Nesusipratėlių visuomenė: tik ekspertai jums paaiškins, kaip auginti vaikus ir kada gražu išgerti
Vie­nas iš da­bar­ti­nės vi­suo­me­nės bruo­žų – vis di­dė­jan­tis re­gu­lia­vi­mas: įsta­ty­mais aiš­ki­na­mi da­ly­kai, ku­rie dar ne­se­niai bu­vo svei­ko pro­to kom­pe­ten­ci­jo­je. Vis daž­niau skal­do­ma­si į ra­di­ka­lių nuo­mo­nių gru­pes, net ne­ke­ti­nan­čias iš­klau­sy­ti vie­na ki­tos. Prob­le­mų ir su­sip­rie­ši­ni­mo vis dau­giau, o spren­di­mų kol kas nė­ra.

Kaip ir kodėl atsidūrėme tokioje padėtyje ir kodėl į žmogų vis dažniau žiūrima, kaip į savarankiškai protauti negebantį prietaisą, LŽ kalbėjosi su filosofu dr. Nagliu Kardeliu:

– Verda ginčai dėl vaikų teisių apsaugos politikos, žiniasklaidos objektyvumo... Dėl ko tik norite. Ir vis dažniau atrodo, kad kiekviena pusė girdi tik save. Žinoma, žodžio laisvė – demokratijos pagrindas, tačiau ar Lietuvoje visuomenė tikrai supranta, kad yra žodžio ir sąmonės laisvė?

– Žodžio laisvė yra mūsų mąstymo ir bendro sugyvenimo būsena, kuri įtraukia ir atsakomybės ir klaidos, ir galimo konflikto tikimybę. Ji turi daugybę galimų raidos scenarijų: galime pasielgti teisingai, iš dalies teisingai ir netgi neteisingai. Todėl svarbu suprasti, kad visuomenė negali remtis viena „teisinga“ nuomone. Kaip ir bet kurios kitos laisvės atveju, žodžio laisvėje mes taip pat rizikuojame, veikdami tam tikros nuomonės ribose, kuriose galime būti ir teisūs ir klysti.

Taigi, laisvė gali baigtis ir klaidomis bei neteisingais sprendimais, tačiau tai nereiškia, kad turime jos atsisakyti ir nustoti tobulėti.

Gi šiandien Lietuvoje matome, kad visuomenė poliarizavosi, susiskaidė į individų grupes, kategoriškai atstovaujančias savo nuomonę. Bėda ta, kad jie nesupranta jog vien savos nuomonės atstovavimas platesniame kontekste lemia sistemines problemas: atstovavimas tik sau nebepalieka vietos dialogui, o juk laisvė yra dialogiška iš prigimties. Dialogas vyksta ne tik su aplinkiniais, bet ir žmogaus viduje – norėdami priimti tam tikrą sprendimą, išvadą, mes deramės patys su savimi.

Tomas Akvinietis sakė, kad siela despotiškai valdo kūną, tačiau ir joje nuolat vyksta dialogas tarp proto ir žemesnių aistrų: intelektas mėgina įtikinti mumyse verdančias aistras ir jam tai ne visada pavyksta. Panašiai elgiasi ir žmonių grupė ir visuomenė.

Todėl svarbu, kad visuomenė taip pat siektų išgirsti oponento nuomonę ir tai visai nereiškia, kad būtina konformistiškai nusilenkti daugumos pozicijai. Turime siekti to, ką senovės graikai, o vėliau ir krikščioniškoji civilizacija vadino bendruoju gėriu.

Siekdami bendrojo gėrio, neišsižadame savo asmeninio gėrio, bet vertiname save ir visuomenę plačiau bei suvokiame save, kaip visuomenės dalį. Dažnai esame monologiški kitų atžvilgiu ir tai yra tam tikra modernybės ir postmodernybės problema, nes pastarosios filosofija teigia, kad bendro, visiems priimtino ir vienijančio pasaulėžiūros naratyvo nėra ir negali būti. Tačiau tokiu atveju turėtume pripažinti, kad visuomenė yra fragmentiška ir kiekvienas lieka prie savo požiūrio.

– Žmogus gina savo įsitikinimus ir yra pasiryžęs ginti juos prieš oponentus. Tai – taip pat jo laisvė. Kaip tai suderinti su bendruoju interesu?

