Čečėnai: nuo laisvės kovotojų iki mafijos smogikų
Daž­na Ru­si­jos ma­fi­jos gau­ja no­ri tu­rė­ti če­čė­niš­ką „sto­gą“, už­ti­kri­nan­tį stip­res­nes po­zi­ci­jas pog­rin­dy­je. Apie tai „Fo­reign Po­li­cy“ ra­šo ­Mar­kas Ga­leot­ti.

Borzas (vardas pakeistas) atrodo kaip standartinis čečėnas: nuvokus, daugiau nei šešiasdešimt metų turintis vyras vėjo nugairinta oda ir giliomis raukšlėmis, bylojančiomis apie sunkų ne namuose praleistą gyvenimą. Jis yra vienas iš labiausiai patyrusių, įgudusių bei brangiausių samdomų žudikų Maskvoje.

Visi – netgi teisėsaugininkai – kelis kartus pasvarsto, prieš pradėdami kovą su grupuotėmis, save siejančiomis su čečėnais.

Vyras atitinka labiausiai bijomos Rusijos pogrindyje figūros standartą: laukinis čečėnas. Dar caro laikais rusų ratuose čečėnų žiaurumas ir įgūdžiai tapo savotiška kliše. Generolas Aleksejus Jermolovas, imperijos vietininkas Kaukaze, buvo naudojamas šios „drąsios ir pavojingos tautos“, o vienas iš jo personalo pareigūnų pripažino, kad „jokie kariai visame pasaulyje negali sau leisti jų nekėsti“, nes jie buvo „puikūs kariai, aršūs, narsūs ir nuovokūs kariniuose reikaluose“. Jų sugebėjimas atsilaikyti prieš modernią Rusijos karinę galią ir kariaujančių skaičiai ilgame ir žiauriame Čečėnijos kare XX amžiaus pabaigoje lėmė jų atitinkamą įvaizdį tarptautinėje arenoje.

Tačiau kur kas mažiau dėmesio sulaukė ypatingas čečėnams tekęs vaidmuo Rusijos nusikalstamajame pogrindyje. Kol daugelis kitų Rusijos gaujų sėkmingai vaikėsi ambicijų tapti politiniais žaidėjais ir sukurti savo verslo imperijas, čečėnai susitelkė ties tradicinės nišos – smarkaus smurto ir reketo – užėmimu.

Susitikti su Borzu buvo nuspręsta tarptautiniame Šeremetjevo oro uoste esančioje kavinėje. Borzas – čečėnas, apie pensiją galvojantis profesionalus žudikas, pasakodamas apie savo gyvenimą ir veiklą atrodė laimingas. Oro uosto kavinė susitikimui buvo pasirinkta todėl, kad tai nėra labai vieša vieta, tačiau aplinkui knibždėte knibžda apsauginių, apstu kamerų ir užkulisiuose pilna šunų su prižiūrėtojais.

Nors dauguma čečėnų yra musulmonai, savo tikėjimą jie vertina gana lanksčiai – Borzas užsakė degtinės ir pareikalavo, idant jis ir žurnalistas išgertų ne tik už draugystę ir sveikatą, bet ir už Mohamedą, idant lydėtų Alacho malonė. Nors čečėnas pokalbiu ir mėgavosi, nuo kai kurių specifinių klausimų jis nukreipdavo temą.

Akivaizdu, kad nuo nuolatinio perpasakojimo Borzo istorijos nusišlifavo ir atrodo gan neįtikimos. Po kelių dienų paminėjus jo vardą vienam Maskvos policijos kriminalinių tyrimų divizijos pareigūnui, buvo netikėta išgirsti, kad jis nėra paprasčiausiai šnekus kaukazietis, o iš tikrųjų tas, kuo dedasi esąs. „Oi ne, visa tai, ką jis papasakojo, yra tiesa. Ir, atvirai šnekant, jis veikiausiai net nepaminėjo tikrai rimtų istorijų. Jis yra rimtas, labai rimtas vyras.“

Borzo pasakojimas tarsi atspindėjo pastarųjų dešimtmečių Čečėnijos istorijos trajektoriją ir tai, kokiu būdu čečėnai tapo pačiais labiausiai bijomais ir mitologizuotais žaidėjais Rusijos pogrindyje – kaip prie to prisidėjo Rusijos priespauda. Kaip pats pasakė: „Rusai mane išmokė, kaip reikia žudyti. Tada jie mane išmokė, kaip tai daryti gerai.“

