Kas nutiktų, jei Žemė pradėtų suktis į kitą pusę?
Mi­li­jar­dus me­tų Že­mė su­ko­si ta pa­čia kryp­ti­mi kaip ir Sau­lė. Kas nu­tik­tų, jei stai­ga ta kryp­tis pa­si­keis­tų? Apie tai ra­šo li­ves­cien­ce.com.

Šiaurės Amerika pasidengtų dykumomis, Amazonės baseino džiungles pakeistų sausos kopos, o teritoriją nuo centrinės Afrikos iki Artimųjų Rytų padengtų tanki ir vešli augmenija. Tai parodė kompiuterinė simuliacija, kurios rezultatai balandį buvo pristatyti Europos geomokslų (EGU) Generalinės asamblėjos Austrijoje metu.

Persikeltų ne tik dykumos – vakarų Europą pradėjo šaldyti itin atšiaurios žiemos. Melsvabakterės, kurių dėka fotosintezės metu gaminasi deguonis, atsirastų ten, kur jų įprastai nebūna. Svarbus klimatą lemiantis veiksnys – Atlanto vandenyno srovių sistema (AMOC) – išnyktų. Vietoje jos srovių sistema susiformuotų Ramiojo vandenyno šiaurėje.

Keliaudama aplink Saulę aplink savo ašį Žemė apsisuka kas 24 valandas. Pusiaujo lygmenyje žemės sukimosi greitis yra daugmaž 1 670 kilometrų per valandą. Žvelgiant iš Šiaurės ašigalio žemė sukasi prieš laikrodžio rodyklę – anot NASA tokia kryptis būdinga visoms Saulės sistemos planetoms išskyrus Venerą ir Uraną.

Vandenynines sroves, atmosferos vėjus bei lemia aibę kitų klimato savybių visame pasaulyje – nuo nuolatinio lietaus drėgnose džiunglėse ar sausrų lietaus stokojančiose dykrose – kuria Žemei sukantis veikianti stūmimo ir traukos inercija.

Atbulinė sukimosi kryptis

Norėdami išstudijuoti tai, kaip Žemės sukimasis veikia klimatą, mokslininkai sukūrė skaitmeninį į atbuline vadinamą pusę besisukančios – žvelgiant iš Šiaurės ašigalio pagal laikrodžio rodyklę – planetos modelį.

„Žemės sukimosi kryptis buvo pakeista. Ji neturėjo jokios įtakos planetos topografijai – žemynų ir vandenynų dydžiams, pozicijoms bei formoms, tačiau smarkiai pasikeitė topografijos bei cirkuliacijos sąveika,“ – teigė Vokietijoje esančio Makso Planko meteorologijos instituto mokslininkas Florianas Ziemenas.

Pasak mokslininkų atbulinis sukimasis sukurtų sąlygas vėjams bei vandenynų srovėms kitaip sąveikauti su žemynais, taigi visame pasaulyje pakistų klimato sąlygos.

Sukimosi ciklas

Norėdami sužinoti kas nutiktų, jei Žemė pradėtų suktis į kitą pusę, mokslininkai pasinaudojo Makso Planko instituto Žemės modeliu, idant apverstų Saulės ir tuo pačiu Žemės sukimąsi, taigi ir Koriolio efektą – nematomą jėgą, paviršiumi stumiančią objektus, keliaujančius besisukančios planetos paviršiumi.

Simuliacija leido mokslininkams stebėti klimato sistemos pokyčius, kurie, Žemei pakeitus sukimosi kryptį, atsirastų per kelis tūkstančius metų.

Tyrėjai priėjo išvadą, kad į priešingą pusę besisukanti žemė būtų žalesnė, nei yra dabar. Planetą dengiančių dykumų paviršius nuo 42 mln. kvadratinių kilometrų susitrauktų iki 31 mln. kvadratinių kilometrų. Žolė suvešėtų daugiau nei pusėje dabartinių dykumų teritorijų, o medžiai padengtų likusią jų pusę. Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad į priešingą pusę besisukančios Žemės augmenija sunaudotų daugiau anglies, nei įprastai besisukanti Žemė.

Tačiau dykumos išsidriektų ten, kur anksčiau jų nebuvo – pietrytinėje Jungtinių Valstijų dalyje, Brazilijos pietuose ir Argentinoje bei šiaurinėje Kinijos dalyje.

Naujos perspektyvos

Sukimosi krypties pokytis taip pat lemtų pasaulinių vėjų tendencijų kaitą, vidutinėse platumose bei subtropikuose sumaišydamas temperatūrą. Atvėstų vakarinės žemynų zonos, o rytiniai pakraščiai sušiltų. Taip pat – šiaurės vakarų Europoje žiemos taptų ženkliai šaltesnėmis. Vandenyninės srovės pakeistų kryptį – tai jos šildytų rytinius jūrų pakraščius.

Simuliacijoje iš Atlanto vandenyno dingo AMOC, tačiau panaši ir netgi šiek tiek stipresnė srovių sistema atsirado Ramiajame vandenyne. Jos dėka smarkiai įšilo Rusijos rytai. Anot Floriano Ziemeno tai – kažkas naujo ir neįprasto, mat anksčiau vykdytos žemės sukimosi pokyčio simuliacijos šio pokyčio neužfiksavo.

„Žinoma, reikia turėti omenyje, kad AMOC yra daugelio sudėtingų klimato sistemos komponentų sąveikos rezultatas, tad šis pokytis gali turėti daug priežasčių“, – teigė mokslininkas.

Pasikeitusios vandenyno srovės Indijos vandenyne taip pat lėmė melsvabakterės išplitimą šiame šiame regione. Pasak mokslininkų tai būtų neįmanoma Žemei sukantis natūralia kryptimi.

Labiausiai intriguojančiu pokyčiu Florianui Ziemenui pasirodė Sacharos sužaliavimas.

„Miškų Sacharos dykumos teritorijoje vaizdinys privertė susimąstyti, kodėl Sacharos vietoje dabar yra dykuma ir kodėl ji dingtų, jei Žemė suktųsi atbulai. Tai – labiausiai žavintis šio projekto aspektas, pačių paprasčiausių klausimų kėlimas“.