Gražvydas Lukinavičius: grįžti patriotizmo neužtenka
Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) ab­sol­ven­tas bio­che­mi­kas dr. Graž­vy­das Lu­ki­na­vi­čius prieš de­šimt me­tų sėk­min­gą moks­li­nę kar­je­rą pra­dė­jo Švei­ca­ri­jo­je. Da­bar dir­ba pres­ti­ži­nia­me Ma­xo Planc­ko ins­ti­tu­te Vo­kie­ti­jo­je. Tris­de­šimt de­vy­ne­rių me­tų moks­li­nin­kas ne­slė­pė, kad pa­kvies­tas No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­to prof. Ste­fa­no W. Hel­lo iš pra­džių dve­jo­jo, ieš­ko­jo ga­li­my­bių tęs­ti dar­bus Lie­tu­vo­je, ta­čiau kon­kre­taus pa­siū­ly­mo ne­ga­vo.

Dr. G. Lukinavičius neseniai Vilniuje vykusiame „Globalių lietuvių profesionalų forume“ dalyvavo interaktyviose dirbtuvėse „50 tarptautinių mokslininkų Lietuvai“ ir skaitė pranešimą „Žvilgsnis iš užsienio: mokslininkas Lietuvoje – erelis ar žvirblis?“ Jame pasidalijo geriausių pasaulio praktikų, skirtų mokslininkams pritraukti, pavyzdžiais bei savo asmenine patirtimi.

Su kolegomis Maxo Plancko institute; iš kairės - lietuvis Jonas Bucevičius ir ukrainietis Ievgen Shulov.

Maxo Plancko biofizikinės chemijos instituto tyrėjas, net septynių publikacijų „Nature“ grupės žurnaluose autorius dr. G. Lukinavičius atsakė į „Lietuvos žinių“ klausimus.

Esminiai trukdžiai

– Kaip vertinate Lietuvos mokslo būklę, kokias matote didžiausias problemas ir ką, jūsų manymu, reikėtų daryti, kad mokslininkai grįžtų, o ne išvyktų svetur?

– Žvelgiant į statistinius duomenis, Lietuvos mokslas labai atsilieka nuo Vakarų Europos tyrėjų efektyvumu, skaičiumi ir finansavimo pritraukimo sėkmės tikimybe. Visuomet galima teisinti situaciją geopolitine aplinka, nepriklausomos valstybės amžiumi ar menku valdžios dėmesiu mokslui. Tačiau tai nereiškia, kad galima užmerkti akis prieš problemas ir neieškoti jų sprendimo būdų.

Viena Lietuvos mokslo problemų yra neaiškios finansavimo perspektyvos. Jau egzistuojančioms mokslininkų grupėms galbūt šiek tiek lengviau. Jos prisitaikiusios prie esamos tvarkos ir turi bent kiek vidinių išteklių pralaukti sunkius laikus, kai nevyksta konkursų finansavimui gauti. Tačiau buriant naują kolektyvą ir pradedant visiškai naujus projektus nepastovus ir neprognozuojamas finansavimas gali tapti esminiu trukdžiu efektyviai dirbti. Dėl tokios situacijos Lietuvoje mokslininkai nėra motyvuoti pasikviesti kolegų iš užsienio – jie papildomai konkuruos dėl finansavimo. Šios problemos sprendimas galėtų būti nuoseklus mokslo finansavimo iš biudžeto didinimas, nenaudojant Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšų – jos pamažu senka ir kada nors baigsis. Toks bazinis finansavimo lygis leistų išlaikyti Lietuvoje esančius mokslininkus ir suteiktų jiems galimybę kurti naujas tyrimų grupes. O ES fondų lėšos galėtų būti kaip papildomos dotacijos norint steigti naują tyrimų kryptį ar atidaryti naują laboratoriją.

Mano darbas – kurti specifinius dažus (žymenis) įvairioms ląstelės struktūroms ir naudojant juos stebėti procesus gyvose ląstelėse, audiniuose ir organizmuose.

Kita problema – ganėtinai didelis mokslo uždarumas. Nėra nuosekliai skatinamas bendradarbiavimas su užsienio kolegomis ir naujausių technologijų diegimas bei plėtojimas. ES struktūriniai fondai suteikė galimybę atnaujinti prietaisus ir pastatus, tačiau ten susikraustė tos pačios mokslininkų grupės, kurios dirbo ir anksčiau. Mano nuomone, buvo puiki galimybė pritraukti daug jaunų mokslininkų pradėti nepriklausomo tyrėjo kelią, bet ji liko neišnaudota. O būtų stipriai padidinusi Lietuvos galimybes konkuruoti ir būti sėkminga Europos ar net pasaulio mastu.

