Emmanuelis Macronas išdrįso prikelti Prancūzijos praeities šmėklas
Pra­ei­tą sa­vai­tę Pra­ncū­zi­jos pre­zi­den­tas Em­ma­nue­lis Mac­ro­nas pa­da­rė is­to­ri­nį par­eiš­ki­mą ir pri­pa­ži­no, kad jo ša­lies ka­riuo­me­nė sis­te­min­gai vyk­dė kan­ki­ni­mus per Al­žy­ro ne­prik­lau­so­my­bės ka­rą. Ar tai reiš­kia, kad Pra­ncū­zi­ja pa­ga­liau pa­si­ren­gu­si sto­ti į akis­ta­tą su vie­nu bru­ta­liau­sių sa­vo is­to­ri­jos tarps­niu?

Europos kolonijinės praeities vaiduokliai vis nerimsta, tačiau pastaraisiais metais galima pastebėti šiokias tokias žemyno valstybių pastangas atitaisyti istorines skriaudas. Vokiečiai derasi su Namibijos vyriausybe dėl oficialaus hererų ir namų genčių genocido pripažinimo, Belgijoje pagaliau po truputį diskutuojama apie siaubingą karaliaus Leopoldo II palikimą Konge, o praeitą ketvirtadienį nuskambėjo taip ilgai lauktas Prancūzijos vadovo pareiškimas.

Aktyvisto „pradanginimas“

Apie Prancūzijos nusikaltimus per 1954–1962 metais vykusį Alžyro karą E. Macronas prakalbo, pripažindamas valstybės atsakomybę dėl aktyvisto Maurice'o Audino, kurį šalies armija pagrobė 1957 metais, mirties. Trijų vaikų tėvas, 25 metų matematikas M. Audinas tuomet dirbo Alžyro universitete ir palaikė šalies gyventojų nepriklausomybės siekį. Nors pareigūnai tvirtino, kad akademikas nuo jų paspruko, jo kūnas niekada nebuvo rastas, o M. Audino našlė iki dabar ieškojo teisybės.

Kaip rašo žurnalas „The Nation“, vos metai po M. Audino dingimo, istorikas Pierre'as Vidalis-Naquet'as išleido knygą, kurioje buvo užrašyti liudininkų parodymai, jog aktyvistas buvo kankinamas Alžyro kalėjime. Panašiu metu pasirodė ir Alžyro nepriklausomybę palaikiusio komunistinių pažiūrų Henri Allego pasakojimas, kaip jį kankino Prancūzijos desantininkai. Jis rašė, kad kalėjime prie kėdės pririštas M. Audinas jį įspėjo, kad tardymas bus „sunkus“. H. Allegas tvirtino, kad girdėjo įkalintų asmenų, tarp jų ir matematiko, riksmus. Knygą jis parašė kalėjime, o ją išgabeno jo advokatai. Per pirmas dvi savaites buvo parduoda 60 tūkst. jos kopijų, ir Prancūzijoje ji buvo greitai uždrausta. Tačiau po kelių savaičių knyga buvo perleista Šveicarijoje.

M. Audino mirties aplinkybės nėra aiškios iki šiol, o jo byla oficialiai baigta 1966 metais. 2014 metais E. Macrono pirmtakas Francois Hollande'as pripažino, kad M. Audinas „mirė, kai buvo įkalintas“.

Istorinis pareiškimas

Tiek M. Audino likimas, tiek ir apskritai Prancūzijos pajėgų per Alžyro karą vykdyti kankinimai jau seniai nėra paslaptis. Tačiau iki praeitos savaitės nė viena Prancūzijos vyriausybė nebuvo to oficialiai pripažinusi. Štai kodėl E. Macrono pareiškimas yra istoriškai svarbus. „Visi žino, kad šiomis aplinkybėmis Alžyre suimti vyrai ir moterys ne visada grįždavo“, – teigė prezidentas, pripažindamas, kad tokių dingusių asmenų yra tūkstančiai. Jo teigimu, oficialus atsakas į M. Audino dingimą buvo „kupinas daugybės prieštaravimų“. Jis pridūrė, kad tuo buvo siekiama nuslėpti jo mirtį, kuri „tikėtina, buvo kankinimo rezultatas“. Pasak jo, visa tai įgalino sistema, leidusi „nebaudžiamai vykdyti kankinimus“.

Prancūzijos prezidentas taip pat pažadėjo atidaryti archyvus, susijusius su dingusiais per karą asmenimis. Tačiau istorikai įspėjo, kad nereikėtų per daug iš to tikėtis. Kaip laikraščiui „Le Figaro“ teigė istorikė Raphaelle Branche, šeimos ir tyrėjai galės prieiti prie informacijos apie niekada po sulaikymo nebegrįžusius civilius, tačiau konkretaus asmens identifikavimas bus lyg adatos ieškojimas šieno kupetoje. Tikėtina, kad daugybė įsakymų vykdyti smurtą nebuvo dokumentuoti ir vargu ar pareigūnai užrašė visų „pradangintų“ asmenų tapatybes.

Tačiau, kaip rašo „The Nation“, tai vis tiek yra žingsnis į priekį Prancūzijai pripažįstant savo smurtinę praeitį, kuri daugiau nei 6 dešimtmečius buvo politikos tabu. „Daugeliui tų asmenų, kurie gyveno per šį kolonizacijos periodą, tai paliks neišdildomą pėdsaką, – laikraštyje „Le Monde“ rašė garsus prancūzų istorikas Benjaminas Stora. – Tos tylos nutraukimas leis mums priartėti prie realybės ir galbūt susitaikymo.“

Gimė jau paskelbus nepriklausomybę

Prancūzijos kareiviai 25 metų Maurice

Ankstesni prezidentai apie žiaurumus per Alžyro karą kalbėjo aptakiai, nurodydami į „nedovanotiną tragediją“ ar „giliai neteisingą“ kolonijinę sistemą. Dešimtmečius Alžyro karas net nebuvo vadinamas karu, o įvardijamas kaip les événements – įvykiai, oficialūs tyrimai dėl padarytų nusikaltimų niekada nebuvo atlikti.

