Mokslininkės kelias į sėkmę: nuo straipsnio „Science“ iki stažuotės prestižiniame universitete
„Man nė­ra nie­ko įdo­miau, nei su­pras­ti, kaip vei­kia gam­ta ir mes pa­tys. Man pa­tin­ka į vis­ką žiū­rė­ti mo­le­ku­li­niu lyg­me­niu – tai da­ry­ti lei­džia bio­che­mi­ja. Dir­bu su tuo, ko ne­ma­to­me pli­ka aki­mi. La­bai įdo­mu gal­vo­ti, kaip pa­ma­ty­ti tai, kas ne­ma­to­ma, kaip iš ne­tie­sio­gi­nių duo­me­nų spręs­ti apie ma­žas ne­įžiū­ri­mas mo­le­ku­les. Tam rei­kia smal­su­mo, mo­ty­va­ci­jos ir no­ro tą da­ry­ti“, – įsi­ti­ki­nu­si jau­no­ji Vil­niaus uni­ver­si­te­to Gy­vy­bės moks­lų cen­tro (VU GMC) moks­li­nin­kė dr. Mig­lė Kaz­laus­kie­nė.

Jos kelias į mokslo pasaulį prasidėjo nuo biochemijos bakalauro ir magistrantūros studijų VU. Miglė kilusi iš kelių kartų fizikų giminės ir jau baigdama mokyklą žinojo, kad bus mokslininkė, tačiau savo gyvenimo su fizika nesusiejo. Nors, kaip pati sako, šio dalyko išmanymas praverčia ir biochemijoje, o abi disciplinos žygiuoja koja kojon: nemažai fizikos žinių prireikia kasdieniuose moksliniuose eksperimentuose.

Podoktorantūros stažuotė Šveicarijoje

Birželį profesoriaus Virginijaus Šikšnio laboratorijoje dirbanti mokslininkė baigė vieną svarbesnių savo gyvenimo etapų: anksčiau laiko apgynė daktaro disertaciją „Nuo taikinio RNR priklausomų III-A tipo CRISPR-Cas sistemos katalizinių aktyvumų tyrimas“. Šiuo metu Miglė gyvena podoktorantūros stažuotės džiaugsmais ir rūpesčiais: perspektyvios tyrėjos laukia Ciuricho universitetas. Nuo šių metų spalio Miglė stažuosis profesoriaus Martino Jineko laboratorijoje. „Dirbsiu su eukariotiniais RNR baltymais. CRISPR-Cas sistemoms skyriau daug metų, tad jau norėtųsi praplėsti akiratį. Į Šveicariją važiuoju geriau išmokti struktūrinės biologijos. Ten galėsiu pati nustatyti baltymų struktūras, nes iki šiol rėmiausi kitų mokslininkų gautais struktūriniais duomenimis“, – pasakoja Miglė.

Savo galimybes išvykti iš pradžių ji vertino skeptiškai, nes stažuotis siekė prestižinėse laboratorijose. Tačiau nesunkiai gavo tris pasiūlymus: du iš Maxo Plancko instituto ir vieną iš minėtojo Ciuricho universiteto. „Mes dažnai linkę save nuvertinti, dažnai jaučiamės nepakankamai geri. Užsienyje vertinimo skalė pasislinkusi. Biochemija Lietuvoje yra labai stipri, galima palyginti anksti pradėti dirbti laboratorijoje. Studijų metais įgyjame neblogą teorinių žinių bagažą, bet pagrindinės žinios ateina iš laboratorinės praktikos, kurią neretas pradedame dar antrame kurse. O, tarkime, Vokietijoje ar Šveicarijoje bakalauro studentai turi tik šešias savaites praktikos. Neįsivaizduoju, ką per tokį laiką galima išmokti“, – palygina pašnekovė.

Jaunoji mokslininkė patikina, kad baigusi podoktorantūros stažuotę planuoja sugrįžti į VU GMC. Ir ne tik dėl to, kad čia lieka vyras Egidijus. Miglės teigimu, mokslas neturi sienų, todėl darbo vietą renkiesi pagal kolegas. Anot mokslininkės, profesoriaus V. Šikšnio vadovaujamas kolektyvas yra labai geras ir draugiškas, tyrėjai nemažai vieni kitiems padeda, palaiko morališkai. Dėl to Miglė ieškodama vietos podoktorantūros stažuotei pirmiausia kreipė dėmesį į kolektyvą, taip pat mokslo finansavimą ir valstybės politiką mokslo atžvilgiu.

Siekia supažindinti visuomenę su mokslo galimybėmis

Savo galimybes išvykti iš pradžių ji vertino skeptiškai, nes stažuotis siekė prestižinėse laboratorijose.

Mokslo bendruomenėje Miglė žinoma kaip CRISPR-Cas sistemų populiarintoja. Apie jas gaubiančias tiesas ir erezijas pasakojo šiemet vykusiame fantastų konvente „Lituanicon“. Pašnekovės teigimu, dažnai nesuprantama, kad CRISPR-Cas sistemos yra tiktai genomo redagavimo įrankis. Jo panaudojimo galimybes riboja mūsų žinios. Kai kurie bailiai žiūri į visą genų inžineriją, esą ji gali sukelti katastrofas. Tačiau jaunoji mokslininkė nuramina, kad CRISPR-Cas yra kontroliuojamas įrankis, tad viskas priklauso nuo to, ką pasirinksi daryti.

Kaip pavyzdį Miglė pateikia šiemet pasirodžiusį filmą „Rampage“. „Daug tokių katastrofų, kurios vaizduojamos šiame filme, realybėje net teoriškai negalėtų įvykti. Filme dėl CRISPR-Cas sistemų gyvūnai mutavo į peraugusius milžinus. Atsitiktiniai pokyčiai tokių dalykų nesukelia, o genomo pakeitimų nulemti efektai dažniausiai būna labai maži arba pažeidžiantys organizmo funkcijas – visada lengviau sugadinti nei pagerinti. Tam, kad gerai žinotume, ką daryti, tiesiog turime toliau aiškintis, iš ko esame sudaryti, kaip veikiame. Negalime nei per daug tikėtis iš šios technologijos, nei prisigalvoti baubų, kuriuos ji sukurs, nes šito savaime ji tiesiog nesugeba“, – teigia M. Kazlauskienė.

Jaunoji mokslininkė sako, kad CRISPR-Cas sistemos neapsiriboja vien baltymu Cas9, kuris naudojamas genų inžinerijai. Yra įvairių šių sistemų tipų. Miglė dirbo su Csm tipu. Jis genomui redaguoti netinka, bet gali būti pritaikomas RNR redagavimui, diagnostikos platformoms. Kito panašaus tipo baltymo pagrindu jau gaminamos į nėštumo testus panašios juostelės, leidžiančios nustatyti tam tikras virusines ligas, pavyzdžiui, Zika. Visa tai, pasak pašnekovės, spaudoje pasislepia po genomo redagavimo šešėliu.

Genų redagavimas nėra vien tik geras arba blogas

Vis dėlto molekulines žirkles CRISPR-Cas9 galima laikyti visuotinai pripažintu vienu didžiausių genų redagavimo proveržių. Plėtojant šią technologiją atsiveria įvairios manipuliavimo genetine medžiaga galimybės. Tad kur slypi žaidimo genais pavojai? „Jeigu duosi žmogui ugnį, vienas kepsis šašlyką, o kitas padegs kaimynui stogą. Viskas priklauso nuo to, kas valdys šį įrankį. Pati į žmogaus genų redagavimą žiūriu atsargiai, nes manau, kad dar per mažai žinome tiek apie patį žmogaus genomą, tiek apie ląsteles apskritai. Mano nuomone, šiuo metu tai nesaugu daryti, išskyrus kritinius atvejus, kai žmogui nustatyta baisi genetinė liga“, – sako mokslininkė.

Prakalbus apie genetiškai modifikuotus organizmus (GMO), pašnekovė teigia, kad dauguma su jais susijusių baimių yra nepagrįstos. Miglė stebisi, kad Europoje normalu gauti naują augalų veislę paveikus juos UV šviesa ar cheminiais reagentais, kurie sukelia visiškai atsitiktines ir neprognozuojamas mutacijas. Tačiau toks pat pokytis, gautas naudojant CRISPR-Cas sistemą, bus laikomas blogiu. Pirmasis variantas nebus vadinamas GMO, nors rezultatas – lygiai toks pat. „Manau, tada arba reikia atsisakyti visų žmogaus išvestų augalų veislių, arba suprasti, kad žinodamas, ką darai, gali gauti gerą produktą“, – mano M. Kazlauskienė.

