Eksperimentinė filosofija: ar įmanoma atsiminti tai, ko nebuvo?
Ar įma­no­ma at­si­min­ti tai, ko ne­bu­vo? Jei vi­si obuo­liai su­pu­vę, tai ar su­pu­vę ir kai ku­rie obuo­liai? Į šiuos ir pa­na­šius klau­si­mus pa­si­tel­kęs An­tra­die­nio eks­pe­ri­men­tą at­sa­ky­mo ieš­ko fi­lo­so­fas Vi­lius Dran­sei­ka.

„Noriu išbandyti visai kitokią strategiją – parodyti mokslinio darbo virtuvę, kur progresas vyksta nedideliais žingsneliais, kur akligatviai gal net dažnesni už sėkmę, o gauti rezultatai iš karto veda prie naujų klausimų“, – LŽ teigė filosofas.

„Eksperimentinė filosofija tikrai negali būti visos filosofijos pakaitalas, bet tai yra vertingas naujas papildomas įrankis filosofijos įrankių dėžėje.“

Kas yra eksperimentinė filosofija? Kuo gamtamokslinis eksperimentas skiriasi nuo filosofinio? Kaip gimė Antradienio eksperimento idėja? Apie tai – pokalbis su pačiu idėjos autoriumi.

– Kas yra filosofinis eksperimentas ir eksperimentinė filosofija?

– Filosofai savo samprotavimuose dažnai remiasi prielaidomis apie faktinę tikrovę. Pavyzdžiui, jei kalbama apie tai, koks elgesys su gyvūnais yra priimtinas, o koks – ne, gali būti labai svarbu žinoti, kaip gyvūnai junta skausmą ir apskritai kokiomis aplinkybėmis jie kenčia. Jei kalbama apie žmogiškosios valios laisvę, gali būti svarbu žinoti, kaip veikia priežastingumas gamtoje. Jei kalbama apie tai, kokios turėtų būti bausmės už nusikaltimus, gali būti svarbu žinoti, kokios bausmės efektyviausiai atgraso nuo nusikaltimų darymų ar kokios bausmės dažniausiai veda prie recidyvizmo. Ir taip toliau.

Dažnai tokią informaciją filosofai gali gauti iš kitų sričių mokslininkų – psichologų, antropologų, biologų, kurie rūpimą klausimą jau yra tyrinėję, tačiau kitais atvejais informacijos gali būti nepakankamai ar apskritai nebūti. Tokiais atvejais kai kurie filosofai patys – dažnai bendradarbiaudami su kitų sričių mokslininkais, imasi iniciatyvos atlikti empirinį tyrimą, kuris atsakytų į jiems rūpimą klausimą. Tai šiuo metu ir yra vadinama eksperimentine filosofija – kai filosofas pats imasi empirinių tyrimų tam, kad gautų informaciją, reikalingą jo tolesniems filosofiniams svarstymams.

– Ar filosofinis eksperimentas skiriasi nuo gamtamokslinio eksperimento? Jei skiriasi – kaip?

– Eksperimentas tiesiog yra kuo įvairiausiems mokslams bendras būdas tikrinti hipotezes. Esminis eksperimento principas – labai kontroliuojamoje aplinkoje daryti poveikį vienam parametrui, ir žiūrėti, kokį rezultatą duos ši manipuliacija. Jei eksperimentai yra atliekami su žmonėmis, pagrindinis būdas sukontroliuoti aplinką yra tyrimo dalyvius į grupes suskirstyti visiškai atsitiktiniu keliu. Pavyzdžiui, patikint tai kompiuteriniam atsitiktinių skaičių generavimo algoritmui. Tokiu būdu galima užsitikrinti, kad bet kokie eksperimento eigoje atsiradę skirtumai tarp grupių atsirado dėl eksperimentinės manipuliacijos. Pavyzdžiui, jei vienintelis pradinis skirtumas tarp dviejų atsitiktinai suskirstytų ligonių grupių yra tas, kad vienoje grupėje esantys žmonės gavo vieną vaistą, o kitoje – kitą, tai yra stiprus pagrindas manyti, kad eksperimento eigoje išryškėję sveikatos skirtumai tarp tų dviejų grupių yra nulemti to, kad vienas vaistas yra efektyvesnis už kitą.

Eksperimentai filosofijoje taip pat pasižymi šiuo esminiu eksperimento bruožu – tyrimo dalyvių atsitiktiniu skirstymu į grupes. Tačiau pačių eksperimentinių užduočių požiūriu eksperimentai filosofijoje paprastai panašesnį ne į eksperimentus biologijoje ar farmakologijoje, o į eksperimentus psichologijoje ar kalbotyroje. Standartiniame eksperimentinės filosofijos eksperimente skirtingoms tyrimo dalyvių grupėms paprastai pateikiamos raštu suformuluotos užduotys, į kurias jie raštu ir atsako. Pavyzdžiui, dvi grupės gauna kokiu nors vienu tiriamu aspektu besiskiriančias moralines dilemas ir tada matuojama, ar grupių atsakymai buvo skirtingi, ar ne.

– Kaip gimė mintis rengti Antradienio eksperimentą?

Antradienio eksperimentas visų pirma yra mokslo populiarinimo sumanymas. Noriu, kad eksperimentinė filosofija būtų plačiau žinoma ir lengviau atpažįstama.

