2018-ieji pasaulio politikoje: silpstančios partnerystės, smunkanti demokratija ir šylantis klimatas
2018-ie­ji pra­si­dė­jo iš­kil­min­gai – va­sa­rio mė­ne­sį Pjong­čan­ge, Pie­tų Ko­rė­jo­je, vy­ko 23-io­sios žie­mos olim­pi­nės žai­dy­nės, jo­se da­ly­va­vo ir de­vy­ni Lie­tu­vos spor­ti­nin­kai. Bai­gia­si jie ne­ri­mas­tin­gu gruo­džiu: Ka­to­vi­cuo­se, Len­ki­jo­je, ne­se­niai pa­si­bai­gė Jung­ti­nių Tau­tų kli­ma­to kon­fe­ren­ci­ja, o Pra­ncū­zi­ją apė­mė „gi­lets jau­nes“ pro­tes­tai, dau­giau­sia ki­lę dėl val­džios ke­ti­ni­mų di­din­ti de­ga­lų mo­kes­tį.

Kasdienis naujienų srautas yra gausus ir triukšmingas: net ir stropiai sekant žinias kiekvieną dieną, jame lengva pasiklysti ir likti taip ir nesuvokus, kokie tie didieji pokyčiai, apie kuriuos ateities kartos galbūt skaitys istorijos vadovėliuose (jeigu tokie dar egzistuos). Metų pabaigos proga – trys didžiausi tarpusavyje susipynę klausimai, apie kuriuos galvoti yra privalu.

Ar pasaulis vis labiau gręžiasi į izoliacionizmą?

Izoliacionizmas gali būti politinis arba ekonominis. Pirmuoju atveju šalys vengia tarptautinių draugysčių ir nesvarsto karų, o antruoju – reguliuoja su užsienio šalimi vykstančius prekybinius arba kultūrinius mainus. JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo neseniai Briuselyje vykusiame NATO užsienio reikalų ministrų susitikime nediplomatiškai pareiškė netikintis daugiašale pasaulio tvarka. Sunkiai tebevykstančios Didžiosios Britanijos ir Europos Sąjungos skyrybos, JAV ir Kinijos ekonominiai konfliktai, sunkiai atsiveriančios durys Sirijos pabėgėliams Vengrijoje, Lenkijoje, Italijoje ir kitose Europos valstybėse bei augantis nacionalizmas visame pasaulyje yra suklusti verčiantys įvykiai. O kur dar JAV atsitraukimas iš Irano branduolinės programos ir Paryžiaus klimato susitarimo. Tačiau dėl viso šito imtis už galvos ir skubėti skelbti pasaulio tautų draugystės pabaigą dar gali būti per anksti.

Kas nutiko demokratijai?

Pasaulyje vis dažniau kalbama apie vadinamąjį demokratijos atsitraukimą (angl. democratic backsliding). Anot JAV nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“, jau dvylika metų iš eilės jų nustatomi demokratiškumo indeksai krenta. Juk norisi tikėti „gerąja“ istorijos pabaiga, kurioje visos visuomenės neišvengiamai artėja prie demokratijos. Ketvirtosios bangos bent šiek tiek tikėjomės 2011 m., Arabų pavasario metu, o jos nesulaukę dabar liudijame ketvirtą Vladimiro Putino kadenciją ir greičiausiai tuoj stebėsime ketvirtą Bolivijos prezidento Evo Moraleso karaliavimo etapą. 2016 m. Moralesas surengė referendumą dėl prezidento kadencijų skaičiaus ribojimo panaikinimo. Tautai tarus „ne“, vadinamasis vargšų ir indėnų prezidentas šiais metais kreipėsi į teismą, šis savo ruožtu priėmė ne visai konstitucinį sprendimą, kaip tikina Moraleso politiniai oponentai. Taigi, gruodį Evo vėl dalyvaus pirmalaikiuose rinkimuose, greičiausiai juos ir laimės.

Kas dar blogesnio? Rohinjų etninės mažumos genocidas Mianmare, į demokratinę santvarką nebepanašus prezidento institucijos galių išplėtimas Turkijoje, JAV įsitvirtinusio žurnalisto nužudymas Saudo Arabijos konsulate Turkijoje ar populistinių jėgų pergalė Brazilijoje. Pasaulyje vyksta įdomūs, atvirkštiniai „gerajai“ istorijos pabaigai procesai, kai liberali demokratija atsitraukia rinkiminės demokratijos būdu. Pastaroji yra metodas, o ankstesnioji – idėja, ir pasauliui reikia kuo greičiau nuspręsti, kuri iš jų yra svarbesnė.

Ar mes tikrai artėjame prie klimato katastrofos?

Realybėje viskas gali būti taip kaip knygų serijoje ir televizijos seriale „Sostų karai“. Juose kilmingos šeimos pešasi dėl valdžios, nepastebėdamos iš šiaurės lėtai slenkančios numirėlių armijos, turinčios potencialą pražudyti jas visas. Sakoma, kad „Sostų karų“ kūrėjas George’as R. R. Martinas šią numirėlių kariauną sukūrė kaip klimato kaitos alegoriją – klimato kaita ilgai buvo tuo nematomu baubu, kuriuo buvo nepatogu tikėti. Lenkijoje vykusioje klimato konferencijoje remtasi naujausia Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaita, kurioje teigiama, kad klimato kaita iš visų jėgų smogs jau po gero dešimtmečio.

Visuotinis atšilimas sukels socialinių problemų, ypač vargingesnėms, mažiau išvystytą infrastruktūrą turinčioms visuomenėms, – taip nutiks dėl kylančio jūrų lygio, didesnės stichijų tikimybės ir mažėjančių resursų. Tad nelygybė tarp daugiau ir mažiau pasiturinčių visuomenių dar labiau paaštrės.

Artėjant metų pabaigai, įprasta kurpti planus naujiems, geresniems ir produktyvesniems ateinantiems metams. O kad tie planai būtų realistiškesni, verta gerai pagalvoti, kokias pamokas mums atnešė senieji. Tik kartais jas įsisąmoninti yra labai sunku, tuo labiau tarptautinėje politikoje, kur daugybė aktorių, pirmenybę teikiančių saviems interesams. Tad kartais tereikia sėdėti, stebėti ir laukti, kas bus. Na, ir dar kokią šampano taurę pakelti ir palinkėti pasauliui, kad jo istorija vėl pasuktų pozityvesne linkme.