Ar Petro Porošenka gali būti išrinktas antrai kadencijai?
Vio­le­ti­niai pla­ka­tai su žo­džiais „Ka­riuo­me­nė, kal­ba, ti­kė­ji­mas“ nu­klo­ja ke­lią link Ki­je­vo oro uos­to. Ma­žes­nė­mis rai­dė­mis jie skel­bia: „Mes ei­na­me mū­sų pa­čių ke­liu“, o tai reiš­kia – to­lyn nuo Ru­si­jos. Šie pla­ka­tai yra ofi­cia­lus nau­jos pre­zi­den­to Pe­tro Po­ro­šen­kos kam­pa­ni­jos šū­kis ir jie ski­ria­si nuo jo 2014 m. re­to­ri­kos, ra­šo žur­na­lis­tas Vla­di­mi­ras Jer­mo­len­ka „At­lan­tic Coun­cil“ tink­la­la­py­je. 

P. Porošenkos kalba – konservatyvesnė. 2014 m. pirmojo turo metu P. Porošenka buvo išrinktas surinkęs stulbinančius 54 procentus balsų, žadėdamas priimti radikalias reformas, sutampančias su Euromaidano, ką tik nušalinusio buvusį prezidentą Viktorą Janukovyčių, lūkesčiais. Tuo metu P. Porošenkos šūkis buvo „Gyventi naujai“.

Tarpinė reforma niekada nėra tikra reforma. Kai kuriose srityse, kaip rinkimų sistemos reforma, joks progresas apskritai neįvyko.

Dabar P. Porošenkos reformistinė ir perspektyvi retorika daug mažiau pastebima. Vietoj liberalių reformų jis siūlo nuosaikų konservatizmą; vietoj laisvių ir teisingumo jis beda pirštu į saugumą ir tapatybę.

Naujas konservatizmas?

Šis konservatyvus posūkis nestebina. Nuo tada, kai 2014 m. Rusija įsiveržė į Ukrainą, ši neteko 7 procentų savo teritorijos ir 13 procentų gyventojų.

Kariai suvaidino pagrindinį vaidmenį ginant šalį. Nepaisant pradinių netekčių 2014 m. ir 2015 m., Ukraina atstatė savo kariuomenę ir sustabdė rusų pajėgų veržimąsi. Visai nestebina, kad piliečiai labiau pasitiki kariuomene ir savanoriais negu kuo nors kitu, o P. Porošenką neigiamai vertina 60 procentų gyventojų.

Kalba ir tikėjimas – tai dvi kitos temos P. Porošenkos perrinkimo retorikoje. Ukrainiečių kalba, nuo 1863 iki 1905 m. drausta carinėje Rusijoje ir po trumpo atgimimo laikotarpio trečiajame dešimtmetyje nuvertinta Sovietų Sąjungoje, yra svarbus šiandieninės politinės tapatybės faktorius. 66 procentai Ukrainos piliečių save laiko kalbančiais ukrainietiškai, nors rusų kalba vis dar dominuoja didžiausiuose miestuose šalies rytinėje, pietinėje ir centrinėje dalyse.

Kalbant apie tikėjimą, religija tapo esmine problema. Ukraina trokšta, kad jos bažnyčia įgytų tarptautinį pripažinimą kaip nepriklausoma nuo Maskvos, o šis pripažinimas turėtų didžiules vidines ir geopolitines pasekmes. Naujos Ukrainos „kanoninės“ stačiatikių bažnyčios gimimas, pripažintas Konstantinopolio, susilpnintų vieną iš didžiųjų Rusijos įtakos kanalų.

Ar išliks reformos?

P. Porošenkos konservatyvus posūkis gali turėti pasekmių Ukrainos reformoms. Didesnis dėmesys tapatybei ir saugumui gali sumenkinti liberalias pastangas siekiant daugiau skaidrumo ir laisvių.

P. Porošenkos reformos balansas – neaiškus. Buvo bandyta reformuoti daug sričių, bet iš esmės pasiekti tik tarpiniai rezultatai.

Pavyzdžiui, policija. 2015 m. buvo įsteigta nauja patrulių policija. Ji buvo pastebima: nauji veidai, draugiškas elgesys ir gerai atrodančios uniformos. Tačiau nemažai analitikų kelia klausimą, ar reforma ko nors pasiekė. Daug naujų pareigūnų išėjo iš darbo, o „senoji gvardija“ lėtai stumia naujokus į šoną.

Teismų reforma išlieka labai problematiška. Nors P. Porošenka pažadėjo visapusę teismų sistemos pertvarką, reformos buvo per daug paviršutiniškos ir nepasiekė žmonių. Galima pakeisti taisykles ir institucijų struktūras, galima didinti jų institucinę nepriklausomybę, bet jeigu tie patys žmonės ir toliau virs savo sultyse, sistema nepasikeis.