– Savo interesų gynimas nėra problema. Problema yra tiesos monopolizavimas, kai žmogus tapatina tiesą su savo asmeniu, o oponentą tapatina su klaida. Teologinėje plotmėje tai išreikštume, kaip doro žmogaus savęs tapatinimą su dorybe, o nuodėmingo – su nuodėme. Tuo metu vienas iš pamatinių katalikybės principų yra skirti nuodėmingą asmenį nuo pačios nuodėmės: kritikuodami žmoguje nuodėme, nepasmerkia paties žmogaus, kaip Dievo kūrinio. Lygiai taip pat dorybingas žmogus savo elgesiu apreiškia šventumą, tačiau pats nėra tam šventumui tapatus.

"Savo interesų gynimas nėra problema. Problema yra tiesos monopolizavimas, kai žmogus tapatina tiesą su savo asmeniu, o oponentą tapatina su klaida"/pixabay.com nuotrauka

Taigi, neturėtume „užsiauginti“ angelo sparnų ir savęs sutapatinti su tiesa bei „pripiešti“ oponentui velnio ragus ir tapatinti jį su melu. Ne tiesa yra mūsų pusėje, o mes siekiame būti tiesos pusėje. Oponentas atitinkamai yra galbūt klystantis, bet visgi mūsų brolis, kuris dar nepriartėjo prie tiesos, bet jokiu būdu ne melo ir blogio įsitikinamas.

Paprastai mes esame tik iš dalies teisūs, o mūsų oponentai tik iš dalies klysta. Tai suvokę, įgyjame galią taisyti kitų ir savo klaidas. Deja, šiandien neretai įsitvirtiname radikaliose pozicijose, kurias laikome nepajudinamomis ir nekintamomis, o oponento poziciją laikome taip pat nepajudinamai klaidinga. Turime mąstymo ir žodžio laisvę, bet nesiekiame įgyti išminties. Kvailys mato pasaulį paprastą, plokščią, juodai baltą. Išmintingas žmogus suvokia jo sudėtingumą ir daugiabriauniškumą.

Inteligencija pasižymintis žmogus gali atstovauti teigiamą radikalumą, gindamas vertybes, tačiau suvokia pasaulio įvairiapusiškumą. Primityviai viską vertinantis žmogus atstovauja neigiamą radikalumą, kai nelyg ožys užsispiria ir remiasi kad ir į niekinį pamatą, bet jaučiasi vos ne visos pasaulio tiesos viešpačiu. Išmintį įgijęs žmogus savaime tampa atsparus radikalizavimuisi. Ne veltui graikiškoje ir galbūt dar kinų civilizacijoje itin didelę reikšmę turi saiko jausmas.

Aristotelis teigė, kad politikoje neįmanomas grynas teorinis žinojimas, kaip kad pavyzdžiui matematikoje, vadinasi, turime suvokti pasaulio įvairovę ir sudėtingumą bei savo veiksmus rinktis atitinkamai pagal kiekvieną konkretų atvejį. Jokių doktrinų ir ideologijų išmanymas mums nepadės vadovautis gyvenime, jei nesinaudojame praktiniu mąstymu ir įžvalga. Pavyzdžiui, pasak Aristotelio, drąsa – ne bailumo priešingybė, o aukso vidurys tarp akiplėšiškumo (perdėtos drąsos) ir bailumo (drąsos su trūkumais). Mąstyti graikiškai reiškia mąstyti iš aukso vidurio pozicijų ir suprasti, kad problemų sprendime nėra lengviausio ir paprasčiausio kelio, o kiekvienoje situacijoje laviruojame naudodamiesi per patirtį ir mokymąsi įgyta išmintimi.

Net ir gindami gėrį, turime mąstyti apie jį hierarchiškai – vienas gėris ima viršenybę prieš kitą. Pavyzdžiui, sakyti tiesą apskritai yra gerai ir geriau, nei meluoti. Bet imkime hipotetinę situaciją: naciai persekioja žydus; mes priglaudžiame žydą; ateina naciai ir klausia, ar jo neslepiame? Pasakę tiesą, nužudysime žmogų, o pamelavę nusižengiame tiesos sakymo principams. Tačiau sveikas protas mums aiškiai padeda apsispręsti, kuri pasirinkimas šioje situacijoje yra teisingas.

Technologinės specialistų visuomenės individas ne tik nėra gabus priimti sprendimo, bet ir nepajėgus prisiimti atsakomybės ir imtis iniciatyvos.

– Vadovautis sveiku protu – paaiškinimo lyg ir nereikalaujanti būtinybė. Kodėl tuomet šiandien mums reikia įstatymų, kad žmogus žinotų, jog ryte gerti alkoholį nedera arba kad vaikus mušti – negerai?

