40 metų po raudonųjų khmerų teroro – verdiktas dėl genocido
Penk­ta­die­nio ry­tą – pra­ėjus 4 de­šimt­me­čiams po ma­žiau­siai 1,7 mln. žmo­nių, penk­ta­da­lio Kam­bo­džos gy­ven­to­jų, žū­ties dėl eg­ze­ku­ci­jų, pri­vers­ti­nio dar­bo, li­gų ir ba­do, tarp­tau­ti­nis tri­bu­no­las pir­mą kar­tą pri­pa­ži­no, kad ša­lį 1975–1979 me­tais val­dę rau­do­nie­ji khme­rai vyk­dė ča­mų mu­sul­mo­nų ma­žu­mos ir et­ni­nių viet­na­mie­čių ge­no­ci­dą.

Kaltais dėl genocido teisėjai pripažino du aukšto rango vis dar gyvus režimo pareigūnus Nuon Cheą ir Khieu Samphaną, kuriems dabar atitinkamai yra 92 ir 87 metai.

N. Chea pripažintas kaltu dėl čamų ir vietnamiečių genocido, o K. Samphanas – tik dėl vietnamiečių genocido. Ši pora taip pat paskelbta kalta dėl įvairių kitų nusikaltimų žmoniškumui, tarp jų – žudymų, kankinimų bei rimtų Ženevos konvencijų pažeidimų. Jie nuteisti kalėti iki gyvos galvos – tai tokia pat bausmė, kuri jiems skirta per ankstesnį teismo procesą.

Už siaubingus nusikaltimus buvo suimta ir teismo procesas pradėtas tik prieš 5 aukščiausio rango raudonuosius khmerus. Tačiau procesui užsitęsus 2 senyvo amžiaus atsakovai mirė.

Termino svarba

Ilgą laiką raudonųjų khmerų nusikaltimai plačiojoje visuomenėje buvo vadinami Kambodžos genocidu, tačiau akademikai ir žurnalistai metų metus ginčijosi, ar tikrai brutalaus režimo veiksmai gali būti įvardijami būtent tuo terminu.

Didesnioji dalis nukentėjusiųjų buvo iš khmerų daugumos, tad dauguma didelio masto Kambodžoje įvykdytų žudynių neatitiko siauro tarptautinio genocido apibrėžimo. Dėl šios priežasties ankstesnis teismo procesas vyko dėl nusikaltimų žmoniškumui.

Nors valdant raudoniesiems khmerams mirė daugybė čamų musulmonų ir etninių vietnamiečių, tačiau JT konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį kalbama apie veiksmus, kuriais „siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę“.

Todėl tribunolų kaltintojų užduotis buvo įrodyti, kad raudonieji khmerai būtent tai ir stengėsi padaryti su šiomis grupėmis, o su tuo sutinka tikrai ne visi. Tačiau per teismą kaip vienas įrodymų buvo cituojama 1978 metų Pol Poto kalba, kurioje jis teigė, jog Kambodžoje „nėra nė vienos sėklos“ vietnamiečių. Istorikų teigimu, dėl raudonųjų khmerų žudynių ir deportacijų kelių šimtų tūkstančių bendruomenė šalyje iš tiesų buvo visiškai sunaikinta.

Pavėluota, bet svarbu

Skaitant verdiktą buvo nuolat kartojami žodžiai, primenantys raudonųjų khmerų terorą: žmogžudystė, sunaikinimas, paėmimas į vergovę, įkalinimas, kankinimas, politinis persekiojimais ir kitokie nehumaniški žmogaus orumą žeminantys veiksmai.

Buvo vardijami tokie priverstinio darbo pavyzdžiai kaip užtvankų statymas grasinant mirtimi, priminta ir apie daugybę kankinimo formų, pradedant dusinimu plastiko maišeliais ir baigiant kojų ir pirštų nagų nuplėšimu.

Khieu Samphanas, kuris 1976-1979 metais buvo Kambodžos valstybės vadovas.

Musulmonams buvo draudžiama išpažinti savo tikėjimą ir jie buvo verčiami valgyti kiaulieną. Asmenys buvo tuokiami per prievartą ir verčiami turėti vaikų. Valstybės tarnautojai žudomi juos nutrenkiant telefono laidais.

