Ruošiantis didelių duomenų erai
„Ži­nai tuos pa­gy­ve­nu­sius moks­li­nin­kus, ku­rių šlo­vės lai­kai jau se­niai pra­ėjo, bet jie vis dar ban­do iš­ste­nė­ti ko­kį nors iš ko­to ver­čian­tį ty­ri­mą? Tai va, ma­nau, kad jie vi­sai kaip „Bo­ney M“ – kon­cer­tuo­ja, nors jau se­niai rei­kė­jo baig­ti…“ Maž­daug taip skam­ba ma­no po­kal­bis su gy­ve­ni­mo drau­gu va­žiuo­jant au­to­bu­su.

Kitą dieną prireikus kažką rasti „YouTube“ žiūrime ir netikime savo akimis: portalas maloningai siūlo pasiklausyti „Boney M“ koncertinių įrašų. Man nespėjus prasižioti, vyras užbėga įvykiams už akių ir patikina, kad ne, „Boney M“ jis niekada nėra nei „Google“, nei kokiame kitame paieškos laukelyje suvedęs jokiais rekreaciniais ar edukaciniais tikslais, bet va išmanusis telefonas tuo metu rankoje buvo… Taigi, ar dabar nepriskirdama viso to paprasčiausiam atsitiktinumui rizikuoji pasirodyti kaip visur konspiracijos teorijų ieškantis asmuo? O gal tuo apskritai nereikėtų stebėtis „Facebook“ ir „Cambridge Analytica“ skandalo kontekste?

Siurrealoka „Boney M“ reklamos situacija nėra išskirtinė – internetai tiesiog sprogsta nuo panašių istorijų. Kibernetinio saugumo specialistai Kenas Munro ir Davidas Lodge’as sukūrė prototipinę mobiliąją programą ir patvirtino, kad pokalbių klausymosi afera yra ne tik įmanoma, bet ir labai nesudėtinga. Didelių duomenų baronai – „Facebook“ ir „Google“ – be abejo, viską neigia, o psichologai primena, kad žmogaus smegenys atsitiktinumų nemėgsta ir yra linkusios ieškoti paaiškinimų viskam. Taip, beje, radosi ir religijos.

Vartotojų sekimas per telefono garsiakalbį tebeskamba kaip konspiratyvi egzotika, tačiau niekas nepaneigs, kad rinkodaros tikslais renkamų duomenų galia yra didžiulė. Dar 2012-aisiais JAV plačiai nuskambėjo istorija apie vieną Minesotos paauglę, apie kurios nėštumą tėvai sužinojo tik iš paštu siunčiamos drabužėlių, žaislų ir kitų vaikams skirtų reikmenų reklamos, kurios mergina iš prekybos tinklo „Target“ tikrai neužsisakė. Pasirodo, kompiuteriniai algoritmai nuspėjo nėštumą iš moksleivės perkamų produktų, negana to – jie apskaičiavo ir apytikslį gimdymo laiką, kad galėtų pradėti siųsti pritaikytą reklamą.

Feisbukas po balsų Donaldui Trumpui pardavinėjimo

Pavasarį sprogstant pumpurėliams ir tirpstant sniegui… pasimato visokie „š“. Viskas prasidėjo Kembridžo tyrėjui Aleksandrui Koganui sukūrus „Facebook“ platformai pritaikytą testą „MyDigitalLife“. Testus daryti faina, tad pastarąjį atliko apie 270 tūkst. socialinio tinklo vartotojų. Taip A. Koganas gavo ne tik jų, bet ir dar 50 mln. testą atlikusių vartotojų draugų duomenis ir juos pardavė politinių konsultacijų įmonei „Cambridge Analytica“. Na, o firmą (kaip tyčia!) pasamdė ne kas kitas, o D. Trumpo rinkimų štabas ir pagal duomenis vartotojams pritaikė reklamas. Visas reikalas nesunkiai „praėjo“, nes trečiosios šalies programėlė iš pat pradžių buvo užmaskuota moksliniu apdaru.

Skandalas kaip skandalas, bet įdomiausia, kad amerikiečiams tai pasirodė kaip pats didžiausias netikėtumas. Įsivaizduojate, „Facebook“ nėra šiaip nemokamas portalas, kuriuo kasdien naudojuosi, – jis renka ir kaupia mano duomenis? Kas galėtų tuo patikėti? O iš tikro viskas daug paprasčiau: jeigu produktas yra nemokamas, to produkto turinį sudaro pats vartotojas, nes reklama yra neįtikėtinai pelningas verslas.

Ar Marko Zuckerbergo kūdikį ištiko rimta krizė, ar vartotojai paburbės, toliau spręs testus ir neskaitys, su kuo sutinka naudodami vieną ar kitą programėlę? „Forbes“ apžvalgininko Kalevo Leetaru verdiktas vienareikšmis: feisbuko utopinė vizija nusmuko iki sekimo distopijos.

XXI amžius ir duomenys, duomenys, duomenys

Kalbama, kad ne programuotojas, bet duomenų analitikas bus pati „seksualiausia“ šio amžiaus profesija (taip pasakė ekonomistas Halas Ronaldas Varianas). Kilus klausimui „kodėl“, užtenka pagalvoti apie sparčiai augančias išmaniųjų telefonų, socialinių tinklų, lojalumo programų, internetinių prenumeratų ir paprasčiausio gūglinimo apimtis ir viso to generuojamus duomenis. Technologijos veržiasi ir į mažiau išsivysčiusius kraštus, kartais netgi greičiau negu higiena ir švarus vanduo: apie 4 mlrd. žmonių (kiek daugiau negu pusė žmonijos!) šiuo metu turi priėjimą prie interneto, beveik ketvirtis jų pirmąsyk prisijungė 2017-aisiais, sakoma „Digital 2018“ ataskaitoje.

Augantis duomenų kiekis, o kartu ir manipuliacijos jais skatina tobulinti duomenų apsaugos įstatymus, mėginant pritaikyti prie „didelių duomenų“ amžiaus. Šių metų gegužės 25 dieną Europos Sąjungoje žadama pagaliau įgyvendinti Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (GDPR), kuris turi potencialo tapti pasauliniu standartu. Reglamentu siekiama suteikti ES piliečiams ir gyventojams efektyvesnes privačių duomenų kontrolės galimybes. Tad, iki įsigaliojant šiam įstatymui, tiek didelės korporacijos, tiek maži, vos kelis registruotus darbuotojus turintys interneto startuoliai turės rimtai persvarstyti savo klientų duomenų naudojimo politiką.

Na, o vartotojai – ar jie kada nors pradės atidžiai nagrinėti kiekvieno vartojamo produkto privatumo politikos sąlygas? Vargu, o tai ir kokio nesąmoningumo signalizuoti neturėtų. Kas kita aikčiojimas, kad štai mano duomenys ne tik naudojami rinkodaros tikslais, bet ir kartais pakliūva ne visai moraliems asmenims – prie to jau seniai reikėjo priprasti. Prekybos tinklas nuspėjo, kad tu nėščia? Na, jeigu kompiuteriai greitu metu galės mus perspėti apie artėjantį širdies smūgį ar kitas potencialias ligas, gal nebebūsime tokie pikti.