Gaia teleskopas Paukščių Take aptiko dešrelę
Pa­gal da­bar­ti­nę mū­sų Ga­lak­ti­kos, Pa­ukš­čių Ta­ko, for­ma­vi­mo­si is­to­ri­ją, jos žvaigž­di­nis ha­las – žvaigž­džių spie­čių ir pa­vie­nių žvaigž­džių daug­maž sfe­ri­nis tel­ki­nys, su­pan­tis dis­ką – su­si­da­rė per dau­gy­bę mi­li­jar­dų me­tų, Pa­ukš­čių Ta­kui vie­ną po ki­tos pri­si­jun­giant ma­žy­tes pa­ly­do­vi­nes ga­lak­ti­kas. Ta­čiau nau­ji Gaia te­les­ko­po su­rink­ti duo­me­nys at­sklei­džia ra­di­ka­liai ki­to­kį vaiz­dą.

Išnagrinėję daugybės žvaigždžių, esančių dešimties kiloparsekų ir mažesniu atstumu nuo Saulės (tai yra kiek daugiau, nei atstumas nuo Saulės iki Galaktikos centro), judėjimo trajektorijas, tyrėjai nustatė, kad halo žvaigždės daugiausiai juda radialinėmis trajektorijomis – Galaktikos centro link arba tolyn nuo jo.

Halo žvaigždžių vidutinis tangentinis – sukimosi – greitis yra vos 20–30 kilometrų per sekundę, gerokai mažesnis, nei disko 220 km/s. Be to, aplink centrą sukasi praktiškai tik labai menkai sunkiais elementais praturtintos, taigi senesnės, žvaigždės, tuo tarpu jaunesnės žvaigždės sukasi dar mažiau, nei vidutiniškai.

Žvaigždžių greičių grafike halo žvaigždės išsidėsčiusios struktūroje, vizualiai primenančioje dešrelę. Iš šių duomenų galima daryti išvadą, kad didžioji Galaktikos žvaigždinio halo dalis susiformavo prieš 8–10 milijardų metų įvykusio galaktikų susiliejimo metu. Jo metu Paukščių Takas prarijo beveik visiškai radialiai įkritusią galaktiką, kurios masė buvo kiek didesnė nei dabartinė Mažojo Magelano debesies masė, arba didesnė nei vienas procentas Paukščių Tako masės.

Šio susiliejimo paliktos žvaigždės užpildė halą, tačiau jų orbitos vis dar išlieka daugiausiai radialinės. Dalis halo žvaigždžių yra senesnės, jos ir sukasi truputį sparčiau, bet jaunų žvaigždžių, kurios būtų atėjusios iš daugybės mažų susiliejimų, tikrai neaptikta. Tai reiškia, kad Paukščių Tako halas ir diskas susiformavo maždaug tuo pačiu metu.