Antikorupcinė sistema taip pat kelia klausimų. P. Porošenka įkūrė naujas antikorupcines institucijas: Nacionalinis antikorupcijos biuras ir Specializuota antikorupcijos prokuratūra (SAP). Tačiau tik pirmasis susilaukė santykinės sėkmės, o SAP, įsteigta nereformuotos prokuratūros globoje, liko priklausoma nuo senosios praktikos. Trečiąją instituciją – Antikorupcinį teismą – ketinama kurti, ir būtina užtikrinti, kad ji nebus sukompromituota.

Tokius pavyzdžius galima tęsti: kai kurie dalykai padaryti, bet, kad jie būtų tikrai sėkmingi, reikėjo juos logiškai užbaigti. Tarpinė reforma niekada nėra tikra reforma. Kai kuriose srityse, kaip rinkimų sistemos reforma, joks progresas apskritai neįvyko.

Mažas palaikymas

Galima įtarti, kad visa tai yra P. Porošenkos ypač mažo palaikymo priežastys. 2014 m. rinkimuose jis gavo 54 procentus balsų, o šiandien tik 5–6 procentai yra pasirengę už jį balsuoti. Juo pasitiki tik 14 procentų Ukrainos piliečių, o 77 procentai – ne.

Tačiau P. Porošenka nėra vienas. Ukrainiečiams nepatinka nė vienas iš dabartinių pasirinkimo variantų. Jo pagrindiniai priešininkai sulaukia beveik tiek pat nepasitikėjimo: 75 procentai piliečių nepasitiki Julija Tymošenko, kuri šiuo metu laikoma prezidento rinkimų favorite. Rinkėjai taip anksti dar nenori įsipareigoti kuriam nors kandidatui: šiandien tik 10–13 procentų piliečių balsuotų už J. Tymošenko; kiti „pirmaujantys“ kandidatai svyruoja tarp 5 ir 9 procentų. Jeigu pridėtume didelį skaičių neapsisprendusių kandidatų ir tų, kurie nebalsuos (Demokratinių iniciatyvų fondo duomenimis, tokių yra 35 procentai,), lengva pamatyti, kad ateinantys Ukrainos prezidento rinkimai gali būti labiausiai neprognozuojami istorijoje. Turėdamas 5–6 procentų palaikymą, P. Porošenka vis dar gali patekti į antrąjį turą, kuriame, tikėtina, jis sutelks rinkėjus saugumo ir tapatybės pažadais.

Nepabaigtos reformos yra tik viena iš priežasčių, kodėl P. Porošenkos palaikymas toks mažas. Dar yra bent trys kitos priežastys.

Pirma, nuo 2013 m. piliečių gerovė pastebimai krito dėl karo, aneksuotų ir okupuotų teritorijų pramonės netekties, Rusijos prekybos karo ir produktų kainų pakilimo.

Antra, žiniasklaida (dažniausiai įtariama turinti rusiškas šaknis) kaltina P. Porošenką turint finansinį interesą tęsti karą Donbase, ir kai kurie ukrainiečiai tiki šiuo naratyvu.

Galiausiai, ukrainiečiai nepasitiki politikais, ir tai yra seniai egzistuojanti problema.

Kodėl P. Porošenka vis dar svarbus?

Vis dėlto, Ukraina neabejotinai pasikeitė P. Porošenkos valdymo laikotarpiu. Nepaisant karo ir socialinių traumų, 2014–2019 m. gali būti pats dinamiškiausias laikotarpis po Ukrainos nepriklausomybės.

Visai įmanoma, kad kitas prezidentas bus prastesnis už dabartinį, turint omenyje aukštus nepasitikėjimo, populistų augimo ir Rusijos įtakos Ukrainos rinkimams lygmenis.

Daugybė vietinių bendruomenių atsigavo ir pradėjo vystytis dėl decentralizacijos reformos, kuri paprastiems žmonėms suteikė energijos ir finansų. Valstybės keliai yra masiškai pertvarkomi. Kuriami nauji verslai, daugiausia vartojimo sektoriuje, taip pat dizaino, technologijos, žemės ūkio ir gamybos. Dujų pramonė yra daug mažiau korumpuota, nors jai dar daug trūksta iki tobulumo.

Ukraina taip pat ėmėsi veiksmų, kad sumažintų Rusijos socialinę ir kultūrinę įtaką. Vyriausybė remia knygų, muzikos ir filmų gamybą ukrainiečių kalba.

Pagrindinė kito prezidento ir parlamento užduotis – įtvirtinti po Euromaidano įvykusius pokyčius.

Visai įmanoma, kad kitas prezidentas bus prastesnis už dabartinį, turint omenyje aukštus nepasitikėjimo, populistų augimo ir Rusijos įtakos Ukrainos rinkimams lygmenis. Taigi, svarbu užtikrinti, kad 2014–2018 m. pasiekimai, kad ir daliniai, nebūtų panaikinti.

Šis tekstas yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.