Ar TED pasakojimai išgelbės pasaulį?
Pa­sau­liui šian­dien, kaip nie­kad, rei­kia is­to­ri­jų – pa­sa­ko­ji­mų, ku­rie su­pa­žin­din­tų smal­sius pro­tus su idė­jo­mis tam, kad klau­sy­to­jai, tu­rin­tys ge­bė­ji­mų ir įran­kių jas įgy­ven­din­ti daug pla­tes­niu mas­tu, už­si­krės­tų jo­mis ir im­tų keis­ti tiek sa­vo, tiek ap­lin­ki­nių gy­ve­ni­mus.

Mums reikia istorijų apie gražius dalykus, apie sėkmės atvejus, apie pasiekimus ir akimirkas, kai egoistiškasis žmogus atpažįsta savo šviesiąją pusę: humanizmą, tikrąjį žmogiškumą, be kurio nebūtume tokie, kokie esame.

Kokie esame? Tai vienas iš klausimų, į kurį bando atsakyti ne vienas TED renginių dalyvis, tereