Uranas neatsitiesė po sunkios vaikystės traumos
Ura­nas – juo­kin­ga pla­ne­ta. Ne tik dėl kiek dvip­ras­miš­kai skam­ban­čio ang­liš­ko jos pa­va­di­ni­mo. Jis ir šiaip keis­tuo­lis kaip rei­kiant. Vie­na iš keis­čiau­sių jo sa­vy­bių – po­kry­pis. Ura­nas apie Sau­lę su­ka­si, ga­li­ma sa­ky­ti, gu­lė­da­mas ant šo­no, o kiek­vie­nas aši­ga­lis į mū­sų žvaigž­dę at­si­su­ka kas 42 me­tus. Jau se­niai įtar­ta, kad to­kios keis­tos pa­dė­ties prie­žas­tis tu­rė­tų bū­ti ka­dai­se įvy­kęs su­si­dū­ri­mas, o nau­jas ty­ri­mas pa­tei­kia šios ko­li­zi­jos de­ta­les.

Kaip praneša Astrophysical Journal, tarptautinė mokslininkų komanda sudėtingomis simuliacijomis atkūrė šiame lediniame milžine regimus vaizdus. Atlikę 50 skirtingų susidūrimų scenarijų bandymų, jie mano, kad Uranas susidaužė su maždaug dvigubai sunkesniu už Žemę objektu, kuris, labiausiai tikėtinas buvo sudarytas iš uolienų ir ledo. Tai nutiko Saulės sistemos jaunystėje, prieš maždaug 4 milijardus metų.

Susidūrimas paveikė ne tik pokrypį. Tyrėjai įsitikinę, kad jis gali paaiškinti ir netikėtai žemą planetos temperatūrą. Smūgio metu susidariusios nuolaužos gali atlikti šilumos skydo vaidmenį, užrakindamas planetos gelmių šilumą ir itin atšaldyti išorinę atmosferą.

„Uranas sukasi ant šono, o jo ašis su visų kitų Saulės sistemos planetų ašimis sudaro kone statų kampą,“ pranešime dėsto pagrindinis darbo autorius Jacobas Kegerreisas, Durhamo universiteto doktorantas. „Praktiškai garantuotai tai sukėlė galingas smūgis, tačiau labai mažai žinome, kaip iš tiesų visa tai vyko ir kokį dar poveikį planetai sukėlė toks kataklizmas.“

„Mūsų bandymai patvirtina, kad labiausiaii tikėtina, jog jaunas Uranas susidūrė su dvigubai – jei ne dar daugiau – masyvesniu už Žemę objektu, kuris nugriovė jį ant šono ir pradėjo procesus, suformavusius planetą tokią, kokią ją matome dabar.“

Remiantis simuliacija, labiausiaii tikėtinas scenarijus, kad objektas trenkėsi į Urano pakraštį. Tai pakeitė planetos pokrypį, bet praktiškai visa atmosfera liko vietoje. Smūgis galėjo prisidėti ir prie planetos žiedų bei palydovų formavimosi. Tokio smūgio energija galėjo išmesti į orbitą pakankmai medžiagos, iš kurios galėjo susiformuoti kai kurie artimiausi palydovai. Be to, galėjo pakisti ir jau buvusių palydovų orbitos.

Stiprūs susidūrimai besiformuojančioje Saulės sistemoje nebuvo retenybė. Mūsų pačių Mėnulis yra būtent tokio kataklizminio Žemės ir kitos, maždaug Marso dydžio, planetos (Tėjos) susidūrimo rezultatas. Uranas panašus į labiausiai paplitusį iki šio atrastų egzoplanetų tipą, taigi, tokie tyrimai suteikia geresnį supratimą apie tolimas planetų sistemas ir jų galimybę palaikyti gyvybę.