Ar Europos pabėgėlių krizė baigėsi?
Blo­giau­sios mig­ran­tų kri­zės die­nos at­ro­do jau pra­ei­ty­je, bet ge­res­nio gy­ve­ni­mo ieš­kan­tys mig­ran­tai ran­da nau­jų ke­lių į Eu­ro­pą. Ša­lims ir to­liau ten­ka grum­tis su iš­šū­kiais, kaip kon­tro­liuo­ti jų skai­čių, kur ap­gy­ven­din­ti ir kaip pa­skui in­teg­ruo­ti ar­ba de­por­tuo­ti.

Į Europą plūstančių pabėgėlių smarkiai sumažėjo nuo 2015 metų, kai jų buvo daugiausia, o 2018 metais jų atvyko tik kiek daugiau nei 100 tūkstančių.

Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos, migrantai daugiausia vis dar plūsta per Viduržemio jūrą. 2017 metais į Europą atvyko maždaug 155 tūkst. ne europiečių – pabėgėlių ir nelegalų. 2016 metais šis skaičius siekė 338 tūkstančius. Per krizės įkarštį 2015 metais į Europą pateko daugiau nei milijonas migrantų.

Kas lėmė migrantų sumažėjimą? Pirmiausia tai siejama su sirais. 2015 metais, per patį Sirijos pilietinio karo baisumą, 49 proc. atvykėlių į Europą buvo pabėgėliai iš Sirijos. Dėl Europos Sąjungos (ES) ir Turkijos susitarimo, kuris buvo pasiektas 2016 metų kovą, rytinis Viduržemio jūros kelias per Egėjo jūrą tapo nepatrauklus žmonių kontrabanda užsiimantiems nusikaltėliams. Todėl padėtis Graikijoje kiek palengvėjo: 2015 metais į šią šalį atvyko 850 tūkst. prieglobsčio prašytojų, dauguma jų iškeliavo toliau į šiaurę, į tokias šalis kaip Vokietija ir Švedija; šiemet tą pačią kelionę sukorė vos daugiau nei 13 tūkst. žmonių.

Tačiau Turkijoje ir toliau susitelkę daugiau kaip 3 mln. pabėgėlių, daugiausia iš Sirijos. Savo kontroliuojamose zonose Sirijoje Turkija teigia sukūrusi saugumo zonas, pasak šios šalies Migracijos departamento, į Siriją grįžo 162 tūkst. žmonių. Kuo mažiau pabėgėlių ir migrantų kerta Turkiją, tuo mažiau jų atvyksta į Europą.

Italija užkerta kelius

Naujos politikos ėmėsi Italija. Jos vidaus reikalų ministras Matteo Salvini, einantis šias pareigas nuo 2018 metų birželio, pradėjo baudžiamąją kovą su nevyriausybinėmis organizacijomis, gelbėjančiomis skęstančius migrantų laivus. Naujoji Italijos vyriausybė prilygina jūroje humanitarinę pagalbą teikiančių nevyriausybinių organizacijų veiklą nusikalstamiems veiksmams talkinant kontrabandininkams. Graikijoje taip pat vyksta teisminiai procesai prieš nevyriausybinių organizacijų atstovus, keli asmenys sulaikyti iki teismo. Jie kaltinami bendrininkavimu su organizuotų nusikaltėlių tinklais.

Šimtai migrantų iš Afganistano ir Pakistano šiuo metu susitelkę Bosnijoje ir mėgina kirsti Kroatijos sieną. Ten vyksta nuolatiniai susirėmimai su Kroatijos policija, ji atiminėja iš migrantų mobiliuosius telefonus./ Reuters/Sipa/Scanpix nuotrauka

Nauji potvarkiai Italijoje užkirto pilietinėms organizacijoms bet kokį priėjimą prie Italijos uostų. Italijos vyriausybė taip pat pasiekė susitarimą su Libijos valdžia – ES pritariant, Libija pripažįstama „saugia trečiąja šalimi“. Šis susitarimas leidžia per Libiją į ES patenkančius migrantus dauguma atvejų identifikuoti ne kaip pabėgėlius.

