Čerkesė žurnalistė: nuo Rusijos imperijos laikų niekas nepasikeitė
1863–1864 me­tais Ru­si­jos im­pe­ri­ja nu­mal­ši­no ne tik lie­tu­vių ir len­kų su­ki­li­mą. Kur kas dau­giau krau­jo bu­vo pra­lie­ta Šiau­rės Kau­ka­ze, čer­ke­sų gy­ve­na­mo­je te­ri­to­ri­jo­je, esan­čio­je šiau­riau da­bar­ti­nės Gru­zi­jos – ge­no­ci­do ir pri­vers­ti­nės de­por­ta­ci­jos me­tu žu­vo bent 400 tūkst. čer­ke­sų, ta­čiau ti­kė­ti­na, kad skai­čius yra kur kas di­des­nis.

Didelė dalis čerkesų ir toliau gyvena tremtyje. Viena iš jų – žurnalistė Fatima Tlis, šiuo metu reziduojanti Jungtinėse Valstijose. Rusijos Federacijos sudėtyje esančią čerkesų teritoriją moteris buvo priversta palikti po to, kai ją pradėjo persekioti. LŽ skaitytojai turi išskirtinę galimybę iš arčiau susipažinti su Čerkesija, nuo XIX amžiaus nepakitusia Rusijos imperialistine politika, čerkesų kultūra bei Čerkesijos saitais su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.

„Aš buvau viešai žeminama valstybinėje žiniasklaidoje, suimta, pagrobta, kankinta. Mano šeimai teko patirti bauginimus bei kratas namuose.

– Čerkesų diasporos yra išsibarsčiusios visame pasaulyje. Nors pavienes bendruomenės tarpusavyje gali skirtis, vis viena egzistuoja tam tikri čerkesus vienijantys tapatybės elementai. Kokie gi jie?

– Manau, kad čerkesų tautinės savimonės ir tapatybės esminis elementas nedaug kuo skiriasi nuo kitų pasaulio tautų, pavyzdžiui – koks yra pagrindinis Lietuviškos tapatybės elementas? Manau, kad tai yra priklausymo tautai ir tėvynei jausmas – čerkesų kalba Heku, Vidurinė jūra. Norint pilnai suprasti čerkesų meilę jų Heku užtenka pažvelgti į Lietuvos istoriją ir lietuvių jausmus sovietinės okupacijos metais.

Tai, ko gero, yra svarbiausias klausimas čerkesams, ypač jaunesnių kartų atstovams – ketvirtai ir penktai gyvenančioms tremtyje, atplėštoms nuo šaknų ir negalinčių užmegzti ryšio su savo protėvių žeme, tradicijomis, kultūra, kalba. Kas verčia jauną žmogų, gimusį Izraelyje, Jordanijoje ar net Jungtinėse Valstijose, save suvokti kaip čerkesą? Atsakyti į šį klausimą galiu pasinaudodama vieno jauno čerkeso, Jordanijos armijos pareigūno, istorija, kurią jis pats man ir papasakojo:

„Aš niekada nebuvau patriotas. Nekalbu čerkesų kalba, nešoku tautinių šokių, kaip tai daro dauguma norinčiųjų išreikšti savo tapatybę, tačiau man jau seniai buvo įdomu pamatyti, kaip atrodo ta mūsų tėvynė, tad vieną dieną tiesiog nutariau ten nukeliauti. Save laikau kietu vyruku. Būčiau tik pasijuokęs, jeigu man kas nors būtų pasakęs, kas nutiks ten nuvykus. Tačiau įvyko štai kas – vos išlipus iš lėktuvo, vos mano kojoms palietus žemę ir plaučiams prisipildžius oru, aš parpuoliau ant kelių ir pradėjau raudoti kaip vaikas. Mane užliejo neišpasakytai stiprus priklausymo kažkam jausmas, toks, kokio net neįsivaizdavau esant. Jaučiausi kaip seniai pasimetęs vaikas, kuris pirmą kartą apkabino savo motiną. Man tapo aišku, kad čia – tikrasis aš ir iš karto suvokiau, jog tai – mano namai, mano žemė, mano žmonės, ir visada tuo bus nepaisant to, kas tuo metu čia viešpatauja.“

– Šiandien čerkesų žemė yra inkorporuota į Rusijos Federacijos teritoriją. Ar vis dar skauda praeities žaizdas? Kaip šiandien reiškiami jausmai dėl praeityje vykdytų represijų?

