Ar Prancūzija skurdina buvusias kolonijas?
Lui­gi Di Maio, Ita­li­jos mi­nis­tro pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas ir po­pu­lis­ti­nio „Pen­kių žvaigž­du­čių“ ju­dė­ji­mo ly­de­ris, ne­se­niai svie­dė kal­ti­ni­mus Pra­ncū­zi­jai, kad ji skur­di­na Af­ri­ką ir ska­ti­na mig­ra­ci­ją į Eu­ro­pą. Ita­las ap­kal­ti­no Pra­ncū­zi­jos vy­riau­sy­bę ma­ni­pu­liuo­jant Af­ri­kos ša­lių, dau­giau­sia bu­vu­sių Pra­ncū­zi­jos ko­lo­ni­jų, eko­no­mi­ka ir tam nau­do­jan­tis pi­ni­gais, ži­no­mais kaip CFA fran­kas ar­ba AFS fran­kas (Af­ri­kos fi­nan­si­nės sand­rau­gos fran­kas).

„Prancūzija yra viena tų šalių, kuri, spausdindama pinigus keturiolikai Afrikos valstybių, stabdo jų ekonominę plėtrą ir prisideda prie to, kad pabėgėliai išvyksta, žūva jūroje arba pasiekia mūsų krantus“, – sakė L. Di Maio. Prancūzija šiuos teiginius pavadino nepriimtinais ir nepagrįstais.

Kas yra CFA frankas, ar jis kenkia Afrikos šalims?

CFA frankas yra dviejų valiutų pavadinimas: Vakarų Afrikos CFA frankas naudojamas aštuoniose valstybėse vakarinėje Afrikos dalyje, Centrinės Afrikos CFA frankas cirkuliuoja šešiose Vidurio Afrikos valstybėse. Nors tai dvi skirtingos valiutos, jos visuomet buvo lygiavertės ir be vargo konvertuojamos. Abiejų garantas – Prancūzijos iždas.

Dramblio Kaulo Krantas ir Malis yra dvi migrantų kilmės šalys, naudojančios CFA frankus ir smarkiai prisidedančios prie migracijos per Viduržemio jūrą.

CFA frankas naudojamas dviejose atskirose piniginėse zonose nuo 1945 metų. Aštuonios šalys sudaro Vakarų Afrikos ekonominę ir monetarinę sąjungą, kitos šešios – Centrinės Afrikos ekonominę ir monetarinę sąjungą. Nuo 1999 metų CFA frankas abiejose zonose „pririštas“ prie euro. Patys pinigai, kaip paminėjo L. Di Maio, spausdinami Prancūzijoje, bet jų kiekį nustato abiejų zonų centriniai bankai. Kiekvieno iš centrinių bankų valdyboje yra po prancūzų pareigūną, kad Prancūzija išlaikytų bent šiokią tokią įtaką priimant sprendimus.

Vakarų Afrikos CFA frankai Centrinės Afrikos CFA frankai / Sipa/Scanpix nuotrauka

Šalys savo noru renkasi valiutą, tačiau CFA kritikai nurodo, jog šis susitarimas suteikia Prancūzijai pirmenybę prieiti prie Afrikos išteklių. Prancūzija sutiko suteikti nepriklausomybę savo Užsachario kolonijoms, jei šios naudos CFA franką, ir taip išlaikė jų žaliavų monopolį. CFA valiutų zonose iki šių dienų veikia daug prancūzų kompanijų.

Ar tai skatina migraciją? Dauguma migrantų plūsta ne iš tų 14 šalių, kuriose cirkuliuoja CFA frankai. 12 jų yra buvusios Prancūzijos kolonijos. 2018 metais daugiausia migrantų Viduržemio jūros link traukė iš Gvinėjos ir Maroko. Abi šalys – buvusios Prancūzijos kolonijos, bet jų valiuta ne CFA frankas.

Dramblio Kaulo Krantas ir Malis yra dvi migrantų kilmės valstybės, naudojančios CFA frankus ir smarkiai prisidedančios prie migracijos per Viduržemio jūrą. Pernai 14,4 proc. Europą pasiekusių afrikiečių buvo iš šių dviejų šalių.

Luigi Di Maio kaltinimai Paryžiui toliau kolonizuojant Afriką papiktino Prancūziją. / AFP/Scanpix nuotrauka

Susiskaldžiusi nuomonė

CFA franko naudojimas vertinamas prieštaringai. Kai kas sako, kad jis susijęs su prancūzų plėšiamu kolonijiniu mokesčiu. Tačiau Prancūzija neapmokestina Afrikos šalių už šių pinigų naudojimą. Bet ji iš tiesų reikalauja laikyti 50 proc. visų užsienio valiutos rezervų Prancūzijos banke. Afrikos valstybėms tie pinigai Prancūzijos ižde prieinami kada panorėjus.

L. Di Maio žodžiais, Prancūzija taiko šią sistemą savo valstybinei skolai finansuoti. Tačiau šalies Finansų ministerija patikino BBC, kad Vakarų Afrikos ir Centrinės Afrikos pagrindinių bankų depozitai nenaudojami Prancūzijos valstybės skoloms padengti. Afrikos šalys gauna iš savo rezervų 0,75 proc. palūkanas, bet kai infliacija euro zonoje didesnė, grąža būna menka.

Tai, kad CFA valstybės laiko savo rezervus Prancūzijoje, susiję su dideliu jų to meto tarpusavio nepasitikėjimu. Dėl to šalys ir nusprendė patikėti Prancūzijos bankui saugoti savo pinigus. 2017 metų gruodį Vakarų Afrikos ir Centrinės Afrikos bankai turėjo Prancūzijos ižde atitinkamai 5 mlrd. ir 3,9 mlrd. eurų. Tai labai mažos sumos, palyginti su visa Prancūzijos valstybės skola, kuri 2017 metais siekė maždaug 2,2 trilijono eurų.

Būgštavimai dėl CFA franko daugiausia susiję su tuo, kad jis riboja Afrikos šalių ekonominius svertus. Pavyzdžiui, neleidžia pačioms nustatyti palūkanų normų. Sistema sutvarkyta taip, kad būtų lengviau įsigyti prekybai reikalingų tarptautinių valiutų. Rezervus garantuoja Prancūzijos centrinis bankas, bet jais pasinaudoti tenka retai kada.

Italija nebepriima į jos uostus atplukdytų migrantų. / AFP/Scanpix nuotrauka

Iš tikrųjų sunku pasakyti, ar 14 valstybių ir Prancūzijos susitarimas žalingai veikia tų šalių ekonomiką. Aišku tik tai, jog CFA frankas skaldo nuomonę. Yra žmonių, kurie sutinka su italų politiko teiginiais. Šių pinigų kritikai pabrėžia, kad juos naudojančios šalys skursta, vadina CFA frankus prancūzų kolonializmo atgyvena ir tvirtina, esą jie neskatina integruotos prekybos tarp valstybių.

Kiti atkreipia dėmesį, kad minėtų šalių ekonomika daug laimi iš stabilios ir lengvai konvertuojamos valiutos. Pavyzdžiui, infliacija CFA valstybėse linkusi būti kur kas švelnesnė nei kitur Afrikoje. Taip pat nėra daug įrodymų, jog CFA šalims sekasi blogiau negu likusiai Afrikai. Nelygų vidutinį bendrojo vidaus produkto augimą CFA šalyse ir kitose Afrikos valstybėse pastaraisiais dešimtmečiais lėmė daug veiksnių, ne vien pinigai.