Be darbo, bet laimingesni
Suo­mi­ja bai­gė eks­pe­ri­men­tą ir su­su­ma­vo re­zul­ta­tus: dve­jus me­tus be­są­ly­giš­kai iš vals­ty­bės ga­vę pi­ni­gų be­dar­biai jau­tė­si lai­min­ges­ni, bet tai ne­pas­ka­ti­no jų su­si­ras­ti dar­bo.

Į eksperimentą buvo įtraukta 2 tūkst. žmonių. Valstybė, užuot mokėjusi jiems bedarbio pašalpą, kas mėnesį duodavo po 560 eurų nepriklausomai nuo to, ar žmogus ir toliau nedirbo, ar prasimanė kokio darbo. Šios besąlygiškos bazinės pajamos eksperimento dalyviams buvo mokamos nuo 2017-ųjų sausio iki 2018 metų gruodžio.

Programos, kuri Suomijos vyriausybei atsiėjo 20 mln. eurų, tikslas buvo pažiūrėti, ar garantuotas saugumas padeda žmonėms susirasti darbą, ar paskatins juos turint šią garantuotą paramą imtis nesaugių, trumpalaikių darbų. Paaiškėjo, kad žmonių įsidarbinimo lygis nepadidėjo, nors dalyviai teigė jautęsi laimingesni ir patyrę mažiau streso. Nedarbas 5,5 mln. gyventojų turinčioje Suomijoje viršija 8 procentus.

2017 metais, kai pradėjo taikyti šią schemą, Suomija tapo pirmąja Europos šalimi, praktikoje išbandžiusia besąlygiškų bazinių pajamų idėją. Projektą įgyvendino Suomijos vyriausybės socialinio draudimo agentūra „Kela“. Dalyviai buvo atsitiktinai parinkti žmonės, gaunantys bedarbio pašalpą.

Ši iniciatyva tuojau pat sulaukė didžiulio tarptautinio susidomėjimo, panašias schemas ėmė taikyti kitos šalys ir regionai. Tačiau Suomijos gauti rezultatai kelia klausimų, kiek tokios schemos efektyvios.

Kas yra bazinės pajamos ir už ką jos mokamos

Mintis tokia: visi gauna tam tikrą sumą per mėnesį, nepriklausomai nuo pajamų. Suomių eksperimentas buvo kiek kitoks, nes dėmesys buvo sutelktas tik į bedarbius.

Dar viena populiari versija yra universalios bazinės paslaugos – šiuo atveju vietoj mokamų pinigų visi žmonės nemokamai naudojasi švietimo, sveikatos priežiūros ir transporto paslaugomis.

Pastaruoju metu tokios idėjos išplito, nors jos nėra naujos. Pirmą kartą prieš 500 metų tokią mintį iškėlė seras Thomas More'as 1516 metais išleistoje savo „Utopijoje“. Dabar Kenijoje išbandomas toks dalykas: vieno kaimelio šalies vakaruose suaugusiems gyventojams kas mėnesį mokama po 22 dolerius 12 metų – iki 2028-ųjų. Italijos vyriausybė planuoja įvesti „piliečių pajamas“ – kas mėnesį pinigų gaus visi šalies piliečiai. Utrechto miestas Nyderlanduose taip pat iki spalio vykdo bazinių pajamų tyrimą, pavadintą „Weten Wat Werkt“ („Sužinoti, kas veikia“). Dviejose JAV valstijose atrinkta 3 tūkst. žmonių ir 1000 jų gaus po 1000 dolerių per mėnesį. Šiuos pinigus žadama mokėti nuo trejų iki penkerių metų, tačiau atidžiai stebint, kam jie išleidžiami lyginant su tais, kurie bazinių pajamų negauna. 2016 metais visiems taikyti bazines pajamas mėginta Šveicarijoje, bet dauguma rinkėjų per referendumą atmetė siūlymą kas mėnesį mokėti kiekvienam suaugusiajam po 2500 šveicariškų frankų ir dar po 625 frankus kiekvienam vaikui.

