Diena kai nelieka vilties: Shah Marai
„Gy­ve­ni­mas dar nie­ka­da ne­bu­vo toks siau­ras ir be­vil­tiš­kas. Aš ne­ma­tau iš­ei­ties, tik ky­lan­tį ne­ri­mą“, – prieš po­rą me­tų ra­šė AFP (Agen­ce Fran­ce-Press) fo­tog­ra­fas Shah Ma­rai apie sa­vo gim­ti­nę Af­ga­nis­ta­ną. Ba­lan­džio 30 die­ną jis, kar­tu su dar ke­liais žur­na­lis­tais, žu­vo per sa­vi­žu­džio spro­gi­mą Ka­bu­le. Shah Ma­rai AFP dir­bo dvi­de­šimt me­tų ir bu­vo vie­nas ge­riau­sių fo­tog­ra­fų, dir­bu­sių re­gio­ne. Jis pa­da­rė 18 tūks­tan­čių nuo­trau­kų AFP agen­tū­rai. Siū­lo­me iš­trau­ką iš jo die­no­raš­čio. 

Kabulas. Laikas po amerikiečių invazijos į Afganistaną buvo tikras vilties momentas. Mes tai vadinome auksiniais metais. Po Talibano tamsos Afganistanas pagaliau pamatė šviesą tunelio gale, atrodė, kad geresnis gyvenimas – ranka pasiekiamas. Bet šiandien, praėjus daugiau, kaip penkiolikai metų po tos dienos, viltis išnyko ir gyvenimas atrodo dar sunkesnis nei kada prieš tai.

AFP agentūrai pradėjau dirbti dar Talibano valdymo laikais 1998 metais. Talibai nekentė žurnalistų, todėl aš dirbau labai diskretiškai ir atsargiai. Aš visada rengdavausi tradiciniais rūbais ir nešiojausi mažą fotoaparatą tam, kad greitai galėčiau jį paslėpti tarp tradicinės skaros klosčių.

Shah Marai. Wikimedia.org nuotrauka.

Talibų įvesti draudimai buvo itin griežti, todėl dirbti buvo labai sunku. Nebuvo galima fotografuoti nieko gyvo, jokių žmonių ar gyvūnų.

Kartą fotografavau žmones greta duonos parduotuvės, tai buvo sunkūs laikai ir afganai stovėdavo ilgose eilėse tam, kad galėtų nusipirkti duonos.

Befotografuojant mane pastebėjo keli talibai ir ėmė klausinėti ką aš fotografuoju, vos išsigyniau pamelavęs, kad noriu nufotografuoti duoną.

Aš turėjau juostinį fotoaparatą ir jie negalėjo patikrinti mano nuotraukų, maniau, kad išsisukau gana sėkmingai. Tuomet aš nerašydavau savo vardo greta nuotraukų, nenorėjau pritraukti papildomo dėmesio.

Žmogus žiūrintis į Kabulo panoramą. 2018 metai. AFP/Scanpix/Shah Marai nuotrauka

Tuo metu AFP neturėjo savo biuro Kabule, mes teturėjome namą Wazir Akbar Khan rajone, ten pat, kur turime ir dabar. Specialieji korespondentai atvykdavo čia ir iš čia mes judėdavome į fronto linijas, ten kur Šiaurės Aljansas kovėsi su Talibanu. Kabule buvo tik BBC, AFP, AP ir Reuters žmonės, jokių kitų korespondentų čia nesutikau. Tuomet, kai visi žurnalistai buvo išvyti iš šalies – aš likau visiškai vienas.

Vaikai su aitvaru Kabule. 2018 metai. AFP/Scanpix/Shah Marai nuotrauka

Aš buvau „AFP biuras Kabule“ ir gauti papildomos informacijos ar instrukcijų skambindavau į Islamabado biurą. Turėjau satelitinį telefoną, tai buvo tikra vertybė. Stebėjau BBC tuomet, kai griuvo Pasaulio prekybos centro bokštai, bet niekada nemaniau, kad tai palies Afganistaną.

