5 ženklai, kad karas – už durų
Ar ga­li JAV pa­suk­ti ka­ro ke­liu? JAV ad­mi­nis­tra­ci­jo­je at­si­ran­da vis dau­giau žmo­nių, ku­rie gal­vo­ja bū­tent taip, ra­šo „Fo­reign Po­li­cy“. 

Pasak analitikų, gynybos sekretorius James Mattis gali būti vienintelis racionalus balsas Donaldo Trumpo „karo kabinete“ ir realiai vertinti konfliktų su Iranu, Šiaurės Korėja ar kitomis šalimis, galimybes.

Valstybių lyderiai nesivelia į karus, jei mano, kad jie bus brangūs, truks ilgai ir gresia pralaimėjimu

Ar turėtume nerimauti ir ar D. Trumpas išties rimtai svarsto įvelti JAV į dar vieną karą, klausia '“Foreign Policy“ analitikas Stephen'as M. Waltas. Pirmas dalykas, kurį turėtume prisiminti, anot jo, yra tai, jog valstybių lyderiai nesivelia į karus, jei mano, kad jie bus brangūs, truks ilgai ir grės pralaimėjimu. Visgi labai dažnai nutinka visiškai kitaip, o karą pradėjusieji tik apgauna save manydami, kad jis bus pigus, greitas ir sėkmingas.

Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos kaizeris manė, kad Schlieffeno planas leis jiems greitai ir efektyviai nugalėti Rusiją ir Prancūziją, o Hitleris tikėjo, kad blitzkrieg ir gerai sutepta nacių karo mašina pergalę atneš per kelis mėnesius.

Japonija žinojo, kad ji niekada nelaimėtų ilgo karo prieš JAV, todėl Pearl Harboro užpuolimas buvo desperatiškas mėginimas sutriuškinti JAV kovinę moralę ir įtikinti Vašingtoną nesikišti į įvykius Tolimuosiuose Rytuose. Savo ruožtu Saddamas Huseinas nesitikėjo, kad kažkam rūpės Kuveitas, o George W. Bushas gana kvailai manė, kad Irako karas bus lengvas, trumpas ir atsipirks. Demokratinėse valstybėse lyderiai negali vienašališkai nuspręsti, kad štai šiandien jie ištrauks karo kirvį prieš vieną ar kitą valstybę, pirmiausia jie turi įtikinti visuomenę ir parlamentą, kad tai – būtina.

Taigi, jei JAV prezidentas ir jo patarėjai išties nori kariauti, jie turi įtikinti amerikiečius, kad tai – neišvengiama. Kaip jie tai padarys? Pateikiame penkis pagrindinius argumentus, kurie paprastai yra naudojami norint pateisinti karą. Galima teigti, kad tai – penki įspėjamieji signalai, kurie reiškia, kad karo mašina pradeda savo darbą.

1. Pavojus yra didelis ir jis – didėja

Pagrindinis argumentas, kuriuo naudojamasi pradedant „preventyvų“ karą yra tas, kad pavojus yra didelis, karas neišvengiamai artėja, todėl geriau jį pradėti dabar ir laimėti, nei laukti kol jis prasidės kiek vėliau. Remdamiesi tokiu argumentu vokiečiai pradėjo Pirmąjį pasaulinį karą 1914 metais, nes manė, kad kitu atveju Rusija juos nustelbs. G. W. Bushas pradėjo karą Irake, nes manė, jog Saddamas Huseinas kaupia masinio naikinimo ginklus.

Taigi, jei bus siekiama pradėti karą visuomenė bus įtikinėjama, kad JAV gresia pavojus ir karinis sprendimas – vienintelė gera išeitis. Pasak specialistų, reikia klausyti ir politikų retorikoje ieškoti tokių frazių, kaip „raudona linija“, „laikas baigiasi“, „lūžio taškas“, tai reikš, kad JAV nori veikti dabar, kol dar nėra vėlu.

