Paskerstas raganosis Filipinuose užminė mįslė apie „hobitų“ atsiradimą
Nau­jas Lu­so­no sa­lo­je pa­da­ry­tas at­ra­di­mas lei­džia ma­ny­ti, kad Pie­try­čių Azi­jos ko­lo­ni­za­ci­ja ga­lė­jo įvyk­ti prieš šim­tus tūks­tan­čių me­tų ir at­sklei­džia ga­li­mas anks­ty­vų­jų žmo­nių mig­ra­ci­jos pa­gal­bi­nes prie­mo­nes, ra­šo „the In­de­pen­dent“.

Tarptautinė archeologų komanda Filipinuose rado įrodymų, kad ten žmonės gyveno jau prieš 700 tūkst. metų – kur kas anksčiau, nei manyta iki šiol.

Lusono saloje atrasti priešistoriniai akmeniniai įrankiai ir paskersto raganosio palaikai įžiebė mokslininkų diskusijas apie ankstyvąją Pietryčių Azijos kolonizaciją.

Šie ankstyvieji žmonės buvo artimai susiję su Homo erectus.

Nauja Prancūzijos Nacionaolinio gamtos istorijos muziejaus mokslininkų atlikta studija taip pat privertė iš naujo apmąstyti mažuosius ankstyvuosius žmones, visuomenei geriau žinomus „hobitų“ pavadinimu.

„Mes manome, kad „hobitai“ atkeliavo į Lusoną ne per Javą ar Balį, bet iš šiaurės“, – teigė tyrime dalyvavęs Vulongongo universiteto paleontologas Gerritas van den Berghas.

Homo floresiensis – taip moksliškai vadinami „hobitai“ – buvo atrasti Indonezijos Floreso saloje, esančioje daugiau nei pusantru tūkstančiu kilometrų į pietus nutolusi nuo Lusono salos.

Iki šiol manyta, kad Filipinų žmonės ilgai negalėjo pasiekti dėl valčių trūkumo.

Tačiau nuomonė pasikeitė 2003 metais, kuomet buvo atrasti pirmieji „hobitų“ bei kitų ankstyvųjų žmonių palaikai kaimyninėse salose.

Tolesni tyrimai atskleidė, kad hobitų protėviai Florese gyveno buvo daugmaž tuo pačiu metu, kaip naujai atrasti humanoidai Lusono saloje.

Tai leidžia manyti, kad žmonių protėviai į Floresą atvyko iš šiaurės, taigi iš žemyno per Lusoną ir kitas salas iki kol pasiekė pietinę Indonezijos dalį.

Tikėtina, kad egzistuoja ryšys tarp Lusone gyvenusių žmonių ir piečiau gyvenusių „hobitų“.

Gerrito van den Bergho komanda mano, kad mažai tikėtina, jog žmonės į salas gyventi kėlėsi naudodami plaustus bei mano, kad tai padaryti jiems padėjo kur kas ekstremalesnė transporto priemonė.

„Galbūt juos užpuolė cunamis ir išnešė į jūrą – kartais tokie nutikimai yra atsakingi už žmonių ir gyvūnų judėjimą“, – sakė mokslininkas, kaip pavyzdį pateikdamas atvejį, kuomet 2004 metų cunamio metu į Indijos vandenyną buvo išmesti žmonės.

„Šis regionas yra tektoniškai aktyvus, tad cunamiai yra gana dažni – kas daugmaž šimtą metų pasitaiko didesni“, – teigė Gerritas van den Berghas.

Šią teoriją iš dalies pagrindžia Pietryčių Azijos salų krantuose randami kadaisę gyvenę gyvūnai, išsibarstę panašiai, kaip šie mažieji žmonės.

„Jei pasižiūrėsime į fosilijas ir dabartinę fauną, pamatysime, kad keliaujant iš šiaurės į pietus salose viskas skursta, – sakė mokslininkas. – Lusono saloje galima atrasti stegodonų, dramblių, milžiniškų žiurkių, raganosių, elnių, didelių reptilijų fosilijų.“

„Tuo tarpu Floreso saloje yra tik stegodonai, komodo drakonai, žmonės ir milžiniškos žiurkės – štai ir viskas. Jei gyvūnai pasiekė tas salas netyčia, patekę į vandens sroves, tuomet galima tikėtis, kad keliaudami į pietus rasite vis mažiau rūšių – mes būtent taip ir galvojame“, – tvirtino Gerritas van den Berghas.

Apie Pietryčių Azijos kolonizavimą vis dar daug kas nežinoma. Tačiau Gerritas van den Berghas teigė, kad šis regionas mokslininkams suteikia nepaprastų įžvalgų apie ankstyvųjų žmonių protėvių evoliuciją.