Dabar stengiamasi pabrėžti, kad grįžimas yra patriotiškumo išraiška. Tačiau mokslo pasaulis yra globalus, ir patriotiškumas neturėtų būti siejamas su darbo vieta. Argi nesididžiuojame lietuviais sportininkais, dirbančiais užsienyje ir taip garsinančiais Lietuvą? Taigi šis argumentas yra tikrai netinkamas problemos sprendimas.

Daug geresnis būdas pataisyti situaciją – protų pritraukimo programos kūrimas. Štai Švietimo ir mokslo ministerija žada skirti per 20 mln. eurų ES investicijų aukšto lygio mokslininkams iš užsienio, taip pat ir iš Lietuvos išvykusiems perspektyviems tyrėjams pritraukti. Puiki iniciatyva, ir jeigu bus vykdoma kaip tęstinis projektas, gali duoti gerų rezultatų.

Kviestas du kartus

– Papasakokite apie savo mokslinę karjerą ir kas, jūsų manymu, lėmė tokią sėkmę užsienyje?

– Biochemijos bakalauro ir magistro studijas baigiau VU Chemijos fakultete. Įstojau į doktorantūrą VU Biotechnologijos institute. Doktorantūros studijas pavyko baigti sėkmingai – mano disertacija buvo pripažinta geriausia 2007metais. Dar studijuodamas magistrantūroje supratau, kad semtis naujos patirties labiausiai sektųsi išvykus į kitą šalį. Taigi po doktorantūros nusprendžiau gilintis į biomolekulių žymėjimo sritį ir, gavęs Europos biochemikų draugijų federacijos stipendiją, išvykau į Šveicarijos federalinį technologijų institutą Lozanoje. Ten dirbau beveik aštuonerius metus. Tikrai ilgas laiko tarpas. Darbas sekėsi neblogai ir 2016 metais gavau prof. S. Hello, 2014 metų Nobelio chemijos premijos laureato, kvietimą pratęsti savo mokslinius darbus jo vadovaujamame departamente. Prof. S. Hellas mane kvietė du kartus, ir tik antrą kartą pakviestas sutikau, negavęs konkretaus bei aiškaus pasiūlymo iš Lietuvos.

Su žmona Rūta, taip pat mokslininke, biochemike.

Padės diagnozuoti ligas

– Supažindinkite su savo tyrimų sritimi ir pasiektais rezultatais.

– Jei norime pamatyti ką nors labai mažą, pavyzdžiui, ląstelę, galima paimti mikroskopą ir pažiūrėti. Tačiau daug struktūrų, sudarančių ląstelę, tarkime, baltymų sintezę vykdančios ribosomos, ląstelės skeleto sudedamosios dalys mikrovamzdeliai ir filamentai, defektyvius ir perteklinius komponentus virškinančios lizosomos, yra tokios mažos, kad pro įprastą mikroskopą jų nepamatysi. Pro tokius mikroskopus galima ištirti objektą, jeigu jis ne mažesnis nei 200 nanometrų (milijardinių metro dalių). Dėl šviesos difrakcijos visi mažesni objektai atrodys vienodo dydžio – apie 200 nanometrų. Todėl negalima nieko pasakyti apie jų formą ar sandarą. Tai labai apsunkina ląstelėse vykstančių procesų tyrimus.

Jeigu atsirastų galimybė grįžti ir efektyviai dirbti Lietuvoje, tikrai su malonumu grįžčiau. Tačiau kol kas perspektyvos sėkmingai įeiti į mokslininkų bendruomenę Lietuvoje neaiškios.

Prof. S. Hello sukurta superskiriamosios gebos mikroskopija šią problemą išsprendė, ir dabar galima stebėti gerokai mažesnius objektus nei anksčiau. Tačiau kad būtų galima pamatyti ir tirti mus dominantį objektą, reikia jį pažymėti, jog išsiskirtų iš aplinkos.

