Marse pirmąkart rastas skysto vandens telkinys
Mar­se ras­tas di­džiu­lis po­že­mi­nis eže­ras – pir­ma­sis skys­to van­dens tel­ki­nys, ka­da nors ap­tik­tas Rau­do­no­jo­je pla­ne­to­je, tre­čia­die­nį pra­ne­šė moks­li­nin­kai.

Po Marso ledo sluoksniu telkšantis ežeras yra labai didelis, apie 20 km skersmens, todėl tikėtina, kad netoli Žemės skriejančioje planetoje esama daugiau vandens ir galbūt egzistuoja gyvybė, sakoma italų tyrėjų vadovaujamoje studijoje, kurios rezultatai buvo paskelbti JAV žurnale „Science“.

Tai didžiausias skysto vandens telkinys, kada nors rastas Raudonojoje planetoje.

„Tai stulbinamas rezultatas, rodantis, kad vanduo Marse esama ne vien laikinų srovelių – kaip (nustatyta) per ankstesnius atradimus – o yra nuolatinis vandens telkinys, sudarantis gyvybei tinkamas sąlygas ilgus laikotarpius“, – sakė Australijoje esančio Swinburne'o universiteto profesorius adjunktas Alanas Duffy, nedalyvavęs šiame tyrime.

Dabar Marsas yra šaltas, plikas ir sausas, bet kažkada šios planetos klimatas buvo šiltas ir drėgnas. Dar bent prieš 3,6 mlrd. metų joje buvo daug skysto vandens ir ežerų.

Mokslininkai nori rasti dabartinių vandens telkinių, nes tokie atradimai gali padėti atsakyti į klausimą, ar senovėje Marse buvo atsiradusi gyvybė, taip pat ar buvo sąlygų jai išlikti iki mūsų dienų.

Be to, galimybė naudotis vandens ištekliais taip pat gali padėti žmonėms išgyventi per planuojamas pilotuojamas misijas į Raudonąją planetą.

Tačiau atrasto ežero vanduo nebūtų tinkamas gerti. Jis slūgso apie 1,5 km gylyje po suledėjusiu paviršiumi, atšiaurioje ir itin šaltoje aplinkoje.

Kol kas neaišku, ar tokiomis sąlygomis galėtų išlikti kokių nors mikroskopinių gyvybės formų.

Kai kurie ekspertai skeptiškai vertina šią tikimybę, nes ežero vanduo labai šaltas ir druskingas – jame ištirpę daug Marso mineralų.

Tikėtina, kad jis yra šaltesnis negu gėlo vandens užšalimo temperatūra, bet išlieka skystas dėl didelio kiekio magnio, kalcio ir natrio junginių.

„Tai nepaprastai reikšmingas atradimas; jis paskatins spėliones apie gyvų organizmų buvimą Raudonojoje planetoje“, – sakė Australijos astronomijos observatorijos darbuotojas Fredas Watsonas.

„Vis dėlto reikia būti atsargiems, nes druskų koncentracija, reikalinga, kad vanduo išliktų skystas, būtų pražūtinga bet kokiems mikroorganizmams, panašiems į žemiškuosius“, – pridūrė F. Watsonas, irgi neprisidėjęs prie šio tyrimo.

Atrastas radaru

Požeminis ežeras buvo atrastas naudojant radarą, sumontuotą Europos kosmoso agentūros (ESA) orbitiniame zonde „Mars Express“, paleistame 2003 metais.

Vadinamasis Pažangusis Marso popaviršinių ir jonosferos tyrimų pažangusis radaras (MARSIS) pritaikytas ieškoti po planetos paviršiumi slūgsančio vandens. Jis siunčia radijo bangų impulsus, prasiskverbiančius pro planetos paviršių ir poliarines ledo kepures.

Tuomet MARSIS „išmatuoja, kaip radijo bangos sklinda ir atsispindėjusios grįžta į kosminį aparatą“, sakoma studijoje.

Šio radijo bangų atspindžio tyrimai „suteikia mokslininkams informacijos, kad glūdi po paviršiumi“, pridūrė tyrėjai. Studijos pagrindinis autorius Roberto Orosei, dirbantis Bolonijoje įsikūrusiame Italijos nacionaliniame astrofizikos institute, nuo 2012 metų gegužės iki 2015-ųjų gruodžio tyrinėjo vadinamąją Pietų lygumą – Marso pietinės ledo kepurės sritį.

Iš visos 29 tyrimų radaru serijos atskleidė „labai staigius susijusių radijo signalų pokyčius“. Šie duomenys leido mokslininkams nubrėžti požeminio ežero kontūrus.

„Šios srities radiolokacinis profilis panašus į skysto vandens ežerų, slūgsančių po Antarktidos ir Grenlandijos ledo masyvais Žemėje. Todėl daroma prielaida, kad šioje vietoje Marse yra poledyninis ežeras“, – sakoma straipsnyje.

Reikalingas patvirtinimas

„Šis vandens telkinys – pirmasis atrastas, todėl tai labai jaudinama“, – sakoma elektroniniame laiške, atsiųstame naujienų agentūrai AFP Davido Stillmano, Teksase veikiančio Pietvakarių tyrimų instituto Kosmoso tyrimų departamento vyriausiojo mokslo darbuotojo.

Tačiau D. Stillmanas, neprisidėjęs prie šios studijos, sakė, kad atradimą dar reikėtų patvirtinti tiriant kitu kosminiu aparatu arba naudojant kitokius prietaisus.

Jis atkreipė dėmesį, kad Italijos kosmoso agentūros sukonstruotas didelio dažnio radaras SHARAD, sumontuotas 2005 metais paleistame zonde „Mars Reconnaissance Orbiter“, po paviršiumi slūgsančio vandens neaptiko.

„Keista, kad SHARAD negali patvirtinti šio atradimo. Iš tikrųjų SHARAD negali prasiskverbti per ledą šioje vietoje, ir niekas nesupranta kodėl“, – sakė D. Stillmanas.

„Tai rodo, kad čia dedasi kažkas keista. Taigi, šį atradimą vertinu skeptiškai“, – pridūrė jis.

Vis dėlto tyrėjai džiaugiasi tikėtino atradimo potencialu, nes tuo atveju, jeigu skysto vandens esama ties Marso pietų ašigaliu, jo galėtų būti ir kitose vietose.

„Ši vieta niekuo neišsiskiria – tik tuo, jog „Mars Express“ zonto radaras MARSIS yra jautriausias būtent šioje srityje. Tai reiškia, kad panašių požeminių vandens telkinių veikiausiai esama visame Marse“, – sakė A. Duffy.