Apdaužyta Europos „karalienė“ Merkel gali žengti toliau
„Eu­ro­pos ka­ra­lie­ne“ pra­min­ta Vo­kie­ti­jos kanc­le­rė ve­te­ra­nė An­ge­la Mer­kel var­gais ne­ga­lais iš­gy­ve­no di­džiau­sią sa­vo kri­zę ir val­dys to­liau, bet, kaip ti­ki­si dau­ge­lis, jau pa­sku­ti­nę sa­vo ka­den­ci­ją.

Po 12 metų prie Europos didžiausios ekonomikos vairo ši pastoriaus duktė, dažnai pavadinama įtakingiausia pasaulio moterimi, išsilaikė poste per ilgiausiai pokario istorijoje trukusias koalicijos derybas.

Užbaigusi savo ketvirtą ketverių metų kadenciją, ji prilygtų savo velioniui globėjui, Vokietijos „susivienijimo kancleriui“ Helmutui Kohliui ar net pranoktų jo valdymo maratoną.

Tačiau vis daugiau stebėtojų abejoja, kad ji bus valdžioje tiek ilgai, nes daug rinkėjų jau pavargo nuo 63 metų „Mutti“ („Mamytės“) ir daug kalbama apie jos valdymo „saulėlydį“.

A. Merkel didelės problemos yra kaina, kurią jai tenka mokėti už neįprastai drąsų žingsnį – Vokietijos sienų atvėrimą masiniam pabėgėlių srautui. Po jos sprendimo nuo 2015 metų į Vokietiją atvyko daugiau kaip milijonas prieglobsčio prašytojų.

Dėl tokio humanitarinio gesto ji daugeliui tapo liberalų didvyre, tačiau kilo ir neigiama ksenofobiška reakcija, iškėlusi kraštutinių dešiniųjų partiją „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), kurios šūkis yra „Merkel turi trauktis“.

Pernai rugsėjį patekusi į Vokietijos parlamentą, AfD sulaužė tabu dėl ekstremistų Bundestage. Tuo tarpu rinkimus nuolat laimėdavusios A. Merkel partijos rezultatai buvo blogiausi nuo 1949-ųjų.

Nors niekas iš jos Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) nedrįso atvirai mesti iššūkio vis dar populiariai lyderei, politikos analitikas Oskaras Niedermayeris sakė, jog vis dėlto aišku, kad „Angelos Merkel zenitas liko praeityje“.

„Laisvojo pasaulio lyderė“

Per ilgą savo valdymą už Geležinės uždangos augusi lyderė ištvėrė daug krizių.

Dėl griežtos pozicijos skolų prislėgtų euro zonos ekonomikų atžvilgiu ji ilgą laiką buvo vadinama Europos „taupymo karaliene“, o demonstrantai tose šalyse ją apšaukdavo nace.

Neramiais JAV prezidento Donaldo Trumpo, „Brexit“ ir pasaulinių krizių laikais ji užsienyje buvo pradėta vadinti liberalios demokratijos gynėja.

Vokiečiams ji ilgą laiką buvo stabilumo, pavydėtino augimo ir užimtumo pamatas.

Vokiečiai atsidėkojo jai išlaikydami jos vyriausybę nuo pat 2005-ųjų, kai ji tapo jauniausiu žmogumi ir pirmąja moterimi jų kanclerio poste.

Atrodė, kad A. Merkel su savo pragmatišku, nuosaikiu ir raminamai nuobodžiu stiliumi ištobulino išlikimo valdžioje meną – turtingoje, senstančioje šalyje, labiau linkusioje į tęstinumą, o ne į permainas.

A. Merkel, regis, nebūdinga tuštybė, ji atrodo esanti abejinga valdžios atributams. Kanclerė gyvena bute Berlyne su žiniasklaidos vengiančiu sutuoktiniu, mokslininku Joachimu Saueriu (Joachimu Zaueriu), apsiperka vietos prekybos centre, o per atostogas leidžiasi į žygius po Alpes.

Nors dažnai sulaukia kritikos dėl to, kad esą prasėdi rimtus iššūkius, A. Merkel per savo karjerą yra priėmusi ir drąsių sprendimų, tarp jų ir po 2011 metų Fukušimos katastrofos Japonijoje paskelbtą planą atsisakyti branduolinės energetikos.

„Merkelvializmas“

Angela Dorothea Kasner gimė 1954 metų liepos 17 dieną Hamburge. Po kelių savaičių jos tėvai iš Hamburgo tuometinėje Vakarų Vokietijoje ją išsivežė į Rytų Vokietiją, nes tėvas, protestantų pastorius, nusprendė rūpintis tikinčiaisiais ten.

Tenykščiai gyventojai prisimena Angelos aštrų protą ir krikščionės totalitarinėje valstybėje diskretiškumą.

Biografai sako, kad gyvenimas policinėje valstybėje išmokė A.Merkel slėpti savo tikrąsias mintis ir ketinimus po nepermanomu pokerio lošėjos veidu.

Ji buvo pažangi studentė ir gerai išmoko rusų kalbą, ir šias žinias panaudojo gesindama konfliktą Ukrainoje, kai vedė derybas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris buvo Sovietų Sąjungos KGB karininkas Rytų Vokietijoje, kai 1989 metais griuvo Berlyno siena.

Ji apsigynė fizikos daktaro disertaciją, buvo ištekėjusi už drauge studijavusio Ulricho Merkelio, su kuriuo vėliau išsiskyrė, ir neužsiėmė politika iki pat Berlyno sienos griuvimo 1989-aisiais.

1990-aisiais ji įstojo į Krikščionių demokratų sąjungą (CDU) ir pirmą kartą laimėjo vietą parlamente.

Tuometinis kancleris H. Kohlis paskyrė ją moterų reikalų ministre, o vėliau – aplinkosaugos ministre, ir davė jai meilią, bet globėjišką pravardę „Maedchen“ („Mergaitė“).

Tačiau A.Merkel mentorius buvo ne paskutinis politikas, nepakankamai ją įvertinęs ir vėliau brangiai už tai sumokėjęs. Kai H. Kohlis 1999 metais įsipainiojo į kampanijos finansavimo skandalą, A. Merkel atvirai ragino savo partiją atsisakyti prityrusiu kariu save vadinusio lyderio.

Šis žingsnis, kuris buvo pavadintas „Merkelvialistiniu“, inicijavo žaibišką jos iškilimą.

Šiemet tai buvo prisiminta per karnavalą, kurio dalyviai mėgsta šaipytis iš politikų.

Viena platforma vaizdavo A. Merkel kaip vorę juodąją našlę, stovinčią ant buvusių jos varžovų kaulų. Užrašas skelbė: „Kitas, prašom!“

Daug stebėtojų klausia, ar A. Merkel pati susipras, kada laikas perduoti karūną.

Neseniai ji savo partijos generaline sekretore pasirinko vieno iš regionų politikę Annegret Kramp-Karrenbauer ir dauguma stebėtojų tai suprato kaip politinės įpėdinės paskyrimą.