Patikrino Enšteino reliatyvumo teoriją: gavosi visai kitokie rezultatai
Bend­ro­sios re­lia­ty­vu­mo teo­ri­jos prog­no­zės dau­gy­bę kar­tų pa­tvir­tin­tos įvai­riau­sio­mis są­ly­go­mis. Ir vis­gi ne­ty­la abe­jo­nės, jog gal­būt kai ku­riais at­ve­jais jos ga­li bū­ti ne­tei­sin­gos, ir rei­ka­lin­ga su­kur­ti nau­ją gra­vi­ta­ci­jos teo­ri­ją. Vie­nas iš skir­tu­mų tarp re­lia­ty­vu­mo ir įvai­rių al­ter­na­ty­vų – prog­no­zės apie lais­vai kren­tan­čių ob­jek­tų ju­dė­ji­mą skir­tin­go stip­ru­mo gra­vi­ta­ci­jos są­ly­go­mis.

Reliatyvumo teorija paremta laisvojo kritimo universalumo postulatu – objektai krenta vienodai, jei gravitacinis laukas yra vienodas, nepriklausomai nuo jų pačių masės. Tuo tarpu alternatyviose gravitacijos teorijose dažnai būna kitaip – pavyzdžiui, masyvesni objektai krenta sparčiau.

Dabar gravitacijos poveikis patikrintas ir reliatyvumo teorijos prognozė patvirtinta tyrinėjant trinarę žvaigždę, kurios viena narė yra pulsaras.

Pulsaras – tai labai greitai besisukanti neutroninė žvaigždė, kurios spinduliuotė sklinda kūgiu aplink magnetinę ašį ir nuolatos šviečia vis kita kryptimi, panašiai kaip švyturio signalas naktį. Pulsarai sukasi labai stabiliai, taigi matuojant signalų atskriejimo laikus, galima tiksliai nustatyti, kaip juda pati žvaigždė.

Pulsaras ir viena baltoji nykštukė sukasi 1,6 paros trukmės orbita aplink bendrą masės centrą, o abi žvaigždės kartu sukasi 327 parų orbita aplink masės centrą su trečia nare – irgi baltąja nykštuke.

Išmatavus visų žvaigždžių judėjimą nustatyta, kad ir pulsaras, ir baltoji nykštukė tolimosios žvaigždės yra veikiami vienodai; jei skirtumas tarp pagreičių ir egzistuoja, jis yra mažesnis nei 3 dalys milijone (arba trys dešimttūkstantosios procento). Ir tai nepaisant reikšmingai skirtingos žvaigždžių masės bei gravitacinio ryšio energijos. Tai visiškai atitinka reliatyvumo teorijos prognozę, bet ne alternatyvių teorijų prognozes.

Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.