Ar Europą ir Rusiją dar gali suartinti „dujų kalba“?
Vie­šo­jo­je erd­vė­je vis re­čiau dis­ku­tuo­ja­ma apie tai, kaip Va­ka­rai, o ypač Eu­ro­pa, ga­lė­tų at­nau­jin­ti dia­lo­gą su Mask­va. Tuo pat me­tu vis daž­niau svars­to­ma, ar toks dia­lo­gas bus įma­no­mas ir po Vla­di­mi­ro Pu­ti­no eros. Anot vo­kie­čių po­li­to­lo­go And­rea­so Um­lan­do, ga­liau­siai Ru­si­ja tu­rės įver­tin­ti sa­vo poel­gius ir už juos at­gai­lau­ti, nes ki­to ke­lio, kaip su­ar­tė­ji­mas su Va­ka­rais, ji tie­siog ne­tu­rės.

„Vokietijos ketinimai vėl pradėti dialogą su Rusija sustiprėjo ... Vokietija privalo užimti aktyvesnę politiką Europos reikaluose, įskaitant ir santykius su Rusija“, – sakė Bundestago pirmininko pavaduotojas Wolfgangas Kubickis, kurį britų žiniasklaida vadina dujotiekio „Nord Stream 2“ lobistu. Kitais metais šiuo dujotiekiu į Vokietiją liesis dar daugiau rusiškų dujų. „Dujinius“ reikalus neseniai Sočyje aptarė Angela Merkel ir Vladimiras Putinas. Svoboda.org aiškinosi, ar tai rodo, kad Rusija vėl pradės kalbėtis su Vokietija, o galbūt ir su visa Europa?

Dauguma Europos analitikų visgi nemano, kad naujasis Europos suartėjimas su Maskva prasideda jau dabar

Kaip rašo svoboda.org autorius Jaroslavas Šimovas, Rusijos ir kai kurių Europos valstybių bendravimas neapsiriboja vien dujų klausimais. Italijos rinkimus laimėjo 2 partijos, pasisakančios už sankcijų Rusijai panaikinimą. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas apsilankė Sankt Peterburgo ekonomikos forume ir nors jo kalbos vertimas į rusų kalbą buvo, švelniai tariant, pakoreguotas, su Vladimiru Putinu jis kalbėjo gana maloniai.

Kaip teigia svoboda.org, dauguma Europos analitikų visgi nemano, kad naujasis Europos suartėjimas su Maskva prasideda jau dabar. Vienas iš garsiausių Rytų Europos ekspertų Vokietijoje Andreasas Ulmanas mano, kad naujas Vakarų suartėjimas su Rusija įmanomas, bet jis įvyks tik po Vladimiro Putino eros pabaigos.

Jaroslavo Šimovo nuomone, Europos valstybių lyderiai pastaruoju metu vėl ėmė dažniau keliauti į Rusiją ir tai gali būti ženklas, kad europiečiai tikisi atgaivinti dialogą ir su dabartine Kremliaus vadovybe. Andreaso Ulmano nuomone, tame nėra nieko naujo, nes valstybių vadovų susitikimai vyksta periodiškai. „Tai tiesiog supratimas to, kad ir toliau tenka bendrauti su Rusija, net ir su putinine Rusija“, – teigė vokiečių ekspertas. Pasak jo, neįmanoma nutraukti dialogo ir tiesiog laukti, kol Rusijoje pasikeis prezidentas arba valdantysis režimas. „Kalbamasi net ir su Šiaurės Korėja“, – sakė Andreasas Ulmanas.

Dabar jau dvi dujotiekio „Nord Stream“ šakos ilgą laiką praktiškai formavo dalykinius Maskvos ir Berlyno santykius. Nepaisant rytų europiečių protestų, Berlynas neatsisakė antrosios šakos statybos ir tai, pasak kai kurių analitikų, rodo, kad ekonominė nauda Berlynui svarbesnė nei politiniai interesai.

Pasak Andreaso Ulmano, problemos ištakos yra tame, kad Vokietijos įstatymai neleidžia vyriausybei kištis į privačių kompanijų sandorius su kitomis valstybėmis. „Jei tik kompanijos tinkamai susitvarko su biurokratinėmis procedūromis, vyriausybė niekaip negali joms sutrukdyti“, – teigė vokiečių ekspertas. Be to, įtaką daro ir tai, kad „Nord Stream“ ateina į Rytų Vokietiją, kurioje visada labai laukiama investicijų, ypatingai tokių, kurios kuria darbo vietas. Tiek vietos gyventojai, tiek politikai aktyviai remia bet kokius panašius projektus, „o kas vyksta Ukrainoje jiems neįdomu“. Tai dar labiau suvaržo federalinę vyriausybę.

„Manau, kad vienintelis būdas sustabdyti „Nord Stream 2“ tipo projektus – naujų, galbūt amerikietiškų, sankcijų įvedimas vokiečių ir kitų Europos valstybių kompanijoms. Galbūt kažką būtų galima padaryti ES viršūnių lygyje, tačiau Vokietijos vyriausybė šioje situacijoje gali daug mažiau, nei daugelis galvoja“, – teigė analitikas.

