Jie atskrenda labai retai, bet kai pasirodo – įvyksta apokalipsė: kentaurų grėsmė Žemei
Tarp di­džių­jų pla­ne­tų skra­jo­jan­tys as­te­roi­dai va­di­na­mi ken­tau­rais. Kar­tais ap­lin­ki­nių kū­nų, dau­giau­siai pla­ne­tų, gra­vi­ta­ci­ja pa­kei­čia jų or­bi­tas ir nu­svie­džia juos Sau­lės link, kur su­ka­si ke­tu­rios že­miš­ko­sios pla­ne­tos – Mer­ku­ri­jus, Ve­ne­ra, Že­mė ir Mar­sas.

Priartėję prie Saulės kentaurai gali tapti kometomis, o kartais jie atsitrenkia į vieną iš uolinių planetų ir gali sukelti katastrofą.

Dabar skaitmeniškai sumodeliuota kentaurų orbitų evoliucija per pastaruosius 3,8 milijardo metų. Toks laikas pasirinktas, nes prieš tiek metų baigėsi Vėlyvasis stiprusis bombardavimas – daugybės asteroidų ir kometų kritimas į Saulės sistemos centrą.

Gauti rezultatai parodė, kad į centrinę Saulės sistemos dalį atlekia maždaug pusė kentaurų. Apie 7% kentaurų artimai sąveikauja su uolinėmis planetomis – galbūt susiduria, galbūt pralekia labai arti. Į Žemę didesnio nei 1 km skersmens kentauras pataiko maždaug kas 14 milijonų metų, o per visą 3,8 milijardo metų laikotarpį į Žemę galėjo nukristi du 12 km skersmens kentaurai.

Maždaug tokio dydžio asteroido smūgis sukėlė masinį išnykimą prieš 65 milijonus metų. Kentaurų smūgiai nėra tokie dažni, kaip asteroidų, esančių tarp Marso ir Jupiterio, tačiau jie – pavojingesni, mat atlekiantys kentaurai Žemės atžvilgiu juda didesniu greičiu. Be to, vidutinis kentauras yra masyvesnis už tipinį pagrindinio žiedo asteroidą.

Šio modelio rezultatai leidžia spręsti, kad kentaurai galėjo sukelti bent du masinius rūšių išnykimus Žemės istorijoje.

Tyrimo rezultatai arXiv.