Diktatoriaus palaikų klausimas Ispanijoje atvėrė pilietinio karo laikų žaizdas
Ket­vir­ta­die­nį tūks­tan­čiai is­pa­nų su­si­rin­ko prie Al­mu­de­nos ka­ted­ros Mad­ri­de, pro­tes­tuo­da­mi prieš pla­nus jo­je per­lai­do­ti bu­vu­sio dik­ta­to­riaus Fran­cis­co Fran­co pa­lai­kus. To­kia ga­li­my­bė at­si­ra­do, kai rug­sė­jo mė­ne­sį so­cia­lis­tų vy­riau­sy­bė nu­spren­dė, kad dik­ta­to­riaus pa­lai­kai tu­ri bū­ti iš­kel­din­ti iš ne­to­li Mad­ri­do pa­sta­ty­to mil­ži­niš­ko Kri­tu­sių­jų slė­nio mau­zo­lie­jaus. Da­liai is­pa­nų dik­ta­to­riaus per­lai­do­ji­mas at­ro­do svei­kin­ti­nas, nors ir už­dels­tas žings­nis, ki­tiems – pa­vė­luo­tas kai­rių­jų kerš­tas už pra­lai­mė­tą ci­vi­li­nį ka­rą. Bet ku­riuo at­ve­ju Ped­ro San­che­zo vy­riau­sy­bė ri­zi­kuo­ja at­ver­ti se­nas žaiz­das vi­suo­me­nė­je, ku­ri taip ir ne­pa­sie­kė kon­sen­su­so, kaip ver­tin­ti su­dė­tin­gą ša­lies pra­ei­tį.

„Demokratinėje visuomenėje negali būti diktatoriaus, kuriam rodoma pagarba, ar kurio kapas yra fašistų piligrimystės vieta, ar kurio garbei yra pastatytas paminklas“, – tvirtino Fernando Martinezas, Ispanijos teisingumo ministerijos pareigūnas, kuriam patikėta spręsti istorinės atminties klausimus.

Tačiau galima būtų teigti, kad po F. Franco mirties 1975 metais Ispanijos perėjimo į demokratiją sėkmę lėmė sprendimas nejudinti praeities. 1977 metais priimtas amnestijos įstatymas užkirto kelią tirti pilietinio karo laikų ar diktatūros režimo pareigūnų įvykdytus nusikaltimus arba už juos teisti.

„Šioje valstybėje dešinieji sako, kad reikia atversti naują puslapį. Tačiau prieš jį atverčiant, pirmiausia reikia perskaityt prieš tai buvusį.“

„Nėra vieno visiems tinkamo perėjimo į demokratiją modelio bei sutarimo, ką reiškia susitaikyti su praeitimi, – „The Washington Post“ teigė Elkano karališkojo instituto Madride analitikas Williamas Chislettas. – Tačiau Ispanijos pasirinkimas buvo pragmatiškas ir perėjimas buvo sėkmingas“. Pasak jo, tai geriausias atkirtis F. Franco.

Skirtingi vertinimai

2007 metais Ispanijoje buvo priimtas vadinamasis Istorinės atminties įstatymas, kuris pasmerkė F. Franco režimą ir paragino pašalinti su juo siejamus simbolius. Tačiau net šaliai pradėjus vertinti savo istoriją Kritusiųjų slėnis nebuvo paliestas.

Naujasis vyriausybės planas nėra itin populiarus. Pagal liepą darytas apklausas, vos 41 proc. ispanų palaiko valdžios sprendimą ekshumuoti diktatoriaus palaikus, o 54 proc. mano, kad dabar nėra tinkamas laikas spręsti šį klausimą.

Kai kuriems politinio spektro dešinėje esantiems asmenims atrodo, kad Kritusiųjų slėnis yra nacionalinės vienybės simbolis, kur palaidoti maždaugūk 33 tūst. abiejose pusėse per pilietinį karą žuvusių žmonių palaikai. Nuo 1936 iki 1939 metų vykusiame kare kovojo respublikonai – demokratiškai išrinkta Antrosios Ispanijos Respublikos vyriausybė bei ją palaikantys partizanai – su generolo F. Franco vadovaujamais nacionalistais, kurie galiausiai ir laimėjo.