Jei bazinių pajamų tikslas būtų žmonių laimė, šią schemą būtų galima vadinti triumfu. Tačiau lūkesčiai, kad ji padės susirasti darbus, nepasitvirtino.

Bazinių pajamų šalininkai tiki, kad besąlygiško saugumo tinklas gali padėti ištraukti žmones iš skurdo, nes taip jie gauna laiko ieškoti naujo darbo arba ko nors išmokti ir įgyti naujų įgūdžių. O tai ypač svarbu prasidėjusioje automatizacijos eroje – kitais žodžiais, tokiais laikais, kai daug darbų perima robotai, o tai reikalauja keisti socialinės apsaugos sistemą. Būtent tuo ir norėjo įsitikinti Suomijos centro dešiniųjų vyriausybė – pažiūrėti, ar universalios bazinės pajamos yra būdas ją reformuoti.

Jei universalių bazinių pajamų tikslas būtų žmonių laimė, šią schemą būtų galima vadinti triumfu. Tačiau lūkesčiai, kad ji padės suomiams susirasti darbus, nepasitvirtino. Kaip sakė vienas dalyvis, buvęs laikraščio redaktorius Tuomas: „Aš vis dar neturiu darbo. Negalėčiau sakyti, kad bazinės pajamos labai pakeitė mano gyvenimą. Psichologiniu požiūriu – taip, finansiškai – neką.“

Pasak Miskos Simanaineno, vieno iš „Kelos“ tyrėjų, dalis žmonių darbą rado, bet ne daugiau nei kiti iš kontrolinės grupės, kuriems pinigai nebuvo mokami. Tyrėjai tikisi atskleisti priežastį ir 2020 metais paskelbti galutinę šio eksperimento ataskaitą.

Nauda ir trūkumai

Universalios bazinės pajamos yra viena tų retų temų, kurios jaudina visą politinį spektrą. Kairiesiems dažnai atrodo, jog universalių bazinių pajamų šalininkai per daug dėmesio kreipia į individų asmeninį turtą ir perkamąją galia, tiksliau, jų nebuvimą, bet nieko nedaroma, kad kompanijos būtų priverstos liautis eikvojusios išteklius gaminant daugiau daiktų, nei žmonėms iš tiesų reikia, ir šiame procese išnaudojant darbuotojus. Socialistinės pakraipos ekonomistai sako, kad be esminių struktūrinių ekonominės sistemos reformų universalios bazinės pajamos būtų tik lipnus popierėlis, kuriuo pridengiami plyšiai. Kiti būgštauja, kad bazinės pajamos bus panaudotos valstybės išlaidoms sumažinti, riba bus nustatyta per žema, bus panaikintos kitos, jau išbandytos socialinės gerovės priemonės.

Tuo metu politinio spektro dešinėje ir centre esančias jėgas labiausiai jaudina kaip tik priešingas dalykas – kad universalios bazinės pajamos bus pernelyg brangi priemonė ir skatins „gauti už dyką“ kultūrą, užuot palaikiusios suvokimą, jog ekonominis atpildas žmonėms gali būti grindžiamas tik remiantis jų sukurta ekonomine verte. Drauge manoma, kad bazinės pajamos turėtų skatinti žmonių mobilumą darbo rinkoje, nes tarpuose tarp darbų žmonės vis tiek turės pajamų.

„Kelos“ tyrėjai analizuoja eksperimento rezultatus siekdami nustatyti, ką dar būtų galim pasakyti apie bazinių pajamų naudą ir trūkumus. M. Simanainenas nesutinka, kad Suomijos bandymas žlugo. Taip vertinti jis nenori, nes esmė ta, jog eksperimentas suteikė naujos informacijos, kurios anksčiau nebuvo.