Bet 40-metis E. Macronas yra pirmas Prancūzijos prezidentas, gimęs po Alžyro nepriklausomybės paskelbimo. Jis jau seniau yra parodęs norą keisti pasakojimą apie praeitį. Per rinkimų kampaniją lankydamasis Alžyre jis 132 metus trukusią šalies kolonizaciją ir su ja susijusius „barbariškus veiksmus“ pavadino nusikaltimu žmoniškumui. Jo priešininkai dešinėje politinio spektro pusėje netruko tuo pasinaudoti. Kitas kandidatas Francois Fillonas pasmerkė E. Macrono „neapykantą mūsų istorijai“, o jo pareiškimą pavadino „nuolatine atgaila, nepriderama kandidatui į respublikos prezidentus“.

Siekdamas išsklaidyti kontroversiją, E. Mcaronas atsiprašė: „Labai apgailestauju jus įžeidęs ir įskaudinęs. Bet jei norime judėti į priekį ir sutarti, privalome pripažinti šią bendrą ir sudėtingą praeitį.“ Tačiau praeitais metais per vizitą Alžyre, užuot oficialiai, Prancūzijos vardu, atsiprašęs už šalies įvykdytus nusikaltimus, E. Macronas pareiškė, kad laikas pamiršti praeitį ir judėti į priekį. Kai jaunas alžyrietis iškėlė šį klausimą, Prancūzijos prezidentas atšovė: „Kodėl man tuo kvaršini galvą?“

Turint omenyje šį kontekstą, daugeliui atrodo, kad praeitos savaitės prezidento pareiškimas yra ir pavėluotas, ir kartu drąsus. Kyla rizika, kad E. Macronas atbaidys vyresnius prancūzus, kurių požiūriu, bet koks atsiprašymas už kolonializmą yra nepatriotiškas. Nereikėjo daug laukti, kad dešinieji pradėtų vardyti alžyriečių per karą vykdytus žiaurumus: jų, be jokių abejonių, buvo, tačiau jie visiškai nublanksta prieš Prancūzijos armijos ir kraštutinės dešinės sukarintų grupuočių nusikaltimus.

Apeliuoja į kairiuosius

Manoma, kad E. Macronas viliasi, jog jo pareiškimas pelnys jam kai kurių kairiųjų, kurie dėl prezidento vykdomos ekonominės politikos yra labai kritiški jo atžvilgiu, palankumą. Taip pat tikėtina, kad jis nori į savo pusę palenkti prancūzus musulmonus, ypač kilusius iš Alžyro. Daugeliui jų, kurių tėvai ar seneliai imigravo iš buvusių kolonijų, dešimtmečius nerimstančios diskusijos dėl sekuliarizmo ir valstybės politika islamo atžvilgiu yra išlikusių kolonijinių impulsų įrodymas.

Tiek Maurice'o Audino likimas, tiek ir apskritai Prancūzijos pajėgų per Alžyro karą vykdyti kankinimai jau seniai nėra paslaptis. Tačiau iki praeitos savaitės nė viena Prancūzijos vyriausybė nebuvo to oficialiai pripažinusi.

Pasak Paryžiaus VIII universiteto sociologės, imigrantų iš Alžyro dukters Naciros Guenif-Souilamas, kuri daug rašo apie kolonializmą, rasizmą ir Prancūzijos santykius su musulmonų bendruomenėmis, E. Macronas savo pareiškimą skiria tokiems žmonėms kaip ji. Juk jis pareiškimą padarė Banjolė, šiauriniame Paryžiaus priemiestyje, kur gyvena ne tik M. Audino našlė, bet ir nemažai imigrantų. Jos požiūriu, E. Macrono žingsnis – begėdiškas oportunizmas.

Tačiau, kaip „The Nation“ teigė istorikas Fabrice'as Riceputi, tokie politiniai žaidimai yra neišvengiami, bet jie neturėtų atitraukti nuo istorinio momento. „Kai valstybė nusprendžia pripažinti nusikaltimą, žinoma, kad ji tai padarys tada, kai jai reikia pataisyti savo įvaizdį. Visiškai akivaizdu, kad E. Macronas taip pat siekė užsitarnauti šiek tiek palankumo iš kairiųjų“, – samprotavo istorikas.

Kai kurie iš Alžyro kilę prancūzai nebuvo patenkinti ir tuo, kad daugiausia dėmesio buvo skiriama M. Audino atvejui. Nors jo svarba karo atminty neturi būti nuvertinta, tačiau, pasak N. Guenif-Souilamas, jis buvo „prancūzas, o tai leido nepaminėti visų alžyriečių, kurie buvo nukankinti kareivių“.

Kita vertus, pasak F. Riceputi, nors E. Macronas pasirinko M. Audiną, kad pripažintų Prancūzijos vykdytus kankinimus Alžyre, jis kalbėjo apie „sistemą“, kuri leido tiems žiaurumams vykti. Istoriko teigimu, toks žodžių pasirinkimas nebuvo atsitiktinis ir leido apibūdinti visus tuo metu vykdytus nusikaltimus. „M. Audinas yra visų kitų simbolis“, – tvirtino F. Riceputi.