Kodėl dangus juodas, nors turėtų spindėti nuo žvaigždžių šviesos?
Ži­no­me, kad vi­so­mis kryp­ti­mis pil­na žvaigž­džių ir ga­lak­ti­kų. Ta­čiau ko­dėl ta­da kos­mo­sas toks juo­das?

Įsivaizduokime, kad atsidūrėme kosmose. Tiesiog kaip dalelė, laisvai sklendžianti erdve, o ne vamzdeliais apipintas astronautas. Ką matysite? Jei nežiūrėsite į Saulę ir jos ryškumu nesudeginsite tinklainės, likusioje erdvės dalyje išvysite mažais šviečiančiais taškais nusagstytą tamsą.

Jei erdvė begalinė, statiška ir egzistuoja amžinai, tai kur bepažvelgtume, turėtume regėti žvaigždesKosmosas didžiulis, begalinis ir nusėtas žvaigždėmis. Tad, jų šviesa turėtų apšviesti visk aplink. Kodėl taip nėra? Pirmasis apie tai susimąstė – ar bent jau pirmasis tokius pamąstymus 1823 metais užrašė – astronomas iš Vokietijos Heinrichas Wilhelmas Matthiasas Olbersas. Taip atsirado sąvoka „Olberso paradoksas“ – jei erdvė neturi galo, nejuda ir egzistuoja amžinai, tai kur bepažvelgtume, turėtume regėti žvaigždes.

Tačiau realybė toli gražu ne tokia. Todėl Olbersas padarė išvadą, kad Visata nėra begalinė, statiška ir amžina, o turi pradžią ir pabaigą. Tačiau sistemoje gali būti du kriterijai, o ne visi trys. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Edvinas Hablas išsiaiškino, kad Visata visiškai nėra statiška, o galaktikos veržliai tolsta viena nuo kitos.

Taip atsirado Didžiojo Sprogimo koncepcija. Kažkada egzistavo mažas taškas, pradėjęs labai greitai plėstis. Tad, Visata nėra statiška ir amžina. Tada paradokso nelieka!

Nematome visų žvaigždžių, nes dauguma jų tokios senos, kad jų šviesai paprasčiausiai nepavyksta iki mūsų atsklisti. Be to Visata didžiulė ir laiko mastelis stulbinamas. Sveikiname išsprendus paradoksą!

Na, ne visai. Po Didžiojo Sprogimo Visata priminė žvaigždės branduolį (karšta ir tanki). Turėjo praeiti keli šimtai tūkstančių metų ir erdvę užliejo pirmoji šviesa.

Jeigu matytume mikrobangas, dangus būtų labai šviesusŠviesa buvo neįtikėtinai ryški. Turėtume ją matyti visur. Tačiau nieko panašaus nematome. Visata plėtėsi ir toliau, tad ilgėjo ir pirmojo spinduliavimo bangų ilgis, slinkdamas į elektromagnetinio spektro galą, kol tapo mikrobangomis. Būtent šis reliktinis spinduliavimas – kosminis mikrobangų fonas (KMF) – ir matomas visoms kryptimis.

Olbersas buvo teisus. Kur bepažvelgtume, regime ryškią šviesą. Tiesiog plėtimosi procesas tos šviesos bangų ilgį ištęsė taip, kad žmogaus akis jos nemato. Jei tinklainė būtų jautri mikrobangoms, erdvė būtų labai ryški.