„Kritusiųjų slėnio monumentą F. Franco pastatė kaip susitaikymo po pilietinio karo simbolį“, – „The Washington Post“ teigė 68 metų Juanas Chicharro Ortega, buvęs armijos generolas, kuris dabar vadovauja Nacionaliniam Francisco Franco fondui.

Tačiau Kritusiųjų slėnis nėra neutralus paminklas. Iš dalies jį pastatė F. Franco režimo politiniai kaliniai. Be to, bent 12 410 respublikonų kūnų buvo iškasti iš kitur Ispanijoje buvusių masinių kapaviečių ir, pasak F. Martinezo, perlaidoti Kritusiųjų slėnyje „be jų artimųjų žinios ar sutikimo“. Priešingai nei F. Franco ir šalia jo bazilikoje palaidoto fašistinės Falangistų partijos įkūrėjo Jose Antonio Primo de Riveros kapas, visų kitų asmenų amžinojo poilsio vietos yra anonimiškos.

„Tai atminimo vieta, kuri reikalauja paaiškinimo, kaip ji buvo pastatyta ir kas tai padarė“, – tvirtino F. Martinezas.

92 metų Nicolas Sanchezas-Albornozas žino kaip. Jam, garsaus respublikonų lyderio sūnui, buvo 20 metų, kai jis buvo pagrobtas ir priverstas dirbti prie kelio, vedančio į monumentą, tiesimo. Jis į Kritusiųjų slėnį niekada negrįžo po 1945 metų liepos 8 dienos, kai jam pavyko pabėgti iš priverstinio darbo stovyklos.

„Ekshumacija – tai tik dalis klausimo“, – teigė N. Sanchezas-Albornozas. Jis priminė, kad F. Franco režimas atėmė daug privačios nuosavybės, kuri niekada nebuvo grąžinta, o nė vienas frankistas niekada nebuvo patrauktas atsakomybėn už savo veiksmus.

„Bet taip, pradėkime nuo simbolių“, – „The Washington Post“ pareiškė jis.

Francisco Franco laikų vėliavą laikantis žmogus prie jo kapo.

Ne tik F. Franco palaikai

Nors F. Franco šeima siekia, kad jis būtų perlaidotas Almudenos katedroje, sprendimas dėl to dar nėra priimtas. Šis ketinimas diktatoriaus režimo aukų artimuosius pykdo ne mažiau nei jo kapas Kritusiųjų slėnyje. Be diktatoriaus perlaidojimo, vyriausybė taip pat siekia rasti ir pagerbti tuos, kurie palaidoti nepažymėtuose, per visą Ispaniją išsimėčiusiuose kapuose.

„Kiek įmanoma, mes norime ekshumuoti palaikus ir juos perduoti šeimoms, kad šios surengtų orias laidotuves“, – teigė F. Martinezas.

Iki šiol tūkstančiams ispanų šeimų, norinčių atgauti artimųjų palaikus, tokia galimybė buvo sunkiai pasiekiama ir priklausė nuo netikėtos sėkmės.

Kai 2000 metais Emilio Silva lankė savo šeimą Priaranza de Bierzo kaimelyje, vienas senyvas pažįstamas jam ištarė: „Aš žinau, kur palaidotas tavo senelis.“ Jis buvo nužudytas 1936 metais. Pažįstamas parodė vietą, esančią maždaug už pusvalandžio kelionės mašina nuo kaimelio.

Praėjus beveik 3 metams, šeimos lėšomis įvykdyta ekshumacija ir DNR parodė, kad E. Silvos senelio palaikai buvo tarp kitų ten palaidotų asmenų.

Dabar E. Silva padeda kitiems ispanams ieškoti dingusių artimųjų. Jo įkurta Istorinės atminties atgavimo asociacija padėjo šeimoms surasti apie 8 tūkst. palaikų. Organizacija taip pat dokumentavo papildomus 114 226 dingusių asmenų atvejus. Visi jie buvo nacionalistų aukos per pilietinį karą ar po jo trukusį F. Franco valdymo laikotarpį.