Kai kuriems šis verdiktas tėra menka paguoda.

„Galbūt tai baigėsi, – „The New York Times“ teigė 52 metų Ian Yen, kuri tribunole liudijo apie įkalinimą vaikų stovykloje valdant raudoniesiems khmerams. – Tačiau aš niekada nerasiu ramybės.“

Kitiems – nesvarbu, kad verdiktas dėl genocido Kambodžoje nuskambėjo praėjus tiek laiko, o nuosprendis dėl kaltės paskelbtas tik aukščiausiems pareigūnams, nes, jų nuomone, jis turės įtakos ateityje vyksiantiems teismo procesams dėl nusikaltimų žmoniškumui, pavyzdžiui, Sudano ar Mianmaro atvejais.

„Turime parodyti pasauliui, kad net jei tai užtrunka daug laiko, mes galime įvykdyti teisingumą“, – „The New York Times“ tvirtino taikos ir susitaikymo klausimus tiriantis Ly Sok Kheangas iš „Anlong Veng Peace Center“.

Nuteisti tik 3 asmenys

Jungtinių Tautų remiamas tribunolas daugiau nei dešimtmetį skaitė šimtus tūkstančių puslapių dokumentų, kvietė liudyti šimtus asmenų ir išsamiai nagrinėjo, kaip raudonieji khmerai organizavo ir valdė vadinamuosius mirties laukus.

Šios tribunolo pastangos atsiėjo per 300 mln. dolerių (apie 264,8 mln. eurų). Tačiau tiesėjai už nusikaltimus žmoniškumui nuteisė tik tris raudonųjų khmerų lyderius: N. Chea, K. Samphaną ir Kaingą Guek Eavą, geriau žinomą Ducho vardu, vadovavusį priverstinio darbo stovyklai, kurioje buvo nukankinti ar nužudyti bent 12 tūkst. žmonių.

Už siaubingus nusikaltimus buvo suimta ir teismo procesas pradėtas tik prieš 5 aukščiausio rango raudonuosius khmerus. Tačiau procesui užsitęsus 2 senyvo amžiaus atsakovai mirė.

Kambodžos premjeras Hun Senas leido suprasti pageidaująs, kad su penktadienio verdiktu tribunolas darbą užbaigtų. Tačiau kiti norėtų, jog teismas baudžiamojon atsakomybėn patrauktų žemesnio rango pareigūnus, kurie, kaip manoma, ir įvykdė baisiausius raudonųjų khmerų nusikaltimus.

H. Senas, kuris pats anksčiau priklausė raudoniesiems khmerams ir kuris Kambodžai vadovauja per tris dešimtmečius, priešinosi tribunolo įsteigimui. 1998 metais jis pareiškė, jog K. Samphanas ir N. Chea turėtų būti sutikti su „gėlių puokštėmis, o ne kalėjimu ir antrankiais“.

„Šis teismo procesas gana dažnai buvo gėda ir farsas, – teigė Los Andželo Vakarų koledžo politologas Sophalis Earas, kurio šeima pabėgo nuo raudonųjų khmerų. – Jo siunčiama žinia ta, jog būsi nubaustas už savo veiksmus, jei gana ilgai gyvensi.“

K. Samphanas, kuris beveik per visą raudonųjų khmerų valdymą buvo valstybės vadovas, ir N. Chea, Kambodžos diktatoriaus Pol Poto adjutantas ir pagrindinis politikos strategas, buvo suimti tik 2007 metais, po ilgų metų gyvenimo laisvėje.

Kai 2014-aisiais, per ankstesnį teismą dėl kitų nusikaltimų žmoniškumui, jiems buvo paskirta įkalinimo iki gyvos galvos bausmė, abu vyrai neigė savo atsakomybę už režimo brutalumą, nors jie buvo vieni svarbiausių jo vadovų.