Tačiau čia Miglė įžvelgia kitą problemą: dažniausiai garsiausiai rėkiantys yra šimtu procentų įsitikinę savo teisumu. Ir tokia nuomonė bus lengviau išgirsta. Anot pašnekovės, mokslininkas stengsis vienareikšmiškai nepasakyti nei taip, nei ne. Jis pateiks argumentus tiek už vieną, tiek už kitą pusę sakydamas, kad tiesa slypi tarp jų. Dėl to daugumai mūsų gali susidaryti įspūdis, kad mokslininkas abejoja ir nežino. Tačiau niekas gyvenime paprastai nebūna vien juoda ar balta.

Sėkminga mokslinio kelio pradžia

Miglę galima pavadinti ne tik kryptingai savo tikslo siekiančia, bet ir sėkmingai dirbančia mokslininke: pernai žurnale „Science“ buvo išspausdintas vien tik lietuvių, VU GMC mokslininkų (M. Kazlauskienės, Georgijaus Kostiuko, Česlovo Venclovo, Gintauto Tamulaičio ir Virginijaus Šikšnio) straipsnis „A Cyclic Oligonucleotide Signaling Pathway in Type III CRISPR-Cas Systems“. Miglė yra pirmoji jo autorė, o tai rodo didžiausią mokslininko indėlį į publikaciją. Lietuviai parodė, kad kai kurios bakterijų apsaugos nuo virusų CRISPR-Cas sistemos, atpažinusios į ląstelę patekusias svetimas viruso nukleorūgštis, sintetina unikalias signalines iki tol neatrastas molekules (ciklinius oligoadenilatus), kurios aktyvuoja nespecifinę ribonukleazę – visą ląstelės RNR sunaikinantį fermentą.

„Manau, didžiausios perspektyvos atsiveria ne tik su RNR karpančiais baltymais. Mūsų sistema gali atpažinti mėginyje esančią tam tikrą pasirinktą RNR molekulę. Šią detekciją būtų galima vienaip ar kitaip vizualizuoti. Tai galėtų būti naudojama ligų, ypač virusinių ar bakterinių, diagnostikai“, – paaiškina jaunoji mokslininkė.

Tačiau tiek ją, tiek Miglės kolegas stebina visuomenės nepakantumas, nekantrumas, noras viską gauti čia ir dabar: investavimas į mokslą neduoda naudos šiandien, bet ją gali atnešti po 10 ar 50 metų.

Tačiau tiek ją, tiek Miglės kolegas stebina visuomenės nepakantumas, nekantrumas, noras viską gauti čia ir dabar: investavimas į mokslą neduoda naudos šiandien, bet ją gali atnešti po 10 ar 50 metų, o dauguma mokslinių tyrimų nėra taikomieji. „Tam, kad galėtum atlikti taikomuosius tyrimus, reikia labai daug bazinių žinių. Jas ir sukuria fundamentinis mokslas, kuris atsiperka gerokai vėliau“, – įsitikinusi Miglė. Dėl to ji stengiasi visuomenei išaiškinti, kaip mokslas veikia, kiek daug dar nežinome, kai dauguma mokslo populiarintojų akcentuoja vien atradimus.

„Kai visuomenei pristatomi mokslo proveržiai, išaukštinti pasiekimai, supersėkmingi pritaikymai, sudaromas vaizdas, kad viskas yra šaunu, greita, nors iš tikrųjų yra truputį kitaip. Kai mokslininkai parodo visą grietinėlę, bet neatskleidžia, kas yra po ja, savotiškai įvaro save į kampą. Todėl nereikėtų stebėtis, kad paskui mūsų klausia, o kas iš to, ką rytoj bus galima padaryti su vienu ar kitu atradimu. Mano tikslas – greta visos grietinėlės parodyti po ja slypintį kokteilį. Juk prieš pradėdami dirbti negalime žinoti, kokį rezultatą gausime. Priešingu atveju nereikėtų nieko daryti. Kadangi to nežinome, 80 ar 90 procentų eksperimentų būna nesėkmingi. Dėl to turbūt sunku suvokti, kiek daug darbo reikia įdėti, kad prieitum prie teisingo atsakymo“, – pabrėžia pašnekovė. Ji tiki, kad viena pagrindinių mokslininko funkcijų turėtų būti visuomenės švietimas, tad pati esant progai stengiasi ją atlikti.