Billo Clintono išteisinimas: sekso skandalo aidai po dvidešimties metų
Bil­lo Clin­to­no ap­kal­tos sa­gos par­adok­sas bu­vo tai, kad ši ap­kal­ta pa­dė­jo Do­nal­dui Trum­pui tap­ti pre­zi­den­tu ir su­ga­di­no kor­tas Clin­to­no žmo­nai Hil­la­ry. Dvi­de­šimt me­tų po jo iš­tei­si­ni­mo iš­aiš­kė­jo, kaip šis įvy­kis su­for­ma­vo šian­die­ni­nę Ame­ri­kos po­li­ti­ką ir kul­tū­rą, ra­šo BBC. 

1998 metų gruodį prezidentas Billas Clintonas buvo apkaltintas, o kitų metų vasarį, Senato sprendimu, jis buvo išteisintas.

B.Clintonas buvo pirmasis JAV prezidentas nuo 1868-ųjų, kuriam turėjo būti surengta apkalta. 1868 m. Andrew Johnsonas taip pat išvengė Senato nuosprendžio.

Prabėgus dviem dešimtmečiams, Billo Clintono apkaltos procesas, vis dėlto, yra tarsi didysis sprogimas Amerikos istorijoje.

Netrukus rašytojai apie apkaltos sagą turėjo kitų temų: 2000 metų prezidento rinkimai ir daug ginčų sukėlęs balsų perskaičiavimas Floridoje. Rugsėjo 11-osios išpuoliai. Irako karas ir jo padariniai. Finansinis nuosmukis ir dėl jo kilusi „Didžioji recesija“. Išrinktas pirmasis juodaodis JAV prezidentas, kuris perdavė valdžią pirmajam šalies prezidentui-televizijos žvaigždei. Atrodė, kad istorijos pasitaikančios kartą gyvenime, pasitaikydavo kas kelerius metus.

Prabėgus dviem dešimtmečiams, Billo Clintono apkaltos procesas, vis dėlto, yra tarsi didysis sprogimas Amerikos istorijoje.

Po tiesos (Post-truth) politika. Vašingtono „šiltnamio“ nuodijimas. Šiuolaikinių prezidentų delegitimizacija. Pražūtinga interneto įtaka. Poliarizuotų naujienų iškilimas. Nacionalinio gyvenimo Springerizavimas (pagal skandalingų laidų vedėjo Jerry Springerio pavardę).

Akivaizdu, kad Clintono melodramoje, kurioje „The Washington Post“ ir „The New York Times“ arė tas pačias vagas kaip ir „National Enquirer“, ir precedento neturinčiose naujienose, kuriose konstitucinės teisės ekspertų citatos aiškina tai, ką Tėvai-įkūrėjai norėjo pasakyti žodžiais – sunkūs ir smulkūs nusikaltimai – kaitaliojosi su pačiomis nešvankiausiomis sekso skandalo nuotrupomis – nutrūkusi Monicos Lewinsky kelnaičių juostelė, sutepta mėlyna suknelė, Walto Whitmano „Žolės Lapai“ – prezidento dovana savo praktikantei (ta pati poezijos antologija, kurią jis kadaise dovanojo Hillary Clinton).

Tai buvo ir konstitucinis šou, ir bulvarinis skandalas, kurį „Vanity Fair“ taikliai pavadino bulvarinių laikraščių dešimtmečio skandalu.

Šis skandalas suteikė tinkamą pabaigą sensacionalizmo erai, kuri atnešė OJ Simpsono, Tonya Harding, Williamo Kennedy Smitho teismus, Pamelos Anderson ir Tommy Lee sekso vaizdo įrašus, Pee-Wee Hermano suėmimą, pirmuosius kaltinimus Michelui Jacksonui ir Mike‘ui Tysonui išprievartavimu, Johną Wayne‘ą Bobbittą ir jo „besidarbuojančią“ žmoną Loreną bei Donaldo ir Ivanos Trumpu skyrybas.

Billo Clintono ir Monicos Lewinsky romanas sukrėtė ir šalies sostinę, kur skandalas visuomet buvo aukščiausia, ir dažnai pagrindinė, pramogų forma.

Vašingtonas buvo labai sujaudintas. Taip sujaudintas, jog kaskart, kai kas nors šiandien klausia, ar Donaldas Trumpas išliks savo poste iki kadencijos pabaigos, reikia prisiminti pirmąsias Billo Clintono skandalo dienas, kai niekas negalėjo būti tikras, kad prezidentas išliks savo pareigose iki savaitės pabaigos.

