Bazė Mėnulyje – kaip pagelbės ledas, kodėl netinka Saulės jėgainės ir reikės branduolinių reaktorių
Nors kal­bant apie žmo­nių skry­džius į kos­mo­są ar­ti­miau­siais de­šimt­me­čiais, daž­niau­siai mi­ni­mas Mar­sas, ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti ir Mė­nu­lio. Nuo­lat gy­ve­na­mų ty­ri­mų sto­čių įren­gi­mas mū­sų pa­ly­do­ve bū­tų pui­ki ga­li­my­bė iš­ban­dy­ti nau­jas tech­no­lo­gi­jas, iš­tir­ti po­vei­kį žmo­nių svei­ka­tai ir daug ge­riau pa­si­ruoš­ti to­li­mes­nėms mi­si­joms.

Žmonių grįžimo į Mėnulį planus rengia ir NASA, ir kitos kosmoso agentūros. Bet kaip galėtų atrodyti tokių stočių įrengimas?

Nagrinėjant perspektyvas, galima remtis Antarktidos tyrimų stočių patirtimi. Mėnulyje, kaip ir Antarktidoje, yra vandens ledo, todėl vandens ir netgi erdvėlaivių kuro gabentis iš Žemės nebūtina. Tačiau reikės statybinių medžiagų, įvairios įrangos bei energijos gamybos priemonių.

Energiją gauti iš Saulės Mėnulyje sudėtinga, nes naktys ten trunka dvi savaites, taigi geriau naudoti branduolinius reaktorius – vėlgi naudojantis Antarktidos patirtimi.

Pirmieji skrydžiai, pavyzdžiui naudojant SpaceX Falcon Heavy raketas, galėtų gabenti po 10 tonų įrangos, kuri būtų panaudota ledui ištirpdyti, vandeniui ir kurui gaminti, bet autonomiškai bazės statybai. Žmonės skristų tik vėliau, kai jau būtų kur gyventi.

Apie panašius planus kalba ir NASA, taigi gali būti, kad autonomiškai statomas stotis Mėnulio paviršiuje pamatysime per artimiausią dešimtmetį.