Naujas Marso modelis keičia viską, ką žinojome apie raudonąją planetą
Ka­dai­se Mar­so pa­vir­šiu­je ti­krai bu­vo skys­to van­dens, ta­čiau kol kas ne­aiš­ku, ar jis to­kiu pa­vi­da­lu eg­zis­tuo­da­vo il­gą lai­ką, ar tik per trum­pus at­ly­džius, iš­tir­pus pla­ne­tą kaus­čiu­siems le­dy­nams.

Toks ledinio Marso modelis yra paremtas skaičiavimas, jog ankstyvąjį Marsą pasiekdavo per mažai Saulės šviesos, kad jame galėtų būti nuolatinių skysto vandens telkinių. Bet dabar, remiantis detalesniais skaičiavimais, pasiūlytas kitoks modelis, pagal kurį Marso niekados nekaustė didžiuliai ledynai.

Pagal šį modelį, Marso klimatui reikšmingos įtakos turėjo ugnikalnių išsiveržimai ir meteoritų smūgiai, į atmosferą išmesdavę daug metano ir anglies dvideginio ir taip sustiprindavę šiltnamio efektą.

Tokiame Marse esantis vanduo galėjo ilgai išlikti skystas, galėjo vykti vandens apytaka ir lyti lietus. Tiesa, lietaus turėjo būti nedaug – iki 10 cm per metus. Šie procesai geriausiai paaiškina stebimas Marso paviršiaus struktūras – upių vagas, ežerų ir jūrų baseinus bei potvynių užtvindomas plynes.

Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Geoscience.