„Brexitas“ sklaido prancūzišką svajonę
Ver­teil­lac yra ti­piš­kas Pra­ncū­zi­jos mies­te­lis ša­lies piet­va­ka­riuo­se. Ja­me yra baž­ny­čia, dvi kir­pyk­los, mė­sos par­duo­tu­vė ir ke­pyk­lė­lė. Cen­tri­nę aikš­tę su­pa bal­ti pa­sta­tai, gy­ven­to­jus džiu­gi­na fon­ta­nas. Ta­čiau pa­žvel­gus ati­džiau pa­aiš­kė­ja, kad ši vie­ta nė­ra jau to­kia įpras­ta. 40 proc. iš 650 gy­ven­to­jų čia yra Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pi­lie­čiai.

Britai labai prisideda prie Verteillac bendruomenės gyvenimo ir ekonomikos. Vis dėlto visai neaišku, kiek jų čia liks, kai Jungtinė Karalystė pasitrauks iš Europos Sąjungos (ES) 2019 metų kovą.

Šią savaitę vykęs ES viršūnių susitikimas baigėsi nepasiekus jokios pažangos dėl „Brexito“. Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May nepateikė jokių naujų pasiūlymų, išskyrus tai, kad sutiktų apsvarstyti ilgesnio pereinamojo laikotarpio galimybę.

Taigi Briuselis ir Londonas vis dar derasi dėl susitarimo, kuris užtikrintų abiem šalims palankų pasitraukimą iš bloko. Ir kol kas akivaizdu, kad reikalai stringa, trūksta laiko ir konkretumo.

Šeštadienį Londone organizuojama demonstracija, reikalaujant surengti antrą referendumą dėl „Brexito“. Manoma, kad jame dalyvaus per 100 tūkst. žmonių. Į jį planavo vykti ir mažiausiai 200 britų, gyvenančių Prancūzijoje.

Gali užtrukti

„Brexitas“ galėtų suduoti smarkų smūgį Verteillac miestelio ekonomikai.

„Ateikite. Parodysiu, kur yra baras“, – sakė Rebecca Walters. Ji vadovauja restoranėliui, kuris siūlo tiek prancūziško vyno, tiek britiškų bulvių traškučių. 41 metų moteris nusipirko „Le Calice“ pernai lapkritį. Ši vieta laukia lankytojų kasdien nuo 8 iki 22 valandos.

Rebecca atvyko į Prancūziją nepaisydama „Brexito“ ir neturėdama Prancūzijos paso. Jos tėvas visada svajojo išėjęs į pensiją persikelti į Prancūziją, tad įsigijo namą Verteillac. Deja, šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti, mat jis susirgo ir mirė.

Moteris mano, kad gali praeiti ne vieni metai, kol paaiškės konkrečios taisyklės užsienyje gyvenantiems britams. Ji nenori švaistyti laiko ir tiesiog laukti. Rebecca ne vienintelė taip galvoja.

Tarsi išsigelbėjimas

Trevoras Leggettas yra nekilnojamojo turto pardavimo agentas kaimynystėje esančiame Rochebeaucourt. Pusė jo klientų yra iš Jungtinės Karalystės, ir jų susidomėjimas būstais, palyginti su praėjusiais metais, padidėjo 20 procentų.

„Žmonės panikuoja ir mano, kad po „Brexito“ negalės Prancūzijoje įsigyti būsto“, – teigė Trevoras. Jo manymu, ši prielaida yra klaidinga. Britai įsigyja namus atokiose vietose, atnaujina juos – suteikia darbo vietos paslaugų įmonėms.

„Saxo bank“ ekonomistas Christopheris Dembikas priduria, kad Prancūzijoje gyvenantys britai paprastai yra aukštos kvalifikacijos ir įsteigia čia savo verslą. Be to, jie moka mokesčius ir taip padeda papildyti dažniausiai mažesnių bendruomenių iždą.

Kaip teigia Ch. Dembikas, jokioje kitoje Europos šalyje nėra tiek miestelių kaip Prancūzijoje. Tačiau jie tuštėja, mat jaunimas vyksta gyventi į didmiesčius. Užsieniečių atsikraustymas šioms vietovėms yra tarsi išsigelbėjimas.

Įvairiais skaičiavimais, Prancūzijoje gyvena 150 000 – 300 000 britų.

Augančios kainos

Verteillac meras Hervé de Vilmorinas džiaugiasi, kad čia apsigyveno britų. „Jie didina vietos įmonių pajamas. Jeigu ne britai, greičiausiai turėtume uždaryti kai kurias parduotuves“, – sakė jis. Du britai net yra patekę į vietos tarybą ir padeda organizuoti viešus renginius bei kitus bendruomenės projektus.

Žinoma, esama ir šiokių tokių trūkumų. Padidėjus paklausai ūgtelėjo būsto kainos. Be to, daugelis britų nekalba prancūziškai. Pasak vietos gyventojų, tai trukdo svetimšaliams tinkamai integruotis.

Anot mero, buvo metas, kai britai nė nesistengė pramokti vietos kalbos – nematė poreikio, mat bendravo tik tarpusavyje. Padėtis pagerėjo 2014 metais, kai Verteillac buvo surengtas festivalis „La Félibrée“. Jame linksminosi ir britai, ir prancūzai.

Įvairiais skaičiavimais, Prancūzijoje gyvena 150 000 – 300 000 britų. Daugelis yra pensininkai ir dažniausiai įsikuria kaimiškuose pietvakarių regionuose. Britai dažnai renkasi vaizdingas vietas, kur patogus susisiekimas ir didesnė tėvynainių koncentracija. Kai kurios Prancūzijos sritys dėl to pamažu virsta mažosiomis britanijomis.

Nori pasų

Ekonomistas Ch. Dembikas tvirtina, kad kalba tebėra pagrindinė problema. Norint gauti Prancūzijos pilietybę reikia mokėti kalbėti prancūziškai. Jau pastebima, kad atvykėliai gerokai uoliau domisi kalbos pamokomis.

Pernai daugiau nei 3 tūkst. britų panoro tapti Prancūzijos piliečiais. Tai aštuonis kartus daugiau nei 2015 metais (prieš nusprendžiant pasitraukti iš ES). Daugelį taip elgtis skatino baimė, kad dėl „Brexito“ kils sunkumų gyventi ir dirbti Prancūzijoje.

Britai piktinasi, kad jau kone dvejus metus gyvena nežinioje. Ekonomisto manymu, po „Brexito“ jie, ko gero, turės kreiptis dėl leidimų gyventi ir prašymus turės reguliariai atnaujinti.

Rebecca yra rami. Ji ketina gauti prancūzišką pasą. Moteris tikisi, kad jos mokami mokesčiai ir plėtojamas verslas turėtų padėti pelnyti pareigūnų palankumą. Tačiau jei vieną dieną tektų išvykti iš Prancūzijos, ji nenorėtų grįžti į Didžiąją Britaniją, keliautų į kitą šalį.