Iki šio mėnesio pabaigos parlamento žemieji rūmai turi patvirtinti dekretą, leidžiantį išsiųsti iš šalies migrantus ir atimti iš jų Italijos pilietybę. Šiuo dekretu naikinami dvejų metų „humanitarinės apsaugos“ leidimai gyventi, buvę tarsi žemesnės pakopos prieglobsčio statusas. Šio tipo apsaugą pernai gavo 25 proc. prieglobsčio prašytojų. Dabar leidimai gyventi bus išduodami pagal griežtesnes sąlygas, greitinamas „pavojingų“ prieglobsčio prašytojų išsiuntimas iš šalies. Priėmimo centrai bus didesni ir tik pabėgėlių statusą gavę žmonės bus apgyvendinami įvairiose Italijos dalyse siekiant geresnės jų integracijos. Šiuo metu Italijos priėmimo centruose laikoma apie 146 tūkst. migrantų (praėjusių metų pabaigoje buvo 183 tūkst.). Už terorizmą nuteistas migrantas neteks Italijos pilietybės. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra kritikuoja numatytas priemones kaip neatitinkančias garantijų prieglobsčio ieškantiems žmonėms.

Ispanija – nauja fronto linija

Netoli pietinių Italijos krantų esanti Malta, į kurią 2017 metais neatvyko nė vieno pabėgėlio, šiemet vėl tapo jų siekiamybe. Tačiau dar labiau padėtis pasikeitė kitoje ES narėje – Ispanijoje. Į ją veda vadinamasis vakarinis Viduržemio jūros kelias. Per metus šiuo keliu pasukusių migrantų skaičius išaugo nuo 15 tūkst. iki 49 tūkstančių. Tai – dukart daugiau nei šiemet atvyko į Graikiją ir Italiją, iki šiol buvusias pagrindiniais vartais į Europą.

Dėl Italijos populistinės vyriausybės antiimigracinės politikos ir iš esmės sėkmingo ES ir Turkijos susitarimo kontrabandininkai perkėlė savo veiklą į Gibraltaro sąsiaurį. Migrantams šis kelias patrauklus dėl to, kad Ispaniją ir Maroką skiriantis 58 kilometrų ilgio sąsiauris siauriausioje vietoje yra vos 13 kilometrų.

Užbėgdamas už akių galimoms problemoms Ispanijoje, Briuselis skyrė 55 mln. eurų Ispanijos ir Maroko bendradarbiavimui siekiant kontroliuoti migrantų srautus į Europą. Gali būti, jog Marokas prisidėjo prie padidėjusio migrantų srauto per Gibraltaro sąsiaurį, kad sukurtų didesnį spaudimą Ispanijos vyriausybei ir persiderėtų dėl finansinės paramos.

Kol kas Ispanija vertinama kaip migrantams palankiausia Europos šalis, bet klausimas, ar ilgai tai truks. Ispanijos socialistų vyriausybė dar nerodo susirūpinimo dėl atvykstančių migrantų ir ragina nesibaiminti priimti iki 50 tūkst. jų per metus 46 mln. gyventojų turinčioje šalyje.

Apklausos rodo, kad iki 86 proc. suaugusių ispanų palankiai žiūri į migrantus ir mano, jog turi priimti nuo smurto ir karo bėgančius žmones. Nors nedarbas siekia net 15,2 proc., antiimigracinė retorika Ispanijoje pasitaiko retai. Ispanus labiausiai jaudina tai, kad jie neturi darbo, o imigracija – tik penktoje vietoje po korupcijos, lėtos ekonomikos ir nemylimų politikų. Tačiau dėl nedarbo ispanai nelinkę kaltinti imigrantų. Tik labai nedaug žmonių, turinčių menką išsilavinimą, konkuruoja su jais dėl darbo. Nacionalistines tendencijas Ispanijoje tramdo ir neseni Francisco Franco diktatūros, kuri baigėsi tik 1975 metais, prisiminimai.

Nors Viduržemio jūrą kertančių migrantų skaičių pavyko sumažinti, iššūkiai Europai lieka tie patys.

