Ar dar ilgai tviskės Prancūzijos auksinis berniukas?
Prieš me­tus bal­suo­da­mi už Em­ma­nue­lį Mac­ro­ną pra­ncū­zai par­odė, kad la­biau­siai už vis­ką trokš­ta per­mai­nų: ki­tų vei­dų po­li­ti­ko­je, nau­jų idė­jų. Vi­sa tai įkū­ni­jo jau­na­sis E. Mac­ro­nas. Jis ža­dė­jo eko­no­mi­kos au­gi­mą, nau­jas dar­bo vie­tas, fis­ka­li­nio de­fi­ci­to su­ma­ži­ni­mą – pa­vers­ti Pra­ncū­zi­ją „star­tuo­liš­ka jė­ga“. Po me­tų ga­li­ma apž­velg­ti, kaip jam se­kė­si.

Praėjus metams, kai pasiekė įtikimą pergalę prezidento rinkimuose, E. Macronas įtvirtino savo tarptautinę reputaciją kaip Prancūzijos auksinis berniukas. „Jis tobulas“, – suokė JAV prezidentas Donaldas Trumpas praėjusį mėnesį abiem vadovams susitikus Baltuosiuose rūmuose.

Pastarosiomis savaitėmis Prancūzijoje vyksta protestai prieš Emmanuelio Macrono reformas.

Tačiau namie jauniausias nuo Napoleono laikų Prancūzijos lyderis sulaukia mažiau palankumo. E. Macronas dažnai pavadinamas arogantišku ir net su panieka žvelgiančiu „turtingųjų prezidentu“, o jo reformoms priešinasi streikus rengiančios profesinės sąjungos. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šio prezidento reitingas geresnis negu pirmtakų. Balandį jis siekė 44 proc., o socialistą Francois Hollande'ą po metų palankiai vertino tik 25 proc. prancūzų.

Tiesa, smuktelėjo ir E. Macrono populiarumas – prieš metus jis siekė 62 procentus. Ar 40-metį vadovą ištiks toks pat likimas kaip F. Hollande'ą, kuris prezidentavo tik vieną kadenciją ir dėl prastos visuomenės nuomonės nesiryžo siekti antrosios? Analitikai sako, kad nebūtinai.

Skuba visuose frontuose

E. Macronas valdo susiklosčius visai kitai situacijai. Visus pastaruosius metus Prancūzijos ekonomika augo, o F. Hollande'as atėjo į valdžią, kai šalis dar nebuvo atsigavusi po pasaulinės finansų krizės.

Prieš tapdamas Prancūzijos prezidentu E. Macronas nėjo jokių renkamų pareigų. Jis dirbo investicijų bankininku, o paskui – ekonomikos ministru. Prezidento rinkimus laimėjo žadėdamas revoliuciją Prancūzijos politikoje – užbaigti dešimtmečius trunkantį tų pačių dviejų politinių partijų dominavimą.

Pirmą prezidentavimo mėnesį jo naujoji centristinė partija „Pirmyn!“ sutriuškino opoziciją per parlamento rinkimus ir užsitikrino daugumą praėjus vos metams, kai buvo įkurta. Lyderis, sakęs, kad pirmi vadovavimo metai bus „lemtingi“, aktyviai vykdo reformas, turinčias padaryti Prancūziją konkurencingesnę globalioje ekonomikoje.

„Jis atsisakė turtuolių mokesčio, palengvino darbuotojų atleidimą, o dabar mėgina pakeisti valstybinio geležinkelio darbuotojų specialų privilegijuotą statusą. Tokių veiksmų vengtų daugelis vyriausybių“, – kalbėjo visuomenės nuomonės tyrimų firmos „Ifop“ direktorius Jerome'as Fourquet. Šios priemonės tikrai nepopuliarios. 60 proc. prancūzų buvo prieš turto mokesčio panaikinimą arba darbo įstatymų reformą.

Daugeliui analitikų nuostabą kelia tai, kokiu greičiu E. Macronas ėmėsi įgyvendinti savo pažadus šalyje, kurioje, kaip teigiama, reformos beveik neįmanomos. F. Hollande'as, 2014 metais pakvietęs E. Macroną į vyriausybę dirbti ekonomikos ministru, irgi mėgino reformuoti darbo rinką, bet susidūrė su visuomenės pykčiu ir didžiuliais protestais, o galiausiai atsitraukė. Ilgai Prancūzijai vadovavusi jo Socialistų partija suskilo.