2. Karas bus lengvas ir pigus, bet tik tada, jei veiksime dabar

Kaip minėjome anksčiau, niekas nepradeda karo, jei mano, kad jis bus ilgas, brangus ir pragaištingas. Jei bus ruošiamasi karui, šis argumentas bus naudojamas itin dažnai. Tikėtina bus skelbiama, kad rizika bus apskaičiuota, eskalacija – neįmanoma, o pasekmės aiškios ir numatomos.

Į ką atkreipti dėmesį, kai girdima tokia retorika? Tikėtina, kad bus pradėta kalbėti apie „išsemtas galimybes“, „sugurintą nosį“, kuomet turima galvoje oro smūgiai, taip pat būtinai išgirsite apie „tikslias atakas“, kai kalbama apie tai, jog atakos iš oro pasieks tik tuos taikinius, kurių norėsis ir kitus, tariamai, kontroliuojamus karo scenarijus. Tai yra ženklai, kad vyriausybė save ir kitus bando įtikinti, jog karinis konfliktas nebus itin nešvarus, neatneš nepatogumų ir nebus pavojingas šaliai.

3. Karas išspręs visas problemas

Tie, kurie nori karo dažnai sako, kad jis išspręs visas egzistuojančias problemas. Tarkime Saddamas Huseinas manė, kad karas su Kuveitu išspręs daug nepatogumų: sunaikins vieną iš didžiausių jo kreditorių, padidins Irako BVP keliais milijardais dolerių, padidins jo įtaką Saudų Arabijoje ir leis daug efektyviau kovoti su Iranu.

Savo ruožtu G. W. Bushas manė, kad nuvertus Saddamą Huseiną bus eliminuotas potencialus agresorius, atstatyta JAV įtaka regione, o Artimuosiuose Rytuose prasidės demokratizacijos era, kuri panaikins islamiškojo terorizmo grėsmę. Dabar mes jau žinome, kad šiems planams nebuvo lemta išsipildyti.

4. Priešas yra blogas. Arba kvailys. Arba abu kartu.

Jei ruošiamasi karui svarbu sumenkinti priešą. Pasak specialistų, priešų demonizavimas – itin reikšminga beprasidedančio karo detalė. Neužtenka pavaizduoti būsimo konflikto, kaip interesų susikirtimo, nes visada atsiras tokių, kurie sakys, kad bet kokias problemas galima išspręsti derybomis, susitarimais. Tie, kurie išties ruošiasi karui siekia įtikinti visuomenę ir kritikus, kad valstybė arba jos vadovas prieš kurį ketinama kariauti – yra didis blogis.

Nes „nesiderėti su blogiu“ yra svarus argumentas. Dažnai taip pat yra aiškinama, kad potencialus priešas yra itin gudrus, turtingas, turi daug sąjungininkų ir didelį arsenalą ginklų, todėl smogti jam reikia nedelsiant.

5. Taika yra nepatriotiška

Vienas paskutiniųjų žingsnių prieš prasidedant karui – kalbos, kad pasisakyti prieš karą – nepatriotiška. Vietnamo karo metu JAV prezidentai Lyndonas Johnsonas ir Richardas Nixonas protestuojančius prieš karą aktyvistus kaltino „parama“ priešui. Tie, kurie pasisakė prieš karą, buvo vadinami silpnais ir naiviais.

Visgi jei D. Trumpas ir jo administracija nutars kariauti, su kuo kariaus, klausia Stephen'as M. Waltas? Pasak jo, tai bus Iranas, nes Šiaurės Korėja jau turi branduolinį ginklą ir su ja kariauti yra pavojingiau, o ir Pietų Korėjai, Japonijai ir Kinijai toks sprendimas itin nepatiktų. O štai dėl konflikto Artimuosiuose Rytuose didelių prieštaravimų nebūtų, nes Iranas ten turi mažai draugų.