Tačiau ispanų palankumas jūroje išgelbėtiems migrantams labai skiriasi nuo to, kaip šalis su jais elgiasi savo anklavuose Šiaurės Maroke. Pasak Ispanijos vidaus reikalų ministerijos, maždaug 3300 migrantų šiemet pateko į Ispaniją per Seutą ir Melilją. Ispanijos tikslas – atgrasyti juos dar prieš tai, kai jie pasieks pavojingą tvorą. Marokas atmetė pasiūlymą, pirmą kartą iškeltą Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, sukurti centrus, kuriuose į Europą patekti siekiantys migrantai būtų tikrinami ir sulauktų sprendimo dėl jų statuso. Todėl Ispanija siekia kuo labiau padėti Marokui kontroliuoti savo sienas, spaudžia Maroko pareigūnus sulaikyti ir grąžinti migrantus iš piečiau nuo Sacharos esančių šalių dar prieš jiems mėginant nusigauti į Europą.

Maroko noras bendradarbiauti kol kas palaiko ispanų draugiškumą migrantams, bet jam nutrūkus visuomenės nuomonė ir politika gali smarkiai pasikeisti, kaip nutiko kitose ES šalyse. Didžioji dalis Vakarų Europos valstybių uždarė savo sienas, o rinkėjai pradėjo remti antiimigracines partijas ir politikus. Būtent migracijos klausimas privedė prie „Brexito“, dėl jos buvo išrinkti populistai Austrijoje bei Italijoje, migracija grasina tradicinėms partijoms Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Daugiau pinigų sienų kontrolei

Tuo metu Vokietija ir Danija dar pusmečiui pratęsė savo sienų kontrolę, ten toliau patruliuoja saugumo pajėgos. Vokietija sustiprino savo sienų saugumą 2015, Danija – 2016 metais. Tai buvo tiesioginis šių šalių atsakas į migrantų antplūdį ir būgštavimus, kad tokiu būdu per laisvas sienas infiltruojasi teroristai. Šiemet iki rugpjūčio daugiau kaip 7 tūkst. žmonių nelegaliai kirto Vokietijos ir Austrijos sieną, 4 tūkst. jų buvo grąžinti atgal.

Iki 2015 metų laisvoje Šengeno zonoje galima buvo laisvai judėti per sienas be jokių patikrinimų. Visos šalys trokšta kada nors vėl grįžti prie šios tvarkos, nes ji laikoma vienu didžiausių ES laimėjimų.

Vokietija ir Nyderlandai taip pat pažadėjo finansuoti Nigerio specialiąsias pajėgas, kad būtų sustiprinta šios šalies sienų kontrolė užkertant kelią nelegaliai migracijai. Nigeris yra tranzito šalis tūkstančiams migrantų, traukiančių į Libiją bei Alžyrą, o iš ten – į Europą. Abi šalys skirs po 10 mln. eurų šimtų Nigerio policininkų mokymui ir ekipuotei. Nigerio policija pirmiausia stiprins du taškus prie neramios sienos su Nigerija, juos kerta į Europą traukiantys migrantai.

Susitarimas tapo įmanomas, kai anksčiau šiemet kanclerė Angela Merkel priėmė Nigerio prezidentą Brandenburgo pilyje ir surengė derybas migracijos klausimais. Paradoksalu, bet kaip tik A. Merkel, atvėrusi ES duris migrantams, susiderėjo dėl veiksmingiausių sutarčių, apsaugančių jos sienas.

Nuo 2015 metų per Nigerį eina vienas svarbiausių nuo skurdo bėgančių migrantų kelių. 90 proc. šių žmonių yra iš Vakarų Afrikos. Jie renkasi pavojingą Sacharos kelią, kur nėra vandens, o kontrabandininkai dažnai palieka migrantus dykumoje. 2015 metais Nigeris priėmė įstatymą, pagal kurį prekeiviai žmonėmis sodinami į kalėjimą iki 30 metų.

Kaip liepą paskelbė Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajani, nuo 2016 iki 2017 metų migrantų srautas per Nigerį sumažėjo 95 procentais.

Nors Viduržemio jūrą kertančių migrantų skaičių pavyko sumažinti, iššūkiai Europai lieka tie patys. Šalims reikia spręsti, kaip ir kur paskirstyti prieglobsčio prašytojus, kol nagrinėjami jų atvejai, kaip paskui juos integruoti į ekonomiką bei visuomenę ir deportuoti tuos, kurių prašymai atmetami.