***

XIX amžiuje Rusijos imperijai plečiantis į Kaukazo regioną, užkariauti čečėnai periodiškai sukildavo naudodamiesi progomis, kuomet Rusijos valdovai būdavo silpni ar išsiblaškę. Tačiau kiekvieną rusai juos brutaliai prispausdavo, bet koks pasipriešinimas būdavo nuslopinamas, tačiau tautos laisvės troškimas panaikintas taip ir nebuvo. Kai čečėnai, pasinaudoję nacių invazija į Sovietų Sąjungą, pradėjo seriją sukilimų, 1944 metais Josifas Stalinas įvykdė siaubingą atsaką į jų veiksmus. Vasario 23-ąją – Raudonosios Armijos dieną sovietiniame kalendoriuje – čečėnams bei giminingai ingušų tautai buvo liepta prisistatyti į vietinius partijos centrus.

Tai buvo operacijos „Lęšis“, priverstinės dviejų tautų deportacijos, pradžia, kurios metu žuvo nuo ketvirtadalio iki pusės abiejų tautų žmonių. Stalinas juos išbarstė po Sibirą ir Centrinę Aziją. Tarp po žemyną išbarstytų žmonių buvo ir naujagimis Borzas bei jo šeima.

Borzo sesuo mirė pakeliui, žmonių prigrūstame apledėjusiame vagone. Prižiūrėtojai jos kūną paprasčiausiai išmetė iš traukinio, kuomet sustoję atliko kasdienį žmonių skaičiavimą. Likusi šeimos dalis pasiekė pietvakarių Sibire esantį Bratską, kur jie apsistojo. Borzas, jo vyresnysis brolis ir jų tėvai iki vasaros vos išgyveno.

Tačiau vasaros jie sulaukė. Šeima apsigyveno apleistoje ir apgriuvusioje lūšnoje. 1947 metais Borzo tėvui pavyko gauti darbą netoliese, naujo Angarlago statybos darbuose. Ironiška – kai jų šeimai buvo leista grįžti namo, Borzas užsirašė į sovietinę armiją. Paklaustas apie tokį sprendimą jis tiesiog gūžtelėjo pečiais ir užsiminė, tai tai – „vyro darbas“.

Sovietinė armija turėjo būti malonesnė nei gyvenimas Bratske ar tai, kas laukė jo šeimos grįžus iš tremties – prasidėjusios bylos ir peticijos vietinei partijai bei mėginimai išvyti į jų namą atsikėlusią rusų šeimą.

Borzas tapo snaiperiu ir žvalgu, ir po dešimties sėkmingos karinės karjeros metų jis su seržanto juostelėmis grįžo namo. Vyras tapo apsukriu planuotoju, vykdytoju. Borzas pateko į vietinį antro pagal dydį Čečėnijos miesto Šali vietinį nusikaltėlių sindikatą. Kaip jis apibūdino: „Vos susigrąžinau savo šeimą, savo brolius, mes vienas kitus prižiūrėjome. Mes kovojome, gyvenome ir kopėme laiptais kartu.“

Savo metodais jis pasiekė labai daug. Jis atsisveikino su savo karininko karjera, tačiau nuo vietinės reikšmės Rusijos pietų pogrindžio veikėjo tapo vienu labiausiai bijomų smogikų Maskvoje. Nors su jo vardu siejamų mirčių ir nebuvo tiek daug, kiek Aleksandro Soloniko, su tyliu pasididžiavimu jis patvirtino, kad tebuvo paprastas smogikas.

Tačiau jis specializavosi ties itin aukšto lygio taikiniais: aukšto rango organizuotų nusikaltėlių figūromis. Kiek jam buvo mokama už vieno asmens „užsakymą“? Į klausimą Borzas neatsakė, tačiau panašu, kad jis puikiai gyveno vienos ar dviejų mirčių per metus sąskaita.

***

Borzo karjera iliustruoja kaip čečėnai, būdami aršiai persekiojama mažuma, kilo pogrindyje ir tapo savotiška pogrindžio legenda.

Čečėnų nusikaltėliai, dažnai vadinami Čečenskaja bratva, arba „Čečėnų brolija“ (kartais – Čečenskaja obščina, „čečėnų visuomenė“), neturi jokios vienijančios formalios struktūros. Jie atstovauja išskirtinei nusikaltėlių subkultūrai, atskirtai nuo pagrindinio Rusijos pogrindžio. Rusijos nusikaltėlių vaizduotėje jie užima itin aukštą vietą ir netgi tapo prekiniu ženklu – vietinės gaujos, kuriose nėra nei vieno čečėno, naudojasi čečėnų vardu.