Mano darbas – kurti specifinius dažus (žymenis) įvairioms ląstelės struktūroms ir naudojant juos stebėti procesus gyvose ląstelėse, audiniuose ir organizmuose. Biomolekulių žymėjimui plačiausiai taikomi fluorescuojantys dažai – junginiai, kurie apšviesti vienos spalvos šviesa švyti kita spalva. Jau pavyko sukurti itin gerus žymenis, leidžiančius stebėti ląstelės skeleto komponentus aktiną ir tubuliną. Panaudojant juos gyvų neuronų kultūroje, pavyko stebėti neurono ataugų (aksonų) struktūrą palaikančius aktino žiedus. Aksonai – ne daugiau kaip 20 mikrometrų (milijonųjų metro dalių) skersmens, bet net metrą ilgio galinčios siekti neuronų ataugos, sudarančios nervus. Suprasti, kaip palaikomas tokios didelės, bet kartu gležnos struktūros vientisumas, svarbu ieškant būdų gydyti neurodegeneracines ligas ir traumų padarinius.

Superskiriamosios gebos mikroskopija sparčiai tobulėja. Šiuo metu ji plačiausiai taikoma gyvybės mokslų tyrimuose ląstelių bei audinių sandarai, dinamikai bei patologiniams pokyčiams stebėti. Neabejoju, kad ateityje ši technologija įsitvirtins ir medicinos diagnostiniuose tyrimuose. Leis daug tiksliau ir anksčiau aptikti ligos pradžią bei vertinti pacientų būklę.

Šveicarijos kalnuose.

Mielai grįžtų

– Dirbdamas prestižiniame Maxo Plancko institute grįžti į Lietuvą turbūt nebeplanuojate?

– Nesu kategoriškas šiuo klausimu. Jeigu atsirastų galimybė grįžti ir efektyviai dirbti Lietuvoje, tikrai su malonumu grįžčiau. Tačiau kol kas perspektyvos sėkmingai įeiti į mokslininkų bendruomenę Lietuvoje neaiškios. Taigi kol kas dirbu užsienyje, kur šiuo metu matau daugiau galimybių produktyviam darbui ir bendradarbiavimui. Stengiuosi palaikyti glaudžius ryšius su kolegomis, dirbančiais Lietuvoje.

– Plačiau papasakokite apie bendrus projektus ir galbūt ateities planus.

– Dar dirbdamas Šveicarijoje dalyvavau bendrame Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos projekte METASENS. Jo tikslas buvo sukurti lustus su biomolekulių jutikliais, ant kurių gali augti ląstelės. Tai buvo sėkmingai atlikta. Be to, vykdant šį projektą Fizinių ir technologijos mokslų centre buvo įrengta žinduolių ląstelių kultivavimo laboratorija.

Prisidėjau rengiant prof. Sauliaus Klimašausko projektą „EpiTrack“, kuris pirmas Lietuvoje laimėjo Europos mokslo tarybos dotaciją. Kol kas – tai tik bendradarbiavimo pradžia. Sunku pasakyti, koks bus rezultatas.

Dr. Gražvydas Lukinavičius kuria žymenis įvairioms ląstelės struktūroms ir naudodamas juos stebi procesus gyvose ląstelėse, audiniuose ir organizmuose.

Dar norėčiau paminėti bendradarbiavimą su prof. Virginijaus Šikšnio laboratorija. Joje dirba daug kolegų, puikių mokslininkų, pažįstamų iš doktorantūros studijų laikotarpio Lietuvoje. Buvau pakvietęs prof. V. Šikšnį skaityti paskaitą Getingene. Ji sulaukė didelio susidomėjimo.

– Jau dešimt metų gyvenate užsienyje. Kas dar, be bendradarbiavimo su kolegomis, sieja su Lietuva?

– Jurbarke gyvena mano tėvai. Žmonos Rūtos mama – Vilniuje. Ir mudu Vilniuje turime butą, kuriame galime apsistoti grįžę. Rūta – taip pat mokslininkė, biochemikė, dirba tame pačiame institute, tik kitoje laboratorijoje. Anksčiau ji dirbo Lozanos universitete. JAV ir Europoje propaguojama tokia praktika: jei vienas šeimos narys gavo darbą, ir kitam padedama susirasti, kad lengviau būtų pritraukti mokslininkų. Siekiant privilioti aukšto lygio tyrėjų, persikeliant iš vienos šalies į kitą teikiama visokeriopa (finansinė, juridinė ir kt.) parama. Kitas dalykas, tiek Šveicarijoje, tiek Vokietijoje institutai turi savo vaikų darželius, kuriais gali naudotis ten dirbančių mokslininkų šeimos. Tai irgi motyvuoja žmones.