Didžiojoje Britanijoje graži sukaktis: moterų balsavimo teisei – 100 metų
Bri­tės tei­sę bal­suo­ti prieš 100 me­tų ga­vo po in­ten­sy­vios ko­vos. Ją ly­dė­jo smur­ti­nė kam­pa­ni­ja, šo­ki­ra­vu­si ša­lį, bet pa­dė­ju­si pa­keis­ti pa­sau­lį.

1918 metų vasario 6 dieną Didžiojoje Britanijoje įsigaliojo Žmonių atstovavimo įstatymas, pagal kurį rinkėjų sąrašas pasipildė maždaug 8 mln. moterų, vyresnių nei 30 metų ir atitinkančių kitas sąlygas. Tokią pačią balsavimo teisę kaip vyrai Didžiosios Britanijos moterys išsikovojo tik 1928 metais, bet tai buvo didelis žingsnis į priekį. Tuo metu šalis aplenkė daugelį kitų pažangių valstybių, pavyzdžiui, Prancūziją.

1918 metų vasario 6 dieną Didžiojoje Britanijoje rinkėjų sąrašas buvo papildytas maždaug 8 mln. moterų.

Nuo bombos iki kankinės

Dešimtmečius trukusioje bričių kampanijoje dalyvavo sufražistės, garsėjančios karingais veiksmais, kurie tuo metu neturėjo precedento, tačiau dėl jų įtakos vis dar diskutuojama.

Sufražistės grandinėmis prisirakindavo prie bėgių, daužydavo parduotuvių vitrinas, sprogdindavo pašto dėžes, nutraukdavo elektros linijas, trukdydavo susirinkimams ir net susprogdino bombą vieno ministro namuose. Tokias kovos priemones propagavo grupės įkūrėja Emmeline Pankhurst.

Didžiausio atgarsio sulaukusį aktą įvykdė ir sufražisčių kankine tapo Emily Davison. Ji 1913 metais žuvo, kai per Derbio lenktynes puolė po karaliaus žirgu. Aktyvistė buvo įsitikinusi, kad viena didelė tragedija padarys galą nepakenčiamam moterų kankinimui.

Šimtai sufražisčių atsidūrė už grotų, bet ir ten jos tęsė protestus – atsisakydamos valgyti. Daugelis buvo maitinamos per prievartą. Tokia šiurkšti praktika buvo nutraukta 1913 metais, priėmus įstatymą, pagal kurį pareigūnai galėjo paleisti bado streiką paskelbusias kalines, kai jos pernelyg nusilpdavo, ir iš naujo suimti, kai jos atsigaudavo.

E. Pankhurst buvo įkalinta ir paleista 11 kartų.

Įvairūs vertinimai

1999 metais žurnalas „Time“ paskelbė E. Pankhurst viena iš 100 svarbiausių XX amžiaus asmenybių. Kaip nurodoma, ji suformulavo moters idėją mūsų laikams ir sukūrė naują visuomenės modelį.

„Ši karinga kampanija buvo absoliučiai būtina“, – aiškino Linkolno universiteto istorijos profesorė Krista Cowman. Jos žodžiais, iki tol 50 metų vyko taiki kampanija, bet iš tikrųjų nieko nebuvo pasiekta.

Sufražisčių lyderė Emmeline Pankhurst areštuojama. 1914 metai. / wikipedia.org nuotrauka

Pasak to meto kritikų, sufražisčių veiksmai pademonstravo, kad moterys yra emocingos ir neatsakingos, todėl negali turėti balsavimo teisės. Kai kurie istorikai svarbesniu veiksniu siekiant balso teisės laiko dailiosios lyties atstovių vaidmenį per Pirmąjį pasaulinį karą.

1914 metais prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui E. Pankhurst sustabdė savo kampaniją, kad paremtų vyriausybę. Moterys ėmėsi svarbių darbų, daugeliui darbininkų vyrų išvykus į frontą. Jos dirbo laukuose, gamyklose ir kitur – tai buvo jų vaidmens visuomenėje revoliucija.

Sufražisčių judėjimo lyderė Emmeline Pankhurst sako kalbą. 1911 metai. / wikipedia.org nuotrauka

„Daugelis šių feminisčių tikėjosi, kad patriotiška parama po karo sustiprins moterų balsavimo teisės perspektyvas“, – knygoje „Karas ir lytis“ (War and Gender) rašė istorikas Joshua Goldsteinas.

Karui pasibaigus buvo leista žengti pirmuosius žingsnius lygių balsavimo teisių link. „Tai buvo tikra pradžia“, – sakė K. Cowman. Trečią dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje atsirado daugybė įstatymų dėl moterų gyvenimo pagerinimo, pavyzdžiui, skyrybų įstatymo reforma, lygios galimybės rinktis profesijas.

Sufražisčių lyderė Emmeline Pankhurst. 1912 metai. / wikipedia.org nuotrauka

Virsmas pasaulyje

Nors sufražisčių kampanija sulaukė daug dėmesio, Didžioji Britanija nebuvo pirmoji šalis, suteikusi moterims rinkimų teisę. 1893 metais pirmoji tai padarė Naujoji Zelandija. Jos pavyzdžiu 1902 metais pasekė Australija, 1906 metais – Suomija, 1913 metais – Norvegija.

Per laikotarpį tarp abiejų pasaulinių karų pradžių teisę balsuoti moterys įgijo dvidešimt keliose valstybėse, įskaitant Vokietiją (1918), Jungtines Valstijas (1920), Braziliją ir Tailandą (1934 metais).

Lietuva taip pat viena pirmųjų Europoje suteikė moterims teisę balsuoti. Garsiausios sufražisčių judėjimo atstovės buvo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Mašiotienė, Felicija Bortkevičienė, nuosekliai kovojusios už lygias teises. Pagrindinis tikslas buvo pasiektas 1918 metų lapkričio 2 dieną.

Kitos šalys atsiliko – tarp jų Prancūzija. Čia sufražistės, paveiktos bričių, bet atsisakiusios karingos kampanijos, teisę balsuoti išsikovojo 1944-aisiais. Šveicarijoje tai įvyko tik 1971 metais.

Moterų, kaip ir vyrų, teisės balsuoti tebėra ribojamos Persijos įlankos regiono arabų valstybėse, tokiose kaip Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai.

Sufražisčių lyderė Emmeline Pankhurst. 1912 metai. / wikipedia.org nuotrauka

Moterų procentas valstybių parlamentuose

1. Ruanda (61,3 proc.)

2. Bolivija (53,1 proc.)

3. Kuba (48,9 proc.)

4. Nikaragva (45,7 proc.)

5. Švedija (43,6 proc.)

6. Meksika (42,6 proc.)

7. Suomija (42 proc.)

8. Senegalas (41,8 proc.)

9. Pietų Afrikos Respublika (41,8 proc.)

10. Norvegija (41,4 proc.)

14. Prancūzija (39 proc.)

29. Baltarusija (34,5 proc.)

39. Didžioji Britanija (32 proc.)

45. Vokietija (30,7 proc.)

53. Lenkija (28 proc.)

61. Estija (26,7 proc.)

87. Lietuva (21,3 proc.)

122. Latvija (16 proc.)

127. Rusija (15,8 proc.)

142. Ukraina (12,3 proc.)

Šaltinis: http://archive.ipu.org