Įvykiai keitėsi pašėlusiu tempu, o informacija sklido svaiginančiu greičiu – buvo sunku atsitraukti ir mėgautis panorama, o juk žvilgsnis į priekį suteikia šiek tiek aiškumo.

Kultūrinių karų pradžia

Dar prieš Billui Clintonui susidomint 22 metų Baltųjų rūmų praktikante, jo oponentai abejojo Billo, kaip prezidento teisėtumu, ir ieškojo būdų juo atsikratyti.

Nuo 1912 m., kai Woodrow Wilsonas pasiekė Baltuosius rūmus turėdamas tokią menką dalį balsų, t. y. varganus 43 proc., to nebuvo. Respublikonai taip pat buvo pasipiktinę, jog ekscentriškasis trečiasis kandidatas Rossas Perotas sugriovė prezidento George‘o Herberto Walkerio Busho rinkiminius planus ir atvėrė Baltųjų rūmų duris Billui Clintonui.

Billo Clintono persekiojimas pažymėjo prezidento politikos paradigmos pasikeitimą. Nuo to laiko įprasta, kad uolūs priešai užsipuola kiekvieną Baltųjų rūmų šeimininką teigdami, kad pastarasis yra neteisėtas.

Konservatyviems sluoksniams Clintonai įkūnijo pačius blogiausius 60-ųjų ekcesus. Billo Clintono asmenyje jie matė mergišių, vengiantį vykdyti įstatymo projektus. Hillary Rodham Clinton asmenyje jie matė pašaipę feministę, kuri nevertino moterų, nesiekiančių karjeros.

Politinė baimė taip pat sukėlė jų priešiškumą. Iki 1992-ųjų. respublikonų kandidatai prezidentavo 20 metų iš 24. Billas Clintonas grasino nutraukti šią hegemoniją.

Jis buvo aiškiai mintis dėstantis, jaunas politikas iš Pietų, pažadėjęs sujungti Franklino Delano Roosevelto naująjį susitarimą su Ronaldo Reagano laisvosios rinkos ideologija.

Clintonas siekė sugriauti Nixono ir Reagano politinį paveldą, kuris leido respublikonams dominuoti prezidento rinkimuose, ir buvo pasirengęs sukurti naują, laiminčią, demokratų partiją, į kurią įeitų baltieji darbininkų klasės rinkėjai ir taptų „Reagano demokratais“. Jų baimės turėjo pagrindą. Nuo 1992 metų demokratai penkiuose iš šešių prezidento rinkimų įgijo balsų persvarą.

Taigi po to, kai „Whitewater“ tyrimo, „Troopergate“ ir „Travelgate“ skandalai nepateikė potencialių įrodymų apkaltai iškelti, Clintono priešai, padedami nepriklausomo prokuroro Kennetho Starro, pasinaudojo Billo romanu su Monica Lewinsky.

Clintono neapdairumas bei tariamos pastangos viską nuslėpti suteikė jo oponentams pretekstą pademonstruoti jo netinkamumą užimti vietą Baltuosiuose rūmuose. Netgi Richardas Nixonas, kurio nusikaltimai ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi buvo daug baisesni, nebuvo taip agresyviai persekiojamas.

Billo Clintono persekiojimas pažymėjo prezidento politikos paradigmos pasikeitimą. Nuo to laiko įprasta, kad uolūs priešai užsipuola kiekvieną Baltųjų rūmų šeimininką teigdami, kad pastarasis yra neteisėtas.

George‘as W Bushas užsipultas už pagalbą, kurią gavo iš konservatorių pusėje buvusio JAV Aukščiausiojo teismo, kuris 5:4 jo naudai nusprendė užbaigti balsų perskaičiavimą Floridoje. Barackas Obama – už melagingą teiginį, jog jis esą gimė Kenijoje. Donaldas Trumpas – už tai, kad daugiau nei trijų milijonų balsų persvara pralaimėjo visuotinį balsavimą.

JAV politika pasiekė tokį žemą lygį, jog daugelis amerikiečių jau nebepritaria prezidento rinkimų rezultatams ir neigia bet kokį laimėtojo mandatą. Nuo George‘o Herberto Walkerio Busho išrinkimo prieš trisdešimt metų, joks prezidentas neįžengė į Ovalųjį kabinetą be abejonės, ar šis žingsnis yra teisėtas.