Paklaustas, kodėl mano, kad po Vladimiro Putino Vakarai neišvengiamai vėl suartės su Rusija, Andreasas Ulmanas teigė, kad esmė yra ne pats Vladimiras Putinas, o jo sukurta socialinė – ekonominė sistema. „Tai korporacinis-kleptokratinis režimas, kuris negalės ilgai išsilaikyti“, – teigė ekspertas. Jo nuomone, kažkuriuo metu turi įvykti režimo griūtis, kuri ir atvers duris naujoms galimybėms. „Tai bus kažkas panašaus į 1991 metus, bet tuo metu Vakarai nebuvo pasirengę Sovietų Sąjungos griuvimui ir praleido galimybę pasukti Rusiją link Europos“, – sakė Andreasas Ulmanas, pabrėždamas, kad vėl atsiradus tokiai galimybei, jos praleisti nevalia. „Rusijai reikės pateikti savotišką alternatyvų jos ateities pasiūlymą. Tegu rusai patys sprendžia, eiti šiuo keliu, ar ne. Tačiau pasiūlymas turi būti pateiktas“, – tvirtino ekspertas.

„Manau, kad didžiausia atsakomybė tenka Rusijos politiniam ir intelektualiniam elitui. Tačiau pasikartosiu: anuo metu Rusija iš Vakarų negavo jokio didelio strateginio pasiūlymo. Buvo įvairių bendradarbiavimo formatų, bet nebuvo aišku, koks jų visų galutinis tikslas. Putino valdymo pradžioje kilo mintis apie asocijuotą narystę ES, bet buvo jau per vėlu“, – svarstė svoboda.org pašnekovas.

Paklaustas, koks turėtų būti „didysis“ Vakarų pasiūlymas Rusijai po Vladimiro putino, Andreasas Ulmanas teigė, kad sunku svarstyti apie tai, ar Rusija sutiktų atsisakyti savo agresyvios užsienio politikos mainais į kokius nors Vakarų pažadus, bet galiausiai Maskva turėtų nusileisti. „Dabar Rusijos užsienio politika remiasi megalomanija, idėja, kad Rusija yra savarankiškas pasaulinis jėgos polius. Tai nerealistiška. Rusija kurį laiką galėjo vaidinti supervalstybę, remdamasi pajamomis iš naftos ir dujų. Tačiau, kuo toliau – tuo tai daryti sunkiau“, – teigė ekspertas. Anot jo, patys rusai netruks suprasti, kad jų šalis nebegali išlaikyti satelitinių režimų, o Krymas yra ne laimėta brangenybė, o dotacinis regionas, kuris tokiu liks ir ateityje. Kai Rusijoje apie tai prasidės diskusijos, Vakarai, eksperto nuomone, turėtų pasiūlyti mainus: kelias į Europą mainais už imperinių ambicijų atsisakymą.

Manau, kad vienintelis būdas sustabdyti „Nord Stream 2“ tipo projektus – naujų, galbūt amerikietiškų, sankcijų įvedimas vokiečių ir kitų Europos valstybių kompanijoms

Kaip teigė Jaroslavas Šimovas, galima bent jau mėginti įsivaizduoti, kad po keleto metų Vladimiras Putinas iš tiesų paliks Kremlių, o jo vieton stos nauji žmonės, labiau linkę kalbėtis su Vakarais. Tačiau net ir tokiu atvejus gali kilti problema, kad Rusijos ir Vakarų dialogą pasistengs užblokuoti nuo putininės Rusijos nukentėjusios valstybės, pavyzdžiui, Ukraina ir Sakartvelas.

Anot Andreaso Umlando, procesas tikrai bus sudėtingas. „Tikiuosi, kad Rusijos režimo pokyčius lydės nauja nepriklausomos žiniasklaidos banga. Tada tikroji padėtis Ukrainoje paaiškės ir Rusijos gyventojams. Prasidės diskusija be propagandos“, – teigė ekspertas. Jo nuomone, Rusija privalo aptarti ir pripažinti tai, kas atsitiko. Taigi, galima viltis, kad Rusijos visuomenei pripažinus ir atgailaujant už tai, kas buvo padaryta valdant Vladimirui Putinui, Maskva galės pradėti visiškai naujus santykius tiek su Ukraina, tiek su Sakartvelu.

Neseniai vienas įtakingiausių Kremliaus strategų – Vladislavas Surkovas – paskelbė tekstą, kuriame tvirtino, kad geidžiamiausia padėtis Rusijai – „geopolitinė vienatvė“. Tačiau Andreasas Umlandas netiki, kad dabartinė Rusija galėtų būti savarankišku poliumi pasaulinėje politikoje: „Jei kažkada ji būtu įvykdžiusi ekonomines reformas ir tapusi kažkuo panašiu į Kiniją, Singapūrą ar dar kažką panašaus, būtų kita kalba. Tačiau to neįvyko ir abejoju, ar tai įmanoma šiandien“. Pasak eksperto, kleptokratinė ir korporacinė Rusijos sistema yra nepajėgi reformuotis. Todėl ir visos Rusijos pretenzijos tarptautinėje arenoje neturi nieko bendra su tikroviškomis šalies galimybėmis.

„Anksčiau ar vėliau kils klausimas: ką su tuo daryti? Ir vienu iš galimų atsakymų bus – prisijungti prie europietiškojo projekto. Tuo pat metu jokio realaus azijinio ar eurazijinio projekto Rusijai nėra, o „vienatvė“ – pernelyg nestabilus modelis. Rusija vienatvės nepakels“, – reziumavo vokiečių politologas.