– Tai bendra tendencija, kai technologinė pažanga keičia mūsų mąstymą ir techno-mokslas tampa religijos pakaitalu. Tokioje visuomenėje priimta pasitikėti specialistų sprendimais: tam, kad skristi lėktuvu, mums nereikia išmanyti aerodinamikos – yra kas išmano ją už mus. Žmogus neprivalo tikrinti specialistų darbo rezultatų ir teiginių, o turi tiesiog pasitikėti tuo, ką specialistas – autoritetas jam sako.

Tapo įprasta labai pasikliauti vadyba – praktine gamybos ir elgsenos apskritai organizavimo technologija. Politinės ir medijų technologijos – būdai manipuliuoti viešąja nuomone – taip pat yra technologinė visuomenės atributai.

Kitaip tariant, individas perduoda kompetencijas į specialistų rankas, o kritišką vertinimą duodantis, tikrinti skatinantis, autonomiškas sveikas protas tampa nebereikalingas. Nesi specialistas, vadinasi, negali spręsti už savo kompetencijos ribų ir tai už tave padarys specialistai – autoritetai.

Tokia visuomenė ugdo infantilų, savo protu vadovautis besibijantį žmogų, kuris galiausiai ima pats manyti, kad ne tik neišmano aerodinamikos, bet nėra pakankamai kompetentingas, kad nuspręstų, kaip auklėti vaiką arba kiek ir kada svaigalų vartoti. Paradoksalu, bet pati tokį žmogų suformavusi visuomenė tuomet rodo į jį pirštu ir sako: žiūrėkite – jis juk iš tiesų negali savarankiškai mąstyti.

Be to, žmonės vis daugiau laiko skiria darbui ir susitapatina su jiems skirtomis techninėmis funkcijomis. Tai labai neigiamai veikia asmenybę. Išugdomas žmogus funkcija, kuris be savo techninės funkcijos nebeturi jokios kitos paskirties pasaulyje.

Tokioje visuomenėje puolama (ypatingai ES) viską kodifikuoti ir standartizuoti – nuo agurkėlio formos iki mokslinio teksto parametrų. Viskas suguldoma į Prokrusto lovą, kuriai natūralūs prigimtiniai dalykai netinka.

Maža to, technologinės specialistų visuomenės individas ne tik nėra gabus priimti sprendimo, bet ir nepajėgus prisiimti atsakomybės ir imtis iniciatyvos. Tai nuolatinio spaudimo prisitaikyti padarinys. Nuo mažų dienų mus įtikinėja, kad turi kuo geriau prisitaikyti, būti kaip visi, būti kuo plastiškesni ir lankstesni – privaloma būti greitai ir efektyviai prisitaikanti darbo jėga, nes mus nuolat vejasi tai kinai, tai kokia nors kita konkuruojanti technologinė visuomenė.

Individas skatinamas mąstyti konformistiškai ir prisitaikėliškai, nes esą tik tada sėkmingai atliksime mums skirtą gamybinę funkciją. Gi asmenybės požiūriu, individas tampa lygus medūzai ar geriausiu atveju – koalai.

Dr. naglis Kardelis/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

– Kaip tai veikia politiką? Valdžia tampa autoritetingu specialistu, kurio sprendimų nebegalime kvestionuoti?

– Politinėje plotmėje technologinė visuomenė tampa apatiška. Štai ir šiandien politinės partijos skundžiasi, kad žmonės darosi apolitiški, nepasitiki partijomis ir apskritai nebesidomi politiniais procesais. Taip yra todėl, kad žmogus nesijaučia šio proceso dalyviu, galinčiu keisti situaciją. Prisitaikėliškumas darbo rinkoje gimdo tokį patį prisitaikėliškumą politikoje.

Politika yra idėjos ir vertybės, kurias individas pasirenka politiniame spektre ir jas atstovauja bei gina. Tačiau tam, kad atstovautum ir gintum, reikia turėti stuburą. Konformistiškas žmogus – medūza jo neturi ir jam neverta švaistyti laiko ir pastangų šioje srityje. Tai, kas pasirodė efektyvu gamyboje, politikoje yra labai žalinga.

Kaip jau minėjau, saikas yra vertybė. Adaptyvumas yra gerai tik iki tam tikros ribos. Jei gerbsime žmogų, kaip asmenybę darbe, jis bus aktyvesnis ir politiniame procese. Taigi, vėl kalbame apie aukso vidurį tarp lankstumo ir tvirtumo.