Banditizmas ir pasipriešinimas čečėnų tautinėje savimonėje yra gana giliai įsirėžę. Tai liudija tradicinė abrek figūra – garbingas maištininkas, kurio banditizmas pirmyn vedamas asmeninės vendetos arba atsisakymo paklusti galingiesiems. Abrek – gudri, pati save išlaikanti folkloro figūra, dažnai aplink save suburianti grupę bebaimių bendraminčių, puldinėjančių turtuolius, maitinančių vargšus, saugančių silpnuosius ir atbaidančių neteisinguosius. Nors ir mitologinė, abrek figūra suteikia tam tikrą legitimumo laipsnį moderniam čečėnų gangsteriui.

Čečėnų nesugebėjimas klestėti tuo pačiu būdu, kaip kiti didieji tinklai, atspindi aiškų ir sąmoningą jų apsisprendimą priešintis kitoms Rusijos pogrindžio madoms bei nenorą diversifikuotis versle ir politikoje. Dauguma Čečėnijos gaujų neperžengė smurto ir grasinimų nišos. Galbūt tokiu būdu jie lieka ištikimais tradiciniam abrek, tačiau jie aktyviai įsitraukę į apsaugos, prievartos bei reketo mechanizmą. Daugeliu atveju jie tapo „apsaugos reketuotojų apsaugos reketuotojais“, jų klientų tarpe – bet kokio etninio fono gaujų tinklai iš kurių jie paprasčiausiai reikalauja atlygio pagal tai, kokio sudėtingumo lygio gaujų karas vyksta.

Policija, neretai – konkurentai apsaugos versle – su savimi nešiojasi ginklus ir ženkliukus, tačia čečenai savo arsenale turi kai ką labiau bauginančio: ginklus ir folklorą. Rusai tam tikra prasme yra savo pačių literatūros aukos. Devyniolikto amžiaus veikalai – Levo Tolstojaus „Hadži Muratas“ ar Aleksandro Puškino „Kaukazo belaisvis“ – sukūrė kartais nustelbiantį, kartais baisų čečėno įvaizdį, žiauraus ir niekada iš mūšio nesitraukiančio primityvo. Šį įspūdį tik patvirtino šių pasirodymas Čečėnų karo metu. Vienas nusikaltėlis yra pasakęs: „Čečėnams po kojų jūs nesipainiojate. Jei mesite jiems iššūkį, net žinodami, kad gresia pralaimėjimas, jie kovos ir kovai sukvies savo brolius, pusbrolius ir dėdes, idant šie kovotų toliau. Net jei jie pralaiminės, jie kovos vien tam, kad kartu su savimi ir jus nusineštų žemyn. Jie yra maniakai.“

Dėl tokio požiūrio čečėnai įgauna tam tikrų privalumų: su jais dirbti nori visi, net jei jėgos persvara atrodo nekrypstanti jų naudai. Dėl šios priežasties į čečėnus nukreiptas grupinis smurtas nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pasidarė retesnis, mat žmonės nėra linkę jiems mesti pirštinės.

Čečėnų produktyvumas ir žiaurumas jiems suteikė galingą prekinį vardą. Viena iš čečėnų aukų tvistino: daug žmonių bijo čečėnų, tačiau kai su jais susipažįsti, supranti – jie yra labai geri žmonės. Jie yra ištikimi. Jie yra atviri ir neapgaudinėjantys. Jie gali bet ką. Jei man reikia vairuotojo pažymėjimo – jau kitą dieną jie man atneš naują pažymėjimą. Jei man reikia teisinės pagalbos arba sutvarkyti buto reikalus – jie taip pat gali padėti. Jie yra tikrai rimti žmonės.“

Atviri, rimti, ištikimi, galintys padaryti bet ką – tokie epitetai klijuojami čečėnams. Nuo praėjusio amžiaus pabaigos šis įvaizdis imtas vis dažniau naudoti kitų gaujų tarpe, iš kurių daugelyje net nėra čečėnų ir kurių nariai – vien slavai. Tvirtindamos, kad „dirba su čečėnais“ (įprastas posakis) ir esant poreikiui gali prašyti jų paramos, gaujos gauna papildomus galios svertus.

Visi – netgi teisėsaugininkai – kelis kartus pasvarsto, prieš pradėdami kovą su grupuotėmis, save siejančiomis su čečėnais. Už tokią apsaugą gauja sumoka artimiausiam čečėnų „krikštatėviui“, į kurį jie kreipiasi prašydami paslaugų.