Kol kas neatrodo, kad taip nutiks ir E. Macronui. Dalis visuomenės remia jo pasiūlymus padaryti valstybinį geležinkelį konkurencingą ir atsikratyti įmonės skolos, siekiančios 64 mlrd. dolerių. Geležinkelio darbuotojai streikuoja nuo balandžio pradžios po dvi dienas per savaitę, protestuodami prieš tokių privilegijų kaip garantuota darbo vieta iki karjeros pabaigos, ankstyva pensija ir nemokamos kelionės traukiniais, įskaitant šeimos nariams, panaikinimą. Sekmadienį paskelbta „Ifop“ apklausa parodė, kad 56 proc. prancūzų streikus laiko „nepagrįstais“. Pasipriešinimas E. Macrono planams keisti priėmimo į universitetus tvarką, matuojant Prancūzijos standartais, silpnokas. Protestavo tik kelių universitetų studentai, o ankstesnės reformos buvo sutiktos kur kas didesnėmis demonstracijomis.

Susitikimas su Angela Merkel buvo šiltas, bet tolesnių veiksmų glaudinant ES nėra.

Pavojingas atotrūkis nuo vidurinės klasės

Kaip sako apžvalgininkai, E. Macronas turi labai stiprų mandatą, nes jau per prezidento rinkimų kampaniją žadėjo rinkėjams imtis šių reformų. Be to, jam padeda parlamente turima tvirta dauguma ir didelis opozicijos susiskaldymas.

Vis dėlto tolesnis kelias gali būti ne toks lengvas, nes E. Macrono įstatymų leidėjų gretos ima aižėti. Praėjusį mėnesį pakeistas imigracijos įstatymas suskaldė dar jauną prezidento judėjimą: vieni kalbėjo, kad jis pernelyg silpnas, kiti – kad per griežtas. Lyderis taip pat sulaukė kritikos iš visų pusių dėl savo pastangų riboti pataisų, kurias gali priimti parlamentarai, skaičių, ir taip toliau silpninti opoziciją.

Sumažinęs turto mokestį E. Macronas užsitraukė „turtuolių prezidento“ etiketę, o kai nepanoro duoti per televiziją transliuojamo tradicinio Bastilijos dienos interviu žurnalistams, buvo apkaltintas arogancija. Kairiuosius ypač įžeidė tai, kad vadovas tinginiais išvadino tuos, kurie priešinasi jo darbo reformoms.

Pasak J. Fourquet, labiausiai E. Macronu nepatenkinta darbininkų ir vidurinė klasė. Šie žmonės įsitikinę, kad prezidento politika jiems nepalanki. Kaip parodė šį mėnesį paskelbta apklausa, 58 proc. prancūzų neigiamai vertina E. Macrono ekonomikos ir fiskalinę politiką, o 80 proc. mano, jog reformos naudingesnės bosams. Didėjantis atotrūkis nuo vidurinės klasės gali pakenkti E. Macronui, nes jis netrukus ketina imtis ir neaiškios Prancūzijos pensijų sistemos bei valstybės finansuojamos sveikatos apsaugos.

Žinovai tikina, jog prezidento strategija – nuveikti kuo daugiau per pirmus pustrečių metų, kad liktų laiko pasirengti perrinkimui ir dar spėti iki kadencijos pabaigos pademonstruoti šių permainų vaisius. Todėl E. Macronas veikia greitai ir iškart visais frontais.

Su žmona Birgitte per vietos maisto pristatymą Eliziejaus rūmuose.

Pakėlė Prancūzijos prestižą

Tarptautinėje arenoje E. Macronas labai aktyvus ir jam puikiai sekasi kelti Prancūzijos prestižą. Lyderis nevengia jokių temų, ar tai būtų „Brexitas“, ar Sirija, ar Irano branduolinis susitarimas ir net karas Jemene. Per pirmus prezidentavimo metus E. Macronas surengė daug reikšmingų vizitų. Didžiausias jo užsienio politikos laimėjimas – atkurtas Prancūzijos įvaizdis pasaulio arenoje. Kad tuo įsitikintum, pakanka apžvelgti laikraščių antraštes per jo keliones į užsienį. Tačiau konkrečių diplomatinių rezultatų dar reikia pasiekti. Prancūzijos lyderiui taip ir nepavyko įtikinti D. Trumpo grąžinti Ameriką į Paryžiaus klimato susitarimą ir numaldyti jo nusistatymą prieš Irano branduolinį susitarimą.

Atrodo, įstrigę ir E. Macrono pasiūlymai reformuoti Europos Sąjungą (ES). Po itin ambicingos prezidento kalbos, pasakytos rugsėjį, kai jis, be kita ko, ragino įsteigti euro zonos ministro postą, nieko neįvyko. E. Macronas kelis mėnesius turėjo laukti, kol bus sudaryta Vokietijos vyriausybė, ir tik tam, kad įsitikintų, jog patraukti į savo pusę kanclerę Angelą Merkel gali būti ne taip jau lengva. Pasak apžvalgininkų, jis per aukštai pakėlė kartelę ir galbūt dėjo per daug vilčių į savo ryšius su A. Merkel. Dabar jau akivaizdu, kad Prancūzijos vadovui bus sunku stumti ES reformas, nes nėra panašią viziją puoselėjančių sąjungininkų.