Šiuolaikinė civilizacija perdėtai tiki kai kuriomis dogmomis ir tampa jų įkaite. Viena iš tokių dogmų – nuolatinės ir begalinės pažangos garbinimas. Labiausiai jis pasireiškia tuo, kad esame įtikinėjami nuolatinio gamybos ir ekonominio augimo būtinybe. Mums kalama į galvą, kad ekonominis augimas ne tik turi nuolat vykti, bet ir nuolat darytis vis greitesnis, neva kitaip mes patenkame į regresą. Procesas tampa savitikslis ir mes nebemąstome ko gi iš tiesų siekiame. „Žinių visuomenė“, „inovacijos“, „technologinė pažanga“ – kartojama lyg burtažodžiai, kurie bet kokį tekstą automatiškai paverčia „protingu“ ir „teisingu“.

Informacijos yra per daug – žmogus nepajėgus tinkamai apdoroti tokio žinių srauto, galvoje užverda chaosas

Tuo pat metu visuomenei peršama, kad gyvenime yra efektyvios tik tam tikros mąstymo ir elgsenos formulės ir vietoje to, kad visuomenė formuotųsi natūralia vaga ir remtųsi sava patirtimi, ji įtikinėjama pasikliauti specialistų „jau atrastais ir vieninteliais teisingais“ modeliais.

Dėl tos pačios priežasties žmonės ima beatodairiškai pasitikėti ne tik vadybininkais – specialistais, bet ir populistais, kurie politikoje žada konkrečius ir labai paprastus sprendimus. Kritinis mąstymas ir sveikas protas nyksta ir žmogus telaukia ką jam pasakys vadybininkas, psichologas, Seimo narys ar koks kitas specialistas.

– Žmogus niekada istorijoje neturėjo tiek galimybių gauti praktiškai bet kokią informaciją, kaip ir galimybių reikšti nuomonę. Kodėl gi tuomet kritinis mąstymas nyksta?

– Todėl, kad informacijos yra per daug – žmogus nepajėgus tinkamai apdoroti tokio žinių srauto, galvoje užverda chaosas. Pažvelkime, kaip daugelis apdoroja informaciją mobiliuosiuose įrenginiuose: žmogus visiškai paviršutiniškai gaudo čia – vieną kitą vaizdą, ten – vieną kitą frazę, viską susimeta į galvą ir verdą „sriubą“ iš informacijos nuotrupų, kurios neretai prieštarauja viena kitai. Nevyksta gilesnis vertinimas, o net ir paviršiniam įvertinimui nėra pakankamai laiko.

Žinių srautas atakuoja mus nuolat ir laiko poilsiui neturime. Tuo metu būtent šis laikas skirtas tam, kad mūsų smegenys galėtų apdoroti informaciją. Ne veltui laisvo laiko sąvokai daug dėmesio skirta graikų filosofijoje.

Neturėdamas laiko įvertinti informaciją, žmogus ima lengvai pasiduoti įtikinėjimams, pasitiki populistais, imasi primityviai demonizuoti ir ieškoti „kas kaltas“ – žydai, kapitalistai, kuri nors rasė ar dar kas nors. Menami išganymai mums pateikiami taip primityviai, kaip kokie kukurūzai Nikitai Chruščiovui. Taip pražūtingai neoliberalizmas diegia verslo principus viešajame sektoriuje.

Žmogus, kuri rankioja informacinio srauto paviršiuje pamazgas ir įsivaizduoja, kad nusigriebia grietinėlę, nepajėgus kritiškai įvertinti to, kas jam pateikiama ir paviršutiniškai vertina galimus sprendimus. Šiame chaose žmogus pasimeta ir pasiduoda įtikinamas, kad štai tuoj jam paaiškins, kaip auginti vaikus. Jei jis iš tiesų nepajėgus to daryti, vadinasi pats yra tolygus vaikui. Šitaip kuriama infantilų visuomenė, kurioje su suaugusiu žmogumi elgiamasi, kaip su vaiku.

Tai savotiškas „sekuliarus šariatas“, kai politikai ir specialistai imasi kištis ir kontroliuoti visas individo gyvenimo sritis, lyg vadovaudamiesi religiniu kanonu.

"Vis daugiau žmonių užsidaro savo burbuluose socialiniuose tinkluose ir šis burbulas perkeliamas į kitas informacines erdves"/pixabay.com nuotrauka

– Tačiau šiandien Lietuvoje kaip turbūt niekada anksčiau kilo nepasitenkinimo žiniasklaida bangos. Kaip yra iš tiesų: žiniasklaida tikrai neobjektyvi, ar žmonės nebepriima jokios jiems nepatinkančios nuomonės?

– Vis daugiau žmonių užsidaro savo burbuluose socialiniuose tinkluose ir šis burbulas perkeliamas į kitas informacines erdves. Žmonės ima tapatinti skaitytoją su jam patinkančiu interneto portalu, laikraščiu ar televizijos kanalu. Pavyzdžiui, kaip amerikiečių auditorija, remiantis pažiūromis, susiskaidė į „Fox“ ir „CNN“ gerbėjus. Tai primena panašias gerbėjų grupes socialiniuose tinkluose.

