„Turistai – lauk, pabėgėliai – laukiami!“: kodėl Barselona palankiau žiūri į migrantus, nei į lankytojus
Pa­sta­rai­siais me­tais Bar­se­lo­nos mies­te smar­kiai pa­dau­gė­jo im­ig­ran­tų ir tu­ris­tų, bet bū­tent ke­liau­to­jus vie­ti­niai gy­ven­to­jai lai­ko grės­me jų mies­tui.

Praeitų metų pradžioje apie 150 tūkst. Barselonos gyventojų dalyvavo eitynėse, kuriomis reikalavo ispanų vyriausybės į šalį priimti daugiau pabėgėlių. Neilgai trukus ant miesto sienų pradėjo rastis užrašų, skelbiančių: „Turistai – lauk, pabėgėliai – laukiami!“. Mieste ėmė vykti protesto akcijos, kuriose dalyviai skandavo ir nešėsi plakatus su tokiais šūkiais kaip „Barselona neparduodama“ ir „Mūsų neišvarysit“.

Ispanų spauda tai praminė turizmofobija. Šis reiškinys praeitą vasarą nuvilnijo ir per keletą kitų Europos miestų: protestai prieš turistų invaziją vyko Venecijoje, Romoje, Amsterdame, Florencijoje, Berlyne, Lisabonoje, Maljorkos Palmoje. Tačiau skirtingai nuo kitų miestų, kurie ėmė priešintis turistams, Barselonoje taip pat vyko didžiulė kampanija už pabėgėlių priėmimą. Kai prieš kelias savaitės Italija atsisakė priimti 629 pabėgėlius išgelbėjusį laivą, Barselonos merė Ada Colau buvo viena pirmųjų pasiūliusių jiems pagalbą.

Išaugo turistų ir imigrantų skaičius

Negi rimtai Barselona labiau linkusi priimti tūkstančius beturčių imigrantų nei milijonus turistų, kurie vien praeitais metais mieste išleido apie 30 mlrd. eurų? Trumpas atsakymas būtų „taip“. Miesto gyventojai vis labiau turizmą, o ne imigraciją. laiko grėsme miesto tapatybei, nepaisant to, kad pastaraisiais metais tiek vienų, tiek ir kitų skaičius smarkiai išaugo.

2000 metais užsieniečiai tesudarė vos 2 proc. miesto gyventojų, o vos po 5 metų šis skaičius siekė 15 proc. (266 tūkst.). 2018 metais oficialiai užsieniečių dalis yra 18 proc., nors, kaip teigia miesto integracijos ir imigracijos komisarė, realiai užsieniečių mieste yra apie 30 procentų.

Nors naujų gyventojų antplūdis smarkiai pakeitė miestą, Barselonoje nebuvo surengtas joks prieš imigrantus nukreiptas protestas. Šis klausimas taip pat neaktualus ir per rinkimus.

Kaip teigiama Turino universiteto socialinių mokslų daktaro tyrime, Barselonos atvejis „užmezga ryšį tarp dviejų, priešingų mobilumo tipų: šiaurės turizmo ir pietų migracijos. Jis apverčia įsitvirtinusį supratimą, kokio pobūdžio mobilumas yra pageidaujamas ir koks ne.“

Imigracija pakeitė miestą, tačiau turizmas jį destabilizuoja. Net turizmo industrijoje dirbantys asmenys sutinka, kad ilgiau tai tęstis nebegali. 1990 m. miestas sulaukė 1,7 mln. turistų, praeitais metais šis skaičius siekia 32 mln. – maždaug 20 kartų daugiau nei mieste gyvena žmonių. Toks lankytojų skaičius kelia nuomos kainas, išstumia vietinius gyventojus ir uzurpuoja viešąsias erdves.

„Mūsų požiūriu, imigracija turi teigiamą poveikį – žmonės puikiai integravosi, – tvirtina Barselonos senamiesčio, į kurį plūsta ir imigrantai, ir turistai, tarybos narė Natalia Martinez. – Kalbant apie tapatybę, ji (migracija) atnešė daugiau nei atėmė.“

Jos kolega Santi Ibarra teigia, kad su imigracija atnešama įvairovė praturtina miestą, tačiau turizmas neturi jokio pozityvaus aspekto. „Turizmas kažką atima iš rajonų, – teigia jis. – Padaro juos banalesnius – tokius, kaip ir visi kiti.“

Populiaraime Barselonos turguje "La Boqueria" moteris laiko plakatą "Stop turistų piktnaudžiavimui"./AFP/SCanpix nuotrauka

Didžiausias barjeras – kalba

Trys didžiausios imigrantų grupės yra europiečiai, atvykėliai iš Lotynų Amerikos ir iš Šiaurės Afrikos, daugiausiai iš Maroko. Taip pat yra nemažos kinų ir pakiestaniečių bendruomenės.

Pagrindinis barjeras integracijai yra kalba, ypač todėl, kad mokyklose dėstoma katalonų kalba. Pasak vienos senamiesčio pradinės mokyklos, kurioje per pusę mokinių yra užsieniečiai, direktorės Magdos Marti, be kalbos barjero iššūkių kelti gali ir maistas. Miesto taryba nurodė, kad mokykla privalo teikti halal maisto pasirinkimą, jei to paprašo bent viena šeima. Pasak direktorės, tai kiek sudėtinga ne tik logistiškai, bet ir ideologiškai, nes mokykla nėra religinė, tačiau ji priduria: „Man asmeniškai visiškai nesvarbu, iš kur kilęs vaikas, svarbu padaryti taip, kad jie jaustųsi čia gerai. Tikrai pozityvus pokytis matomas tarp naujų mokytojų, kurie nemato imigracijos kaip problemos. Jiems, kaip ir man, įvairovė yra kažkas pozityvaus.“

Rajonas, kuriame labiausiai pastebima imigracija, yra El Raval (iš arabų kalbos išvertus reiškia „priemiestis“). Jis gana ilgai buvo asocijuojamas su narkotikais ir prostitucija. Dar neseniai jis buvo žinomas kaip Barri Xines (kinų kvartalas), nors tenais kinai negyvena, bet tai puikiai atspindi, jog rajonas suvokiamas kaip svetimas. Šiomis dienomis jis pravardžiuojamas Ravalstanu, nes jame gyvena nemaža pakistaniečių bendruomenė.

