Naujas tyrimas rodo, kad astronautai kosminėse kelionėse gali apakti
Jau se­niai ži­no­ma, kad as­tro­nau­tams, pra­lei­du­siems ke­le­tą mė­ne­sių mi­krog­ra­vi­ta­ci­jos są­ly­go­mis, su­trin­ka re­gė­ji­mas. Iš da­lies tai su­si­ję su pa­si­kei­tu­siu krau­jo slė­giu gal­vo­je, taip pat su akies obuo­lio for­mos po­ky­čiais. Ta­čiau ga­li bū­ti, jog prob­le­mų šak­nys yra gi­les­nės – mi­krog­ra­vi­ta­ci­ja pa­kei­čia bal­ty­mų, su­si­ju­sių su re­ga, iš­raiš­ką or­ga­niz­me.

Dabar paskelbti rezultatai tyrimo, kuriame patikrintas mikrogravitacijos poveikis pelių regai.

Dvylika pelių 35 dienas gyveno Tarptautinėje kosminėje stotyje įrengtuose specialiuose narvuose. Šešios gyveno mikrogravitacijos sąlygomis, šešios – centrifugoje, kurioje dirbtinai palaikyta žemiškajai lygi gravitacija.

Pelėms grįžus į Žemę, ištirti jų genų ir baltymų išraiškos pokyčiai, akių ir kraujotakos sistemos struktūra.

Paaiškėjo, kad mikrogravitacijoje gyvenusių pelių akys, ypač jas aptarnaujančios kraujagyslės, patyrė daug daugiau žalos, nei gyvenusių dirbtinėje gravitacijoje. Taip pat pakito ir baltymų išraiška, taip suprastėjo ląstelių taisymo ir mirusių išvalymo procesai. Visais atvejais kosmose buvusių pelių rega buvo prastesnė, nei kontrolinės grupės, likusios Žemėje, tačiau gyvenusios dirbtinėje gravitacijoje patyrė gerokai mažesnius sukrėtimus, nei mikrogravitacijoje.

Taigi panašu, kad rengiant ilgesnes kosmines misijas – pavyzdžiui skrydį į Marsą – reikės pasirūpinti ir dirbtine gravitacija astronautams: besisukančias erdvėlaivių dalis ar ką nors analogiško, ką dažnai rodo fantastiniai filmai apie tolimas kosmines keliones.

Tyrimo rezultatai publikuojami International Journal of Molecular Sciences.