Tai bloga tendencija, nes žmonės skatinami pasitikėti tik vienu informacijos šaltiniu, neigti kitus ir visus kitaip mąstančius kaltinti melu ir manipuliavimu. Užuot nagrinėję kurio nors mūsų nuomonės neatstovaujančio šaltinio informaciją, imame iš anksto laikyti jį neteisingu ir aiškintis, kam jis atstovauja arba kieno yra papirktas.

Prieš suvokdami, mes jau įtarinėjame. Tuo metu pačios visuomenės pamatas yra socialinis kapitalas – pasitikėjimas. Tai yra, visuomenė yra stipri tiek, kiek joje yra pasitikėjimo. Jei visuomenę sunku suvienyti bendram veiksmui – jai trūksta socialinio kapitalo. Lietuvoje sutelkti visuomenę akivaizdžiai sudėtinga.

Nežvelgdami giliau, kaltinami kitus propaganda, bet patys ir lengviau pasiduodame propagandai, nes nepajėgiame atsijoti joje esančios tiesos krislų nuo melo. Tuo naudojasi destruktyvios propagandos skleidėjai (apskritai propaganda yra neutralus reiškinys), pavyzdžiui skleisdami jiems reikiama žinią per visuomenės problemų ir skaudulių išpūtimą. Šiuo atveju į propagandą taip pat reikia žiūrėti adekvačiai – ne tik ją užkardyti, bet ir realiai spręsti problemas, į kurias propaganda nusitaiko.

Jean-Jacques Rousseau raginimas grįžti į gamtą galėtų būti perfrazuotas į raginimą žmogui grįžti prie savo prigimties.

– Nuomonių įvairovę – vieną iš laisvos visuomenės bruožų – Lietuvoje tikrai matome, tačiau visuomenė skaldosi į oponuojančias stovyklas ir panašu, neketina ieškoti jūsų minėto aukso vidurio. Visi siekia besąlyginės pergalės. Ką daryti su tokiu nuomonės totalitarizmu?

– Natūralus procesas preziumuoja, kad visuomenę galima „sudėlioti“ į tam tikras grupes ir nusibrėžti vadinamąją Gauso kreivę. Klasikinė kreivė yra varpo formos, kai kraštutinių pažiūrų poliuose susitelkia visuomenės mažuma, o kuo arčiau kreivės centro – tuo daugiau žmonių. Normali visuomenė taip ir susiskirstytu, vertinant jos narių radikalumą ir nuosaikumą.

Dabar gi matome, kad mūsų visuomenė pasiskirstė atvirkščiai ir jos kreivė primena apverstą varpą arba du stulpus kraštuose ir duobę viduryje. Tai rodo, kad situacija nėra natūrali, o buvo sukurta dirbtinai. Tai matyt, lemia ir technologinės priežastys ir visuomenės medializacija, ir ekonominiai veiksniai. Poliarizacija – visuomenės išsigimimo ženklas – baisiai atrodantis reiškinys, kai matome radikalėjančias mases ir menkstantį nuosaikių, sveiku protu besivadovaujančių žmonių skaičių.

Receptas peršasi pats savaime: reikia atpažinti esmines, gilumines priežastis, kodėl visuomenė taip formuojasi. Pervargstantis žmogus turėtų daugiau dėmesio skirti sau – surasti daugiau laisvo laiko kūnui ir protui. Paklauskime, ar tikrai verta sekti be galo spartėjančios pažangos mitu, ar gal vertėtų sustoti ir įvertinti, kur atsidūrėme. Jean-Jacques Rousseau raginimas grįžti į gamtą galėtų būti perfrazuotas į raginimą žmogui grįžti prie savo prigimties. Atsisukti į klasikinę filosofiją, paremtą aukso vidurio mąstymu.

Padėtų net tokie paprasti dalykai, kaip neskubus valgymas, pakankamas miegas, daugiau laiko su šeima ir daugiau laiko gamtoje. Atsikratyti žmonėms užkrautos vergovės, kurios daugelis žmonių net nepastebi. Senovės graikų požiūriu, laisvą žmogų nuo vergo skyrė laisvo laiko turėjimas arba neturėjimas. Neverskime kaltės kitiems ir neieškokime lengvų sprendimų ir technologinių panacėjų ir atsisukime į sveiką protą ir laiko patikrintus būdus. Kaip sakoma, jei matai, kad esi duobėje – nustok kasti.