Dažniausiai mokslo populiarinimas suprantamas kaip svarbiausių mokslo pasiekimų pristatymas kalba ir forma, tinkama nespecialistui, bet šiuo atveju noriu išbandyti visai kitokią strategiją – parodyti mokslinio darbo virtuvę, kur progresas vyksta nedideliais žingsneliais, kur akligatviai gal net dažnesni už sėkmę, o gauti rezultatai iš karto veda prie naujų klausimų.

Turiu ir savanaudišką motyvą – Antradienio eksperimentas man pačiam yra priemonė išbandyti naujus sumanymus, kelti naujus klausimus ir ieškoti atsakymų į senus. Tad tai, kas vyksta Antradienio eksperimentuose, yra ne vien mokslo populiarinimas bet ir tikra mokslinė veikla. Kai kuriais atvejais gauti rezultatai net atsidurs tikrose mokslo publikacijose. Pavyzdžiui, dalis prieš keletą savaičių surinktų duomenų apie atminties sąvoką bus publikuoti eksperimentinei filosofijai skirtoje Oksfordo universiteto leidyklos leidžiamoje straipsnių rinktinėje. Šis sumanymas man pačiam yra įdomus ir svarbus, ir, tikiuosi, atsiras daugiau žmonių, kuriems įdomu turėti galimybę dalyvauti tyrimuose ir iš karto matyti tų tyrimų rezultatus.

Antradienio eksperimento "Facebook" paskyros nuotrauka

– Ar egzistuoja panašių eksperimentinės filosofijos populiarinimo iniciatyvų, nebūtinai Lietuvoje?

– Ne, nesu susidūręs. Turbūt panašiausia man žinoma iniciatyva buvo mano bičiulių filosofų Aarono Meskino ir Shen-yi Liao viešų paskaitų ciklas Didžiosios Britanijos kavinėse, kurių metu jie su paskaitų lankytojais gėrė kavą, rinko tų dalyvių atsakymus apie kavos skonį ir kitus potyrius geriant kavą, ir iš karto paskaitos metu tuos atsakymus apibendrino ir aptarė juos maisto filosofijos kontekste.

– Kaip vyksta Antradienio eksperimentas?

– Kiekvieną antradienį padarau du dalykus. Pirma, Antradienio eksperimento svetainėje www.dranseika.lt/sakiniai įdedu nuorodą į tos savaitės trumpą klausimyną, kurį užpildyti trunka 3–5 minutes. Klausimyną pildyti galima visą savaitę, iki kito pirmadienio. Antra, ten pat įkeliu praeitos savaitės tyrimo apibendrinimą raštu bei trumpą vaizdo įrašą.

Sumanymo sėkmė iš esmės priklausys nuo to, ar atsiras kritinė masė žmonių, kurie reguliariai dalyvaus tyrimuose ir dalinsis nuorodomis socialiniuose tinkluose. Labai noriu pakviesti susidomėjusius sekti Antradienio eksperimento puslapį socialiniame tinkle „Facebook“ ir Antradienio eksperimento kanalą „YouTube“.

– Kokio amžiaus žmonės dažniausiai dalyvauja Antradienio eksperimentuose?

– Kuo įvairiausio, nuo paauglių iki aštuoniasdešimtmečių, tačiau didžiausia dalis – beveik pusė visų dalyvių – yra nuo 25 iki 35 metų. Moterys truputi aktyvesnės.

– Kaip renkatės eksperimentų temas?

– Kartais tai temos, kurias tyrinėju jau kuris laikas – asmens tapatybės ar moralės psichologijos klausimai, tačiau tai taip pat yra man proga pasidomėti naujais klausimais – atminties, juslinio patyrimo, pažinimo teorijos. Stengiuosi rinktis temas, kur būtų įmanoma suformuluoti kuo trumpesnę ir mažiau nuobodžią eksperimentinę užduotį.

– Prie kiekvieno klausimyno prašote eksperimento dalyvių neaptarinėti jo turinio. Kodėl?

– Tam, kad vieni tyrimo dalyviai nedarytų poveikio kitiems. Spėjimai apie konkretaus eksperimento tikslus ar pastabos dėl formuluočių gali daryti poveikį atsakymams.

– Ar erdves, kuriose filmuojate Antradienio eksperimento rezultatų pristatymus, renkatės atsitiktinai?

– Kol kas atsitiktinai – kur antradienio rytą būnu, ten ir įrašau. Man dar reikia daug išmokti apie vaizdo ir garso įrašymą bei video montavimą. Kol kas taikysiu daryti labai trumpus video, o pagrindinius rezultatus išguldau raštu.

Kaip eksperimentinė filosofija atsirado tarp Jūsų interesų sferų?

– Su eksperimentinės filosofijos tekstais pirmą kartą susidūriau gal prieš dešimt metų, o po kiek laiko kartu su tuo metu Didžiojoje Britanijoje studijavusiu antropologu Renatu Berniūnu ir patys atlikome pirmuosius savo eksperimentinės filosofijos tyrimus apie asmens tapatybę. Nuo to laiko teko atlikti visai nemažai eksperimentinės filosofijos tyrimų tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse – pavyzdžiui Kinijoje ar Mongolijoje.

Eksperimentinė filosofija tikrai negali būti visos filosofijos pakaitalas, bet tai yra vertingas naujas papildomas įrankis filosofijos įrankių dėžėje. Mane ji žavi tuo, kad leidžia lengviau peržengti ribas, instituciškai atskiriančias filosofiją nuo gretimų mokslo sričių – psichologijos, antropologijos, religijos studijų.