Tačiau, kaip rašo „The Washington Post“, nors E. Silva savo pastangas informuoti visuomenę apie nacionalistų nusikaltimus lygina su Vokietijos pokario kampanija kritiškai įvertinti nacizmo žiaurumų mastą, vis dėlto galima pastebėti vieną labai svarbų skirtumą. Ispanijos karas buvo pilietinis, tad E. Silva ir jo sąjungininkai neturi visiško monopolio į aukos statusą ar pasakojimą apie praeitį .

Per konfliktą žuvo apie pusė milijono žmonių. Istorikai skaičiuoja, kad ne mūšyje, be jokio teismo nacionalistai 1936–1939 metais nužudė apie 150 tūkst. ispanų, o per F. Franco režimą myriop buvo pasiųsta dar apie 20 tūkst. žmonių. Tačiau respublikonai taip pat įvykdė nemažai žiaurumų, skaičiuojama, kad jie nužudė apie 49 tūkst. asmenų.

„Jie sako norį grąžinti orumą tiems, kurie žuvo respublikonų pusėje. Nesu prieš tai nusiteikęs, – tvirtino J. Chicharro Ortega iš Nacionalinio Francisco Franco fondo. – Tačiau, pavyzdžiui, aš pats nežinau, kur yra mano senelis. Arba kur trys mano tėvo broliai. Bet mes viską pamiršome ir atleidome.“

Madride surengtas protestas prieš Francisco Franko palaikų perlaidojimą Almudenos katedroje.

Nostalgijos nėra

Kitas kritikus kamuojantis klausimas, kodėl Ispanijos vyriausybė nusprendė dabar prikelti praeitį.

Kritusiųjų slėnis kraštutinės dešinės atstovų traukos objektu tampa nebent lapkričio 20-ąją, F. Franco mirties dieną. Be to, reikia paminėti, kad Ispanijoje net nėra svaraus kraštutinės dešinės judėjimo, kuris nors iš tolo primintų, kas vyksta Italijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje, o ką jau kalbėti apie Lenkiją ar Vengriją. Nors nedarbo lygis Ispanijoje siekia net 16 proc., o migrantų vis daugėja, šalis kol kas gana atspari populistinei propagandai. Kitais žodžiais tariant, dauguma ispanų nejaučia jokios nostalgijos F. Franco režimui.

Kaip kurie politikos analitikai nerimauja, kad diktatoriaus palaikų iškasimas tarsi liudytų, jog Ispanijos perėjimas į demokratiją nebuvo toks sėkmingas, kaip manyta.

Tačiau kiti tvirtina, kad kaip tik istorinių žaizdų pripažinimas ir atitaisymas leistų lengviau spręsti Ispanijos susiskaldymo problemą, kuri labai ryškiai atsiskleidė per praeitų metų Katalonijos krizę. Madridui parodžius brutalią jėgą per nesankcionuotą referendumą, ne vienas katalonų nacionalistas nevengė centrinę valdžią išvadinti fašistais ir frankistais. Katalonų separatistų ideologijoje didelį vaidmenį vaidina tai, kad Ispanija taip ir nestojo į akistatą su savo fašistine praeitimi.

„Ispanijos atvejis rodo, kad negalima tokių klausimų tiesiog pakišti po kilimu“, – teigė antropologas Francisco Ferrandzias, padėjęs parengti ataskaitą 2011 metais, kuria buvo raginama perlaidoti F. Franco palaikus.

Pasak jo, „jei norime pagerinti mūsų demokratijos kokybę, tai yra būtina. Turime susigrąžinti šiuos apleistus kūnus ir šias pamestas istorijas, ir šiuos pažemintus žmones. Turime suteikti jiems erdvę kalbėti ir legitimuoti jų kančias“.

Dabartinė vyriausybė su tuo visiškai sutinka.

„Šioje valstybėje dešinieji sako, kad reikia atversti naują puslapį, – teigė F. Martinezas. – Tačiau prieš jį atverčiant, pirmiausia reikia perskaityt prieš tai buvusį.“