Plutono kilmės paaiškinimas: jis atsirado visai kitaip nei kitos planetos
Plu­to­nas yra keis­tas ob­jek­tas: ga­na di­de­lis, kaip Kui­pe­rio žie­do ob­jek­tams, bet per ma­žas, kad bū­tų pla­ne­ta. Jo kil­mė ir­gi nė­ra iki ga­lo aiš­ki: to­kiu at­stu­mu nuo Sau­lės pla­ne­toms, ypač ma­žoms, for­muo­tis tu­rė­jo bū­ti la­bai su­dė­tin­ga. Da­bar, ap­jun­gę New Ho­ri­zons mi­si­jos ir Ro­set­ta zon­do, ty­ri­nė­ju­sio ko­me­tą 67P, duo­me­nis, as­tro­no­mai pa­siū­lė nau­ją Plu­to­no kil­mės pa­aiš­ki­ni­mą.

Jame teigiama, kad Plutonas susiformavo iš daugybės kometų. Teiginys grindžiamas azoto molekulių evoliucija Plutono paviršiuje. Labai daug tokių molekulių aptikta Sputniko lygumoje (kairėje Plutono „širdies“ pusėje); dabartinės Plutono struktūros modeliai teigia, kad tai turėtų būti pagrindinis azoto rezervuaras visoje nykštukinėje planetoje. Šio rezervuaro nelabai pakeičia nei Saulės spinduliuotės poveikis, nei garavimas į atmosferą. Taigi labai gali būti, kad Plutone tiek azoto molekulių buvo nuo pat jo susiformavimo; jų galėjo būti ir dar daugiau, jei didelė dalis jų pabėgo iš planetos į kosmosą.

Galimi du formavimosi mechanizmai, paaiškinantys tokį azoto molekulių kiekį – arba formavimasis iš pirmykščių dujų Saulės protoplanetiniame diske, arba daugybės – maždaug milijardo – kometų nukritimo rezultatas.

Pirmasis modelis, kaip minėta, nėra efektyvus, taigi didžiausia tikimybė, kad Plutoną suformavo milijardo kometų smūgiai. Įdomu tai, kad abu modeliai prognozuoja gerokai didesnį anglies monoksido kiekį Plutono paviršiuje, nei stebima dabar. Vienas iš būdų sumažinti monoksido kiekį – sąveikos su vandeniu galimai egzistuojančiame popaviršiniame vandenyne. Ateityje šias hipotezes bus galima patikrinti detalesniais Plutono atmosferos savybių stebėjimais.