Kaip sujungti Afriką su Europa į vieną žemyną?
Her­ma­nas Sörge­lis no­rė­jo pa­keis­ti mū­sų pla­ne­tos vei­dą ir jo už­mo­jai bu­vo iš­ties di­din­gi. Jis sie­kė, tie­sio­gi­ne to žo­džio pra­sme, su­jung­ti Eu­ro­pą su Af­ri­ka ir taip su­kur­ti nau­ją At­lan­tro­pos že­my­ną.

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame gausu futuristinių miestų, aprūpintų atsinaujinančia energija. Civilizuotą pasaulį, kuriame skurdas ir karas – praeities dalykai.

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame vyrauja gerovė, harmonija bei ramybė ir sukurta sveika aplinka yra tinkama gyventi visoms planetos būtybėms.

Tai yra Atlantropa – architekto iš Miuncheno, Hermano Sörgelio gyvenimo svajonė.

Atlantropos vizija

Hermanas Sörgelis norėjo pakeisti Žemės veidą ir sujungti Europą su Afrika. Jo planai ir futuristinės idėjos sugebėjo patraukti tarptautinės visuomenės dėmesį ir tokie užmojai žmones žavėjo ilgus dešimtmečius.

Sörgelio planuose buvo siekis Gibraltaro sąsiauryje sukurti užtvankų sistemą. Ši gigantiška inžinerijos dalis būtų atskyrusi Viduržemio jūrą nuo Atlanto vandenyno ir gerokai sumažinusi Viduržemio jūros lygį.

Pasak Hermano Sörgelio vizijos, iš Viduržemio jūros būtų buvę atkovota daugiau nei pusė milijono kvadratinių kilometrų žemės. Be to, jis planavo apstatyti visas upes, kurios įteka į Viduržemio jūrą, užtvankomis. Dėl tokių sprendimų Europos ir Afrikos energetikos problemos būtų buvusios išspręstos amžiams.

Buvo teigiama, kad visos užtvankos galėtų generuoti 110 000 MW švarios elektros energijos. Be to, tai turėtų neįtikėtinai teigiamą poveikį aplinkai. Europa ir Afrika būtų tapusi vienu nauju žemynu – Atlantropa.

Hermanas Sörgelis įsivaizdavo save važiuojantį futuristiniu elektriniu automobiliu per Viduržemio jūroje pastatytą tiltą, kuris sujungtų Siciliją su Afrika. O kadangi vanduo būtų sutramdytas ir Viduržemio jūros lygis gerokai nusekęs, senieji miestai turėtų gerokai didesnes pakrantes.

Atlantropos projektas būtų apjungęs 21 kaimyninę Viduržemio jūros regiono šalį. Remiantis Sörgelio skaičiavimais, įgyvendinti šį unikalų projektų būtų užtrukę iki 150 metų. Tai reiškia, kad prie šio projekto darbo būtų turėjusios kelios žmonių kartos.

Hermanas Sörgelis./ Wikipedia.org nuotrauka

Hermano Sörgelio utopinės idėjos žadėjo ateities visuomenei išspręsti visas tų laikų problemas. Atlantropa turėjo tapti taikiu ir erdviu žemynu, aprūpintų atsinaujinančia energija. Tai buvo 1920-ieji metai. Pasaulis tokioms idėjoms dar buvo nepasiruošęs. Bet ar praėjus beveik šimtmečiui pasaulis yra pasirengęs įgyvendinti Hermano Sörgelio svajonę?

Hermanas Sörgelis: žmogus – svajotojas

Hermanas Sörgelis buvo novatoriškas Vokietijos architektas. Hermanas gimė 1885 metais balandžio 2 d. architektų šeimoje. Jis visą laiką aktyviai reklamavo savo idėjas apie milžinišką inžinerinį projektą – naują žemyną, kurį pavadino Atlantropa.

Toks pavadinimas atsirado dėl idėjos statyti milžiniškas hidroelektrines ir Hermanas šios idėjos neatsisakė iki pat savo tragiškos mirties 1952-aisias metais.

Jis buvo apsėstas protingomis bei futuristinėmis idėjomis, kurios reikia pripažinti – pralenkė laiką.

Kai jis sukūrė Atlantropos projektą, kuris dar yra žinomas ir Panropos pavadinimu, jo idėja buvo suteikti radikalų, 20-ojo amžiaus pradžioje ekonominių ir politinių neramumų krečiamai Europai, sprendimą.

Hermanas Sörgelis manė, kad pastačius hidroelektrines Gibraltaro sąsiauryje, Dardanelų sąsiauryje ir tarp Tuniso bei Sicilijos, būtų galima generuoti tiek elektros, kad jos užtektų praktiškai visai Europai ir Afrikai.

Viena iš įdomiausių Hermano Sörgelio koncepcijos idėjų buvo ta, kad naujai įsteigta nepriklausoma institucija turėtų įgaliojimus nutraukti energijos tiekimą bet kuriai šaliai, kuri kelia grėsmę žemyno ar pasaulio taikai.

Hermanas Sörgelis mirė sulaukęs 67-erių metų amžiaus. Jį, važiuojanti savo dviračiu į Miunchene esantį Vokietijos universitetą dėstyti paskaitos, nutrenkė pro šalį važiavęs automobilis.

Remiantis tuo metu surinktais duomenimis, nelaimingas atsitikimas įvyko „visiškai tiesiame kelyje“ ir buvo įtariama, kad Hermaną Sörgelį galėjo kažkas nužudyti. Deja, bet automobilio vairuotojas taip ir nebuvo surastas.

Vizija: Atlantropos hidroelektrinės užtikrins švarią energiją visai Europai

1920-aisiais metais Hermanas Sörgelis ragino statyti tris užtvankas, kurios sumažintų Viduržemio jūros lygį. Tai būtų leidę gaminti pakankamą kiekį atsinaujinančios energijos ir ją tiekti visai Europai.

Akivaizdu, jog 1920-aisiais metais tokio masto švarios energijos tiekimo idėjos buvo labai neįprastos ir kėlė daugybę abejonių.

Viduržemio jūra yra natūraliai išgaruojanti. Daugiau vandens išgaruoja iš jūros, nei kad į ją suneša sutekančios upės ir upeliai. Druskingi vandenys per Gibraltaro sąsiaurį patenka į Viduržemio jūrą. Tad blokuojant vandens srautus, būtų galima nusausinti didelę dalį Viduržemio jūros.

Pastačius dvi užtvankas: viena Gibraltaro sąsiauryje, o antrąją – tarp Sicilijos ir Tuniso, Viduržemio jūra būtų padalyta į dvi atskiras dalis. Trečioji užtvanka būtų skirta užkirsti kelią vandeniui iš Juodosios jūros.

Jo planas buvo vakarinėje Viduržemio jūros dalyje vandens lygį sumažinti 100 metrų, o rytinėje pusėje – 200 metrų. Kitaip tariant, nusausinti penktadalį Viduržemio jūros. Tai būtų sukūrę 567 000 km2 naujų žemės plotų.

Hidroelektrinės būtų gaminusios gausybę elektros energijos, užtekusios praktiškai visai Europai. Buvo skaičiuojama, kad projekto įgyvendinimas užtruktų bent 100 metų.

Hermano Sörgelio idėja sumažinti Viduržemio jūros lygį ir taip padidinti sausumos teritoriją, būtų suteikusi prieigą prie Afrikos žemyno. O pastačius užtvanką Kongo upėje, Čado ežeras būtų pripildytas gėlo vandens ir taip drėkinama Sacharos dykuma. Tai taip pat užtikrintų laivybą pačiame Afrikos žemyne.

Buvo skaičiuojama, kad gausybė hidroelektrinių generuojamos elektros energijos būtų užtekę patenkinti bent 50 % tuometinių Europos energijos poreikių. Nors idėja atrodė visais atžvilgiais puiki, tačiau greičiausiai Hermanas Sörgelis padarė vieną klaidą ir neatsižvelgė į tai, kaip kiekviena šalis reaguotų į tokius dramatiškus pokyčius.

Pavyzdžiui, įgyvendinus šias idėjas ir sumažinus Viduržemio jūros lygį, Levanto šalių plotas būtų padidėjęs 50 %.

Atlantropos institutas

Atlantropos projekto pagrindinės idėjos

Hermano Sörgelio pagrindinis šios utopinės vizijos tikslas buvo išspręsti visas pagrindines Europos civilizaciją kankinusias problemas. Sörgelis buvo įsitikinęs, kad Europa, norėdama išlikti konkurencinga su likusiu pasauliu, turi tapti savarankiška. Tai reiškė, kad Europa turi turėti teritorijų visose klimato zonose, todėl buvo būtina sąjunga su Afrika.

Nepaisant to, kad Hermano Sörgelio ir sekančios kartos žmonės buvo susižavėję šio architekto idėjomis, šis Atlantropos projektas taip ir nesusilaukė deramos paramos. Viena vertus – dėl savo fantastinio masto ir eurocentrinės ekspansijos į Afriką, kita vertus – jis neatitiko Hitlerio nacistinio režimo planų, tai yra – Eurazinei vokiečių imperijos idėjai, todėl buvo išjuoktas.

Italai irgi niekaip nesuprato galimos naudos ir niekada nepalaikė Hermano Sörgelio idėjų. Italų miestai ir taip turi daug pakrančių, tad jiems tai buvo neaktualu, nors Sörgelis turėjo planų ir dėl tokių miestų, kaip Venecija bei Genuja.

Prie šios Atlantropos idėjos dar buvo sugrįžta po antrojo pasaulio karo, kadangi Vakarų sąjungininkai siekė užmegzti glaudesnius ryšius su Afrika ir kovoti su komunizmu. Tačiau atominės energijos atsiradimas, pakrančių atkūrimo idėjos ir kolonializmo pabaiga reiškė ir Atlantropos galą. Toks projektas atrodė technologiškai nereikalingas ir politiškai neįmanomas. Nepaisant to, Atlantropos institutas, kurį sukūrė Hermanas Sörgelis, vis dar egzistavo iki pat 1960-ųjų.

Tad galbūt ne šiandien, galbūt tik tolimoje ateityje, esant visiškai naujoms technologijoms, kurios didingus ir sudėtingus inžinerijos projektus galės įgyvendinti gerokai greičiau, pasaulis nuspręs, kad verta grįžti prie Hermano Sörgelio svajonės ir įgyvendinti šią unikalią idėją.