Kvantinės fizikos tyrėjas dr. Arnoldas Deltuva: teorija gali pavaduoti eksperimentą
Nors kvan­ti­nė fi­zi­ka yra vie­na pa­slap­tin­giau­sių ir su­nkiau­siai su­vo­kia­mų fi­zi­kos sri­čių, par­adok­sais ste­bi­nu­si net fi­zi­kos ge­ni­jų Al­ber­tą Einš­tei­ną, šian­dien be jos ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma at­ei­ties ener­ge­ti­ka, ko­mu­ni­ka­ci­ja, in­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos. Vil­niaus uni­ver­si­te­to Teo­ri­nės fi­zi­kos ir as­tro­no­mi­jos ins­ti­tu­to teo­re­ti­kas dr. Ar­nol­das Del­tu­va ruo­šia­si spręs­ti už­da­vi­nius, ku­rie žmo­ni­jos ne­iš­ven­gia­mai lauks ar­ti­mo­je at­ei­ty­je.

Kvantinės fizikos tyrimus mokslininkas pradėjo vykdyti dar 2000 m., mokydamasis Vokietijoje, Hanoverio universitete. Po ketverių metų jis išvyko į Lisabonos universitetą Portugalijoje, o dar po dešimties grįžo į Vilniaus universitetą. Neseniai fizikas gavo prestižinę Humboldto fondo stipendiją ir dabar stažuojasi Vokietijoje, Bochumo universitete.

Didžiąją fiziko darbo dalį sudaro įvairūs teoriniai ir kompiuteriniai skaičiavimai, skirti analizuoti branduolinės sąveikos modelius ir kitų mokslininkų vykdomų eksperimentų rezultatus. Dr. A. Deltuva pabrėžia, kad mokslas – tai kolektyvinis darbas, mat vienas žmogus tiesiog negali visko aprėpti. Daug mokslinių straipsnių jis parašė su kolegomis iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Japonijos, Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Lenkijos ir kitų šalių.

Pagrindinis dr. A. Deltuvos plėtojamos teorijos produktas yra tikslios ir vienareikšmiškos tolydžios spektro dalies būsenų ir jas siejančių procesų lygtys, taip pat jų sprendimo metodika.

Šis gana sunkiai suvokiamas apibrėžimas tampa daug aiškesnis, kai mokslininkas prabyla apie praktinį teorijos taikymą. Anot jo, kvantinių dalelių susidūrimai ir jų metu vykstančios reakcijos yra kertiniai mikroskopinio pasaulio procesai. Iš karto po Didžiojo sprogimo jie lėmė ir pirmųjų Visatos cheminių elementų susidarymą žvaigždėse. Šios vėliau virto supernovomis, iš kurių paskleistų dulkių esame sudaryti mes visi. Šios reakcijos iki šiol lemia ir Saulės energijos išspinduliavimą bei jos sugėrimą Žemėje. Visa tai galima apibūdinti kaip kvantinius virsmus.

Dr. A. Deltuvos darbuose tiksliai aprašoma tam tikra tokių procesų klasė: sistemos, sudarytos iš 3 ir 4 dalelių. Fizikas teoretikas ne tik atsako į klausimą, ar vienokia arba kitokia reakcija yra galima, bet ir prognozuoja, koks bus konkrečios reakcijos intensyvumas ir jos sukurtų produktų savybės.

Galima teigti, kad A. Deltuvos teoriniai darbai dar labiau priartina žmoniją prie praktiškai naudingos termobranduolinės energetikos įgyvendinimo. Ši jau kelias dešimtis metų plėtojama, tačiau praktinio panaudojimo lygio dar nepasiekusi energetikos rūšis žmoniją aprūpintų, galima sakyti, neribotais saugios energijos resursais.

Mokslininkas tvirtina, kad planuojant termobranduolinius reaktorius svarbu išmanyti ne tik pagrindines energiją teikiančias reakcijas, bet ir suprasti visų galimų šalutinių reakcijų savybes. Praktiniai jų matavimai gali būti labai sudėtingi, brangūs ir nesaugūs, todėl dr. A. Deltuva siekia juos bent iš dalies pakeisti teoriniais modeliavimais. Jais jau naudojasi Europos „PolFusion“ sambūris ir Jungtinių Amerikos Valstijų „National Ignition Facility“ laboratorija.

Mokslininko teorija ir ja remiantis sukurti modeliai taikomi aprašant ir kitus tiek natūralioje aplinkoje, tiek laboratorijose vykstančius procesus: atomų ir molekulių susidūrimus iki tūkstantųjų laipsnio dalių virš absoliutaus nulio atšaldytose retose dujose, atomų branduolių suskaldymą taikant galingus gama spindulių lazerius, žvaigždėse vykstančius iki šimtų milijonų laipsnių įkaitintų lengvųjų branduolių susiliejimus, taip pat tūkstančius kartų didesnės energijos laboratorijose išgautų egzotiškų radioaktyvių ar stabilių branduolių susidūrimus.

Dr. A. Deltuva už darbų ciklą „Reakcijų kvantinėse trijų ir keturių dalelių sistemose teorija: nuo šaltųjų atomų iki didelės energijos branduolių“ buvo nominuotas 2017 m. Lietuvos mokslo premijai.