„Nejaugi tikrai manote, jog norėjau, kad tai nutiktų mano tautai? – prieš ketverius metus paskelbus verdiktą klausė K. Samphanas. – Iš tiesų aš neturėjau jokios galios.“

Dauguma gimė po žlugimo

Penktadienio verdiktas dėl genocido paskelbtas daugiau nei 40 metų praėjus po raudonųjų khmerų teroro pradžios. 1975 metais Pol Potas ir jo komunistų pajėgos įžengė į Kambodžos sostinę Pnom Penį ir paskelbė juos „nuliniais metais“.

Jų tikslas buvo sukurti beklasę agrarinę visuomenę: miestai buvo ištuštinti, o gyventojai priversti dirbti kaimo kooperatyvuose. Tačiau čia žmonės buvo žudomi dėl menkiausių nuižengimų: dėl to, kad nešiojo akinius, kalbėjo prancūziškai arba mėgo baletą.

Daugelis aistringiausių raudonųjų khmerų ideologų išsilavinimą gavo užsienyje. K. Samphanas Sorbonos universitete studijavo politikos mokslus, o N. Chea lankė koledžą Tailande. Tačiau daugiausia palaikymo jie sulaukė iš kaimuose gyvenančio jaunimo, kuris kentė nuo ilgus metus trukusio pilietinio karo ir amerikiečių bombardavimo, kai Vietnamo karas peržengė šalies sienas.

Šių dienų Kambodža – ir vėl jauna valstybė. Didžioji dalis gyventojų gimė jau tada, kai į šalį 1979 metais įsiveržusi Vietnamo armija nuvertė raudonuosius khmerus. Nors per jų valdymo laikotarpį dauguma šeimų prarado artimuosius, šalyje introspekcija beveik neįvyko.

Nuon Chea buvo Pol Poto adjutantas ir pagrindinis politikos strategas.

H. Senas smarkiai pažabojo žiniasklaidą, opozicijos lyderius patupdė į kalėjimą ir įspėjo, kad Vakarų stiliaus demokratija tebūtų bandymas suvaržyti Kambodžos nepriklausomybę. Todėl raudonųjų khmerų teismai tikrai nėra jam prioritetas.

Kaip pasakojo 63 metų Yun Binas, jis buvo nugabentas į raudonųjų khmerų mirties laukus, sudaužytas kirviu ir su keletu kitų asmenų įmestas į šulinį. Papildomai kareiviai dar įmetė granatų. Tačiau Y. Binas liko gyvas.

„Nenoriu, kad žmonės užmirštų, kas nutiko, – „The New York Times“ teigė jis. – Šiandien žmonėms labiau rūpi verslas ir pinigai, ir jie nori žiūrėti į priekį.“

„Visi esame aukos“

Nuversti raudonieji khmerai atsitraukė į Anlong Vengą, netoli sienos su Tailandu, kur dar apie dešimtmetį išlaikė kontrolę. Čia palaidotas 1998 metais miręs Pol Potas, kurio apleistas kapas sulaukia vos kelių lankytojų per dieną.

Šiame rajone taip pat gyvena ir daug buvusių raudonųjų khmerų. Jie „The New York Times“ žurnalistei Hannah Beech teigė nežinantys apie Pnom Penyje nuskambėjusi verdiktą dėl genocido. Pasak jų, Kambodžos gyventojų skirstymas į blogus ir gerus yra neįmanomas.

„Mes visi esame aukos“, – teigė Panh Sam Onnas, kuris nuo raudonųjų khmerų nuslėpė turėjęs mokytojo darbo patirties. Jis buvo paimtas į jų armiją ir gana greitai nuo pėstininko pakilo iki rajono vadovo. P. S. Onnas neneigė, kad su jo priežiūra buvo vykdomi siaubingi nusikaltimai: priverstinis darbas, vaikų atskyrimas nuo jų šeimų, badas, kurio būtų buvę galima išvengti, jei būtų vykdyta protinga žemės ūkio politika.

Pasak jo, raudonųjų khmerų teismai buvo gera mintis, nes reikėjo įgyvendinti teisingumą. Tačiau, jo manymu, šiuo teismo sprendimu tribunolo darbas turėtų baigtis.

„Jie turėtų teisti tik aukščiausius vadovus, – teigė jis. – Kitaip tai turėtų neigiamų pasekmių visuomenei. Kur visa tai baigtųsi?“