#PamirštasKaras: „Į mus šaudo jau ketvirtus metus“
„Mus bom­bar­duo­ja, o jūs mums ne­pa­de­da­te“, – sa­ko du se­nu­kai sto­vin­tys de­ga­li­nės tarp­du­ry­je ne­to­li Mar­jin­kos, ma­žo mies­te­lio Ukrai­nos ry­tuo­se gre­ta Do­nec­ko. Se­nu­kų bal­se ne­si­gir­di prie­kaiš­to, jie tie­siog liūd­nai kons­ta­tuo­ja fak­tą, kad konf­lik­tas Ry­tų Ukrai­no­je dar ne­si­bai­gė ir, ma­tyt, grei­tai ne­si­baigs. 

Žurnalistai ir tarptautiniai stebėtojai tarsi patvirtindami karą išgyvenančių ukrainiečių ką tik pasakytus žodžius skubiai sulipa į automobilius ir patraukia į už kelių kilometrų esančią Marjinką – miestelį, kuris giedrą dieną yra snaiperių taikiklyje, bet šią rūkuotą popietę – tykus ir ramus.

Jei dabar išgirstame automato papliūpą jau net nelaikome to šaudymu. Nesmagu sakyti, bet tai jau yra normalu.

Marjinkos centras pasitinka zujančiu nedideliu turgumi ir keliomis parduotuvėmis iš kurių nešini bandelėmis ir limonadu žingsniuoja trys uniformuoti kareiviai. Net ūkanotą dieną spindintys Marjinkos cerkvės kupolai kontrastuoja su netoliese stovinčiu artilerijos apgriautu policijos pastatu, tuščiomis gatvėmis ir skurdu, kuris žvelgia iš kiekvieno namo kiemo.

„Darbo čia nėra, todėl štai stovime turguje. Kasdien. Juk reikia užsidirbti pinigų, o ir sūnui norime padėti, anapus gyvenantiems dar sunkiau“, – sako Anatolijus Katkovas Marjinkos centre kartu su žmona prekiaujantis buitinės chemijos priemonėmis. Jis juokais siūlo kraustytis į Marjinką, kurioje daugiau nei pusė butų – tušti, todėl susirasti būstą problemų nekiltų.

Prieš konfliktą Donecko priemiesčiu laikytoje Marjinkoje gyveno apie 10 tūkst. žmonių, o dabar liko tik pusė, bet buvo momentų, kai miestelyje gyveno tik tie, kurie negalėjo ir neturėjo kur bėgti. „Dabar jau ramiau, pašaudo, bet tikrai nėra taip baisu, kaip buvo 2014 ar 2015 metais. Jei dabar išgirstame automato papliūpą jau net nelaikome to šaudymu. Nesmagu sakyti, bet tai jau yra normalu. O anksčiau, žinoma, buvo labai baisu. Skraidydavo sviediniai, jie sproginėjo kiemuose ir daržuose, o mes tūnodavome namuose“, – į pokalbį įsiterpia Anatolijaus žmona Natalija Katkova.

Jie abu prisipažįsta, kad dabar yra atsipalaidavę, išgirdę šaudymą nebepuola į ašaras, nebesustingsta. Baisi buvo karo pradžia, nes artilerijos šūviai net armijoje tarnavusiems žmonėms arba seneliams, kurie mena Antrąjį pasaulinį karą, buvo labai baisūs ir su niekuo nepalyginami.

„Kai šaudo į tavo namus, sprogmuo kieme išrausia duobę arba snaiperis nušauna morkas sodinantį kaimyną – negali neišgyventi. O ir garsas baisus. Įsivaizduokite mums baisu, o ką turėjo išgyventi kareiviai, kurie buvo pirmose gretose. Kai kurie išprotėjo vien nuo garso“, – pasakoja Anatolijus Katkovas.

Jis prisimena, kad baisiausiais momentais, kurie Marjinką ištiko 2014–2015 metų sandūroje, miestelyje beveik nebuvo žmonių, nedirbo gaisrinė, policija ir parduotuvės. Žmonės gyveno be elektros, šildymo ir dujų, o tie, kurie liko prižiūrėjo ne tik savo, bet ir giminaičių, kaimynų butus, vieni kitiems pardavinėjo maistą, gelbėjo susirgus.

Marjinkos centras.

„Buvo momentų, kai nedirbo jokios parduotuvės, o nuvažiuoti iki gretimų miestelių nebuvo galimybių. Turėjome užsiauginę kiaulių, bet nebeturėjome kuo jų šerti. Nutarėme paskersti ir parduoti, tai ir stovėjome greta parduotuvės tarpuose tarp apšaudymų pardavinėdami mėsą. Žinokite labai greitai išpirko, o po to ant laužų maistą ruošė, nes nebuvo dujų“, – prisimindamas juokiasi Anatolijus Katkovas.

Nuo tos vietos kur mes kalbamės iki įtvirtinimų, kuriuose „liniją“ saugo ukrainiečių kariai – apie 700 metrų. Veteranų ligoninė ir buvusi vaikų sanatorija yra virtusios griuvėsiais ir tuo pačiu – postu už kurio prasideda niekieno žemė, o toliau – separatistų teritorija. Ukrainiečių karius, kurie apgriautame vaikų sanatorijos kieme yra išrausę apkasus, nuo separatistų pozicijų skiria 200–400 metrų, todėl giedrą dieną snaiperiai gerai mato bet kokį žmonių judėjimą.

