Naujas faktas apie Paukščių Taką
Iš­ti­sus de­šimt­me­čius moks­li­nin­kai plė­to­jo teo­ri­ją, kad ga­lak­ti­kų, įskai­tant mū­siš­kę, cen­tre su­ka­si daug juo­dų­jų sky­lių. Šių su­si­trau­ku­sių di­džiu­lių žvaigž­džių gra­vi­ta­ci­ja to­kia stip­ri, kad iš jos lau­ko ne­iš­trūks­ta net švie­sa. Ta­čiau įro­dy­mų moks­li­nin­kai iki šiol ne­tu­rė­jo.

Tikrindami senus rentgeno spindulių stebėjimų duomenis astronomai aptiko ženklų, kad Paukščių Tako centre yra dešimtys juodųjų skylių. Mokslininkų skaičiavimais, jų ten turėtų būti tūkstančiai, galbūt maždaug 10 tūkst. ar daugiau.

Šios iš žvaigždžių susiformavusios juodosios skylės sukasi aplink jau seniau žinomą itin masyvią juodąją skylę Sagittarius A, esančią centriniame Paukščių Tako galaktikos taške. Likusioje galaktikos dalyje mokslininkai iki šiol buvo pastebėję maždaug penkias dešimtis juodųjų skylių.

Naujai aptiktos juodosios skylės sukasi ne toliau kaip už 30,9 trln. kilometrų nuo centrinės masyvios juodosios skylės, tad tarp visų jų esama daug tuščios erdvės ir dujų. Tačiau analogiškoje erdvėje aplink Žemę juodųjų skylių išvis nerasta.

Žemė yra vienoje iš Paukščių Tako galaktikos vijų maždaug už 26,4 tūkst. šviesmečių nuo galaktikos centro. Šviesmetis – atstumas, kurį šviesa vakuume nuskrieja per metus, apie 9,5 trln. kilometrų.

Neseniai aptiktų juodųjų skylių masė bene 10 kartų didesnė už mūsų Saulės masę. Tuo metu centrinės itin masyvios juodosios skylės masė viršija Saulės masę 4 mln. kartų.

Visos pastebėtos juodosios skylės yra dvinarės – turi žvaigždes porininkes ir drauge su jomis, skylei siurbiant į save žvaigždės išorinius sluoksnius, spinduliuoja daug rentgeno spindulių. Šį spinduliavimą ir stebėjo mokslininkai.