Visgi po kelių dienų sulaukiau skambučio iš Islamabado biuro, jie perspėjo, kad artėja audra. Bombardavimai prasidėjo po gero mėnesio, pirmiausia kliuvo Kandaharui, kuris buvo laikomas Talibano sostine, vėliau lėktuvai atskrido ir iki Kabulo. Kitą rytą po pirmųjų Kabulo bombardavimų mėginau prasmukti į oro uostą ir nufotografuoti nuostolius, bet buvau sustabdytas talibų. Jie perspėjo daugiau čia nesirodyti, bet aš tiesiog persirengiau, iš mašinos persėdau ant dviračio iš vėl vykau dirbti. Tą dieną padariau tik šešias nuotraukas, išsiunčiau vos dvi.

Žmogus Kabulo Inter-Continental viešbutyje po išpuolio. 2018 metai. AFP/Scanpix/Shah Marai nuotrauka

Kitą rytą visi talibai buvo dingę. Jie išnyko tarsi ryto migla. Reikėjo pamatyti, kaip atrodė Kabulo gatvės: staiga jos prisipildė žmonių, kurie išlindo iš šešėlių. Net kvėpuoti tapo lengviau, o netrukus ėmė plūsti žurnalistai. Mūsų biuras niekada nebuvo tuščias, o aš turėjau tiesioginio ir netiesioginio darbo. Afganistanas staiga tapo žurnalistanu. Buvo labai gera matyti tiek daug užsieniečių mūsų šalyje, tą akimirką atrodė, kad viskas pasikeitė ir niekada nebebus taip, kaip buvo. Tai buvo vilties metai, gatvės buvo pilnos žmonių, nevyko mūšiai, nebuvo bijoma bombų.

Žmonės šypsojosi ir nebijojo fotografuotis. Afganistaniečiai ėmė keliauti, neliko baimės. Bet tai truko trumpai, 2004 metais grįžo talibai, pradžioje jie užėmė vieną provinciją, vėliau – antrą, prasidėjo išpuoliai Kabule. Gatvėse tapo nesaugu, užsieniečiai tapo taikiniais. Vakarėlis baigėsi.

Anti-talibų kovotojai. 2001 metai. AFP/Scanpix/Shah Marai nuotrauka

Šiandien Talibanas yra visur ir aš esu įstrigęs Kabule. Čia pilna sienų, gelžbetonio blokų, šarvuotų mašinų ir kitų apsaugos priemonių. Žmonės nėra draugiški tam, kuris bando juos nufotografuoti, jie tapo agresyvūs. Žmonės niekuo nepasitiki, ypatingai tais, kurie dirba tarptautinėms agentūroms, dažnai manęs klausia ar aš – šnipas. Praėjus daugiau nei penkiolikai metų po amerikiečių intervencijos – afganai vėl neturi pinigų, darbo ir vilties, bet turi Talibaną, laukiantį už durų.

Po to, kai šalį paliko dauguma užsienio karių ir užsieniečių 2014 metais, šalis vėl pamažu pamirštama. Pamirštami ir tie milijardai dolerių, kurie buvo skirti Afganistanui atstatyti. Žinoma, miestas pasikeitė, yra daugybė naujų pastatų, neliko griuvėsių, bet nebėra ir vilties.

Talibai mėgina pataisyti tanką. 2001 metai. AFP/Scanpix/Shah Marai nuotrauka

Gyvenimas dabar dar sunkesnis nei tada, kai valdė talibai. Dabar tiesiog nesaugu, aš nevedu savo vaikų pasivaikščioti, turiu penkis vaikus, bet laiką mes leidžiame namuose arba sode. Kiekvieną rytą eidamas į darbą ir vėliau grįždamas namo aš galvoju apie automobilius– spąstus ir savižudžius sprogdintojus.

Aš žinau, kad rizikuoju, bet nenoriu, kad rizikuotų ir mano vaikai, todėl mes niekada neiname palaidyti aitvarų. Gyvenimas dar niekada nebuvo toks siauras ir beviltiškas. Aš nematau išeities, tik kylantį nerimą.

Parengta pagal Shah Marai dienoraštį AFP