Sugriautoje vaikų sanatorijos teritorijoje apšaudyti ne tik namai, bet ir medžiai, apdaužyta vaikų žaidimų aikštelė. Kariai čia ne tik saugo pozicijas ir kariauja, bet ir gyvena, todėl ten, kur jie dažniausiai vaikšto, visi langai uždangstyti, o kasdienybę skaidrina kartu besiglaudžiantys katinai ir šunys.

Gyvenimas Marjinkoje ir greta jos verda kasdien, nes netoli miestelio yra perėjimo punktas, jį kirtus galima patekti į separatistų kontroliuojamą teritoriją, atvykti iš ten aplankyti giminaičių, pasiimti pensiją. Būtent pensijos pasiėmimas kelia daugiausia problemų, nes seni, sunkiai vaikštantys žmonės yra priversti keliauti dešimtis kilometrų, kad galėtų kirsti perėjimo punktą ir gauti pensiją. Tai, pasak kalbintų žmonių, didelė problema, nes kelionės yra fiziškai sunkios ir finansiškai skausmingos.

Marjinkos perėjimo punktą kasdien kerta apie tūkstantis žmonių, būna dienų, kai jų būna ir daugiau. Laukti eilėse tenka kelias valandas, patikrinimai yra skrupulingi. Tą dieną, kai lankėmės Marjinkos perėjimo punkte – eilių nebuvo, gal todėl, kad lauke pūtė žvarbus vėjas, o iki pensijų gavimo dienos dar buvo šiek tiek laiko. Eilėje laukę žmonės vos pamatę žurnalistus suko akis, apie savo keliones pirmyn ir atgal kalbėjo nenoriai, bet visi iki vieno pripažino, kad dažniausias kelionės tikslas – giminaičių ir draugų lankymas.

Turgus Marjinkos centre.

Veronika, perėjimo punkte pardavinėjusi kavą, sakė, kad tai – vienintelis jos pragyvenimo šaltinis, todėl žvarbi diena, kai šilto gėrimo norėjo daugelis eilėje laukusių žmonių, nebuvo bloga. „Kasdien čia ateinu, aš tokia ne vienintelė. Čia galite nusipirkti ne tik kavos, bet ir obuolių, žuvies. Prisitaikome prie gyvenimo sąlygų, parduodame tai, ko reikia“, – pasakojo Marjinkos gyventoja.

Gyvenimas sunkus ne tik Marjinkoje, bet ir separatistų valdomose teritorijose. Ten, pasak vietinių gyventojų, itin brangūs maisto produktai, nepatikimas mobiliojo telefono ryšys, komendanto valanda.

„Atvažiuoja žmonės ir perka maisto produktus, kitas būtinas prekes, nes ten viskas brangiau. Žinau tai, nes ten gyvena mano sūnus. Tiesa, pervežti maistą per patikros punktą – sunku, dažnai atima. Net pasikalbėti su jais nėra lengva, nes nutraukė mobilų ryšį, dabar jie turi naują į kurį aš negaliu prisiskambinti“, – pasakoja Anatolojus Katkovas.

Anot jo, pasikalbėti su sūnumi pavyksta tada, kai šis atvažiuoja prie ribos, skiriančios separatistų valdomas teritorijas nuo Ukrainos ir užlipa ant kalnelio, tiesa, tokių momentų būna nedaug, nes laukai ir pakelės užminuotos, todėl vaikščioti ten kur norisi – itin pavojinga.

Marjinkos perėjimo punktas.

Kad gyvenimas nelepina Marjinkos žmonių patvirtina ir Tatjana Zbickaja, dirbanti Marjinkos savivaldoje. Ji pasakoja, kad pati kartą siuntė du dujų specialistus taisyti nutrauktų vamzdžių, o šie pakliuvo į sprogimo žabangas, susižalojo.

„Jaučiausi kalta, kad beveik pasiunčiau žmones į mirtį, dabar jau žinome, kad gali būti įvairių minų, granatų, bet pradžioje to nežinojome. Šiuo metu situacija pamažu gerėja, grįžta žmonės gyventi į Marjinką, o tai – geras ženklas. Tiesa, grįžta ne todėl, kad čia labai gerai, o todėl, kad kitur sunku gauti darbą, įsitvirtinti. Visgi mes jau pripratome, kad greta vyksta karinis konfliktas“, – pasakoja Tatjana Zbickaja.

Konflikto pradžioje vis galvojome, kad netrukus viskas baigsis. Manėme, kad tokia beprotybė negali trukti ilgai, kad kažkas suklydo. Dabar tiesiog gyvename.

Ji taip pat pripažino, kad tie, kurie neišvyko – išties laikosi drąsiai. Tiesa, drąsa turi savo kainą sako greta Katkovų poros Marjinkos centre maisto produktus pardavinėjanti šviesiaplaukė. Anot jos, kai kuriems žmonėms labai sunku susitaikyti su artimųjų netektimis, todėl jie renkasi savižudybės kelią, na, o tie, kurie išgyvena – gulasi į ligonines, nes Marjinkos žmones kamuoja nervinės ligos.

„Daugybė žmonių pradėjo negaluoti ir visos ligos – nerviniu pagrindu. Daug kas jau gulėjo ligoninėse, kiti net operacijas darėsi. Mes tiek visko čia matėme, kad liga – nieko nuostabaus“, – liūdnai sako mėsos pardavėja.

Tiesa, vilties, kad situacija pasikeis ji nepraranda, bet tada tai nutiks – nežino. „Konflikto pradžioje vis galvojome, kad netrukus viskas baigsis. Manėme, kad tokia beprotybė negali trukti ilgai, kad kažkas suklydo. Dabar tiesiog gyvename. Į mus šaudo jau ketvirtus metus“, – sakė moteris.