„El Raval turi savitą tapatybę ir čia viskas daroma savaip, – pasakoja įvairias NVO vienijančios skėtinės organizacijos „Fundacio Tot Raval“ direktorius Oscaras Estebanas. – Visas prasideda čia, daugelio socialinių fenomenų pradžia būna čia, o tada išplinta kitur: mes esame socialinė laboratorija. Pas mus vyksta didelio masto imigracija, tačiau kasdieniame lygmenyje konfliktų nėra, jų nebuvo net ir po praeitą vasarą įvykdytos teroro atakos.“

Praeitą rugpjūtį Ramlos gatvėje į minią rėžėsi sunkvežimis: 13 žmonių mirė, 130 buvo sužeisti. „Fundacio Tot Raval“ prezidentas ir Katalonų islamo tarybos narys Mohammedas Halhoulas teigia, kad po atakos žmonės buvo „sukrėsti ir pasipiktinę, bet visi kartu ją pasmerkė“.

Jis į Barseloną iš Maroko atvyko 1990 m. Jo nuomone, neigiamo nusistatymo prieš musulmonų bendruomenę Barselonoje nėra dėl bendro politinio sutarimo imigracijos klausimu ir stipraus bendruomeninių asociacijų tinklo. „Atskirų rasizmo ir islamofobijos atvejų pasitaiko, bet bendrai problemos mes nematome“, – teigia jis.

Aišku, rasizmas Barselonoje, kaip ir bet kokiame kitame mieste, egzistuoja, tačiau jam neleidžiama tarpti. Nuo 2010 metais miesto taryba įgyvendina tarpkultūrinę (priešingą asimiliacijai) programą, kuria siekiama pripažinti ir gerbti kultūrinius ir religinius skirtumus. Ši programa teigiamai vertinama tarp vietinių gyventojų.

Praeitais metais Barseloną aplankė 20 kartų daugiau žmonių nei ten gyvena vietinių gyventojų./Reuters/Scanpix nuotrauka

Turi būti ribos

Tačiau jei imigrantams pavyko išvengti barseloniečių rūstybės, tai turistams taip nepasisekė – nepaisant to, kad turizmas sudaro 12 proc. Barselonos BVP ir daugelio gyventojų pajamos priklauso būtent nuo jo.

„Jokių abejonių, kad daugelis žmonių gyvena iš turizmo, bet tai nereiškia, kad viskas galima – turi būti ribos, – teigia O. Estebanas. – Mes prarandame miesto centro, uosto tapatybę ir tas pačias tradicijas, kurios ir traukia lankytojus.“

2015 metais į valdžią atėjusi taryba nusprendė teikti pirmenybę piliečių, o ne lankytojų, poreikiams. Ji įvedė moratoriumą naujiems viešbučiams, ėmėsi priemonių riboti turistams nuomojamus butus ir sukūrė urbanistinį planą senamiesčiui, pagal kurį prioritetas teikiamas vietinių verslui prieš į turistus nukreiptą verslą.

Pasak Barselonos gyventojų asociacijų federacijos atstovo Alberto Recio, vis labiau populiarėjančios trumpos atostogos miestuose turi didžiulių pasekmių aprūpinimui būstu, nes jų savininkai renkasi lengvus pinigus verčiau nuomodami turistams, o ne gyventojams. Dėl šios priežasties smarkiai išaugo nuomos kainos.

Problemų kyla ir su viešosiomis paslaugomis. „Šalia tokių populiarių turistinių vietų kaip Guelio parkas gyvenantys žmonės negali patekti į autobusus, nes jie pilni turistų, – teigia A. Recio. – Ir daugelis tradicinių verslų, kurie gyvavo per 100 metų, buvo išstumti.“

Nemenka problema yra ir turistų poveikis viešosioms erdvėms. Jos tiesiog neskirtos sugerti šitokios masės turistų. Jie užima barus ir restoranus, kurie kažkada buvo populiarūs tarp vietinių, jie užplūsta viešąjį transportą, užkemša šaligatvius ir išnaudoja daug daugiau tokių resursų kaip vanduo.

Įvairių populiarių Europos miestų gyventojai tvirtina, jog jausmas toks lyg jie būtų okupuoti. Barseloniečiai jaučiasi išstumiami iš savo miesto, kad jame tėra statistai, o tokio jausmo jiems nekelia net ir didelio masto imigracija.

Ypač Barselonoje imigrantai regimi kaip neatsiejama miesto dalis: jie dirba, kuria bendruomenes, prisideda prie miesto gerovės, kai turistai tiesiog juo naudojasi.

„Gyventojai puoselėja svetingo miesto įvaizdį“, – teigia L. Lopez, pasakodama apie tai, jog imigrantai lengvai integruojasi Barselonoje. Tačiau, panašu, kad bent artimiausioje ateityje, turistai gali tikėtis kiek kitokio priėmimo.

Parengta pagal „The Guardian“ straipsnį