– Deja, tai nėra praeities žaizdos – jos vis dar atviros, o Maskvos politika čerkesų bei apskritai etninių mažumų atžvilgiu nėra orientuota į praeities žaizdų gydymą, veikiau atvirkščiai – Maskva daro viską, kad tos žaizdos negytų ir nuolat kraujuotų.

Represijos vykdomos ir šiandien, ypatingai tuomet, kai čerkesai bando viešai reikšti savo jausmus dėl genocido ir mini gegužės 21-ąją, čerkesų atminimo dieną – tądien 1864 metais Rusija paskelbė galutinę pergalę kovojant su čerkesais ir surengė karinį paradą paskutinio mūšio vietoje – Krasnaja Polianoje, Sočyje, vietoje, kurią čerkesai laiko šventa. Tačiau Maskva ignoruoja jų jausmus: Krasnaja Poliana buvo paversta slidinėjimo kurortu, kuriame Vladimiras Putinas bei dalis jo artimos aplinkos žmonių pasistatė dideles vilas. Paradoksalu, kad pati Rusija šventomis pavertė savo istorijai reikšmingas vietas – kaip kad 1380 metais vykusio Kulikovo mūšio vietą, kuriame prieš rusus kartu su čerkesais kovėsi Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila.

Kai čerkesai susirenka pagerbti prieš Rusiją kovojusių savo kritusiųjų, jie areštuojami. Yra dokumentuotų atvejų, kai policijos areštinėje laikomi čerkesai buvo kankinami už senovinės Laisvės kovų didvyrių dainos dainavimą. Taip pat kai kurie Rusijos lyderiai kaltina čerkesus ekstremizmo propagavimu dėl viešo kalbėjimo apie genocidą.

Čerkesų protestas Stambule prieš 2014 metų Sočio žiemos olimpines žaidynes / Fatimos Tlis nuotrauka

– Ar kur nors Rusijoje galima viešai kalbėti apie XIX amžiuje vykdytą genocidą? Ar apie jį mokoma mokyklose, ar jauni žmonės apie tai sužino iš savo tėvų?

– Šiuo metu čerkesai gyvena Krasnodaro krašte ir Stavropolio krašte, Adygėjoje, Karačiajų Čerkesijoje, Kabarda-Balkarijoje ir Šiaurės Osetijoje – tai yra anklavai, likę po masinio čerkesų populiacijos naikinimo ir jų žemių rusifikacijos. Toliau skaldydami čerkesų tautą reikalus blogino sovietų sąjungos lyderiai, taigi Čerkesijos pavadinimas plačiąja prasme yra visiškai nutrintas nuo žemėlapio ir vos keli pašaliečiai žino, kad kabardinai, čerkesai, adygai, sapsugai yra ta pati tauta, kalbanti ta pačia kalba ir visi jie iš tikrųjų yra čerkesai.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo XIX a. įvykiai turėjo tapti viešojo oficialaus diskurso dalimi. Visuomenėje, vietiniuose parlamentuose bei įgaliotose valdžios įstaigose buvo keliamas čerkesų genocido pripažinimo klausimas, tarp žmonių plito nuojauta, kad po ilgų metų kančių bus įgyvendintas teisingumas. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis Maskvoje pasikeitus režimui. Dabar genocido tema yra tabu. Jeigu kas nors viešumoje ir kalba apie XIX a. įvykius, naudojama labai atsargi ir neutrali kalba. Pavyzdžiui, Rusijos – Kaukazo karas, bet ne Rusijos – čerkesų karas, „savanoriška tremtis“, bet ne deportacija ir taip toliau...

Frazė „čerkesų genocidas“ yra neoficialus tabu Rusijoje ir ne, į mokyklinę programą tai neįtraukta. Tiesą pasakius, istorijos vadovėliai viešoms mokykloms nemini Čerkesijos ar čerkesų apskritai.

– Ar dialogas tarp valdžios atstovų ir čerkesų yra įmanomas?

– Kaip jau minėjau, Rusijos politika tautinių mažumų atžvilgiu yra diskriminacinė ir represyvi savo prigimtimi, ji mažai kuo skiriasi nuo Rusijos imperijos politikos. Pagrindinė idėja yra visiška mažumų asimiliacija ir rusifikacija. Vienas iš pastarųjų pavyzdžių – vietinių kalbų išmetimas iš mokyklinės programos. Jeigu iki šiol mažumų vaikai turėjo galimybę mokytis savo kalbos dvi valandas per savaitę (rusų kalbai per savaitę skiriama šešiolika valandų), dabar vietinių kalbų mokymui vietos biudžete nebeliko, mokytojai yra atleidinėjami, o mokyklos priverstos eliminuoti pamokas.

Fatima Tlis / asmeninio archyvo nuotrauka

Rusija genocido niekada nepripažino. Išimtimi galima laikyti vienintelę 1994 metų gegužę pasakytą Boriso Jelcino kalbą, kurioje jis patvirtino Rusiją vykdžius tautinį valymą, kvietė susitaikyti ir deklaravo deportuotųjų palikuonių teisę repatrijuoti. Nei viena iš Boriso Jelcino iniciatyvų nebuvo įgyvendinta. Net tūkstančiams brutalaus karo kamuojamoje Sirijoje gyvenančių čerkesų nebuvo suteikta teisė grįžti į Rusiją, jų vizų prašymai buvo atmesti. Rusija griežtai laikosi itin mažos kvotos politikos išskirtinai čerkesų atžvilgiu, tokiu būdu žymiai sumažindama galimybes aplankyti tėvynę, ką jau kalbėti apie repatrijavimą.

Remdamasi nesėkminga dialogo mezgimo bandymų istorija aš labai abejoju, ar esant dabartiniam režimui Maskvoje tai padaryti įmanoma – ir tikrai ne dėl čerkesų principinio stovio. Dėl šovinistinių idėjų išsikerojimo tarp aukščiausių valstybinės administracijos ešelonų Rusija šiuo metu nėra pasirengusi dialogui su jokia tautine mažuma – ne vien čerkesais. Maskvos požiūriu etninės mažumos nėra lygiavertės bet kokio dialogo partnerės, o mažesnės, marginalinės grupuotės, kurias reikia valdyti ir pavergti. Rusija papirko Tarptautinę čerkesų asociaciją ir įpūtė didelį susiskaldymą bei takoskyrą tarp organizacijos narių bei apskritai sukėlė čerkesų nepasitikėjimą organizacija, kurią jie kadaise vertino kaip aukščiausią savo tautos valdžią.

Frazė „čerkesų genocidas“ yra neoficialus tabu Rusijoje ir ne, į mokyklinę programą tai neįtraukta. Tiesą pasakius, istorijos vadovėliai viešoms mokykloms nemini Čerkesijos ar čerkesų apskritai.

– Kai buvo nuspręsta, kad Rusijos organizuojamos 2014 metų žiemos Olimpinės žaidynės vyks Sočyje, čerkesų žemėse, visame pasaulyje pasipylė aibė protestų. Šiandien Olimpinis miestelis yra apleistas, nors statant pastatus, įrenginius, buvo naikinamos čerkesų atminties vietos, kaip antai kapinės. Ar tie protestai turėjo nors kokį nors poveikį Maskvai?

– Rusijos sprendimas rengti žiemos olimpines žaidynes Sočyje buvo tarsi šaltas dušas viso pasaulio čerkesams. Dar nėra buvę, kad vienos tautos atstovai skirtingose valstybėse vieningai ir taip gausiai išeitų į gatves, idant išreikštų skausmą ir pyktį protestuodami prieš marginalizuojančią Rusijos politiką ir elgesį su šventomis vietomis. Masinės demonstracijos užtvindė Europos, Izraelio, Jordanijos ir Niujorko gatves. To pasekmė – augantis tarptautinis suvokimas ir žiniasklaidos dėmesys.

Dėl poveikio Rusijai – ne, Maskva, ignoravo čerkesų protestus.

– Dauguma čerkesų yra musulmonai, tačiau ne visi. Ar šiandien kyla kokių nors įtampų tarp pačių čerkesų, kuomet žiniasklaidoje nuolat radikalizuojama islamo ir krikščionybės, jei tiksliau – musulmonų ir krikščionių skirtis?

– Tikra tiesa – yra čerkesų musulmonų, čerkesų krikščionių, net čerkesų pagonių, taip pat egzistuoja grupė senosios čerkesų religijos atstovų – monoteistinio tikėjimo dievu, vadinamu Tha, didžiuoju čerkesų tautos saugotoju.

Čerkesai, kaip bet kuri kita žmonių bendruomenė, yra pažeidžiama skaldančių faktorių. Žinoma, kad tarp konfesinių grupių yra tam tikrų įtampų, ypač diasporose, kuriose Izraelio čerkesai gyvena kartu su čerkesais iš arabų valstybių. Kol kas tos vietinės įtampos nepasiekė aukštos stadijos ir niekada neperžengė „kaimynų šnekų“ lygio.

Protestas prieš 2014 metų Sočio Žiemos Olimpines žaidynes Vankuveryje / Fatimos Tlis nuotrauka

– Egzistuoja įvairios nuomonės apie seną čerkesų Habze tikėjimą. Ar tai – „naujojo amžiaus“ (new age) pobūdžio reiškinys, ar ištisus amžius egzistavo šio tikėjimo šalininkai, perduodavę žinias iš kartos į kartą?

– Kai kurie Habze vadina religija – tam egzistuoja pagrindas. Panašiai, kaip ir bet kuris tikėjimas, Habze yra doktrinos ir praktikos sistema, kuri vadovauja Čerkesų tautos apskritai ir atskirų individų gyvenimams. Tačiau dauguma čerkesų Habze vadintų ne religija, o veikiau Gyvenimo kodeksu. Habze reguliuoja visas egzistencijos dimensijas – nuo gimimo ar mirties iki išsamių viešų susirinkimų ar sprendimų priėmimo taisyklių. Tam, kad bent truputį suprastumėte, kas yra Habze: aš užaugau, mokydamasi Habze kiekvienu įkvėpimu. Man močiutė sakydavo „niekada neik per kelią prieš vyresnį žmogų,“ „visada atsistok, kai kas nors įžengia į kambarį,“ „niekada nepertrauk kalbančio žmogaus.“ Kai eidavome gatve kartu su mama, mane ji vesdavosi sau iš kairės pusės, sakydama „jaunesnis iš dviejų turi eiti kairėje ir užleisti vyresniajam garbingesnę dešinę vietą.“ Tai buvo namų mokykla, paralelinė oficialiai Rusijos mokyklinei sistemai. Taigi ne, tai nėra kažkas naujo, čerkesai tiki, kad Habze egzistuoja tiek, kiek patys čerkesai ir yra tokia sena, kaip kalnai.

– Ar žmonės, kuriuos sutinkate kasdieniame gyvenime, žino čerkesų istoriją? Jei ne – kaip jie įprastai reaguoja, kai jiems papasakojama apie vienos tautos skaudulius?

– Kai prieš dešimt metų persikėliau gyventi į Jungtines Valstijas, tarp mano sutiktų žmonių vos saujelė mokslininkų ir Europos ekspertų buvo girdėję apie čerkesus. Sočio Olimpinės žaidynės suteikė čerkesams daugiau viešumo ir šiek tiek pripažinimo, tačiau dauguma mano sutinkamų žmonių vis dar nežino apie mano tautos egzistavimą. Reakcija skiriasi – smalsieji lenda į internetą, domisi čerkesais ir neretai įsitraukia – seka įvykius, savanoriauja protestuose, kai kurie netgi studijuoja čerkesų kalbą, dainas, šokius, Habze.

Fatima Tlis su Baracku Obama / Fatimos Tlis nuotrauka

– Ar istoriniai ryšiai tarp Lietuvos ir Čerkesijos XIV-XV amžiuose yra žinomi tarp čerkesų? Ar jie egzistuoja kaip atminties vieta?

– Ryšiai tarp čerkesų ir lietuvių driekiasi toliau, nei XV amžius. Egzistuoja šaltiniai, kuriuose minimi ryšiai tarp čerkesų princų ir Gedimino. Čerkesų istorikai žino apie šiuos ryšius, bet tai nėra kažkokia bendra informacija. Vyresnių kartų atstovai pasakodavo legendas apie raitelius, kurie, pakvietus baltiesiems riteriams, jodavo į kovas. Tačiau šios istorijos buvo laikomos pasakomis.

Manau, kad tai yra vienas iš mažiau tiriamų Lietuvos praeities momentų ir kad čerkesų pavadinimo nebuvimas kitų tautų istorijos vadovėliuose turi tas pačias šaknis, kaip ir Rusijoje. Rusija ne tik fiziškai sunaikino tautą, bet ir ėmėsi visų priemonių, kad ištrintų čerkesus iš pasaulio istorijos.

– Pati esate čerkesė ir palikote Čerkesiją dėl politinių priežasčių. Kas nutiko, kad jums teko palikti savo kraštą?

– Kaukaze dirbau reportere Amerikos naujienų agentūrai „Associated Press“, tad į mane nukrypo Rusijos teisėsaugos žvilgsniai. Rusijos Federacijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) mane įvardino kaip Amerikos šnipę – taip ir prasidėjo nuolatinis mano stebėjimas. Aš buvau viešai žeminama valstybinėje žiniasklaidoje, suimta, pagrobta, kankinta. Mano šeimai teko patirti bauginimus bei kratas namuose. Tokios ir buvo priežastys, privertusios mane palikti tėvynę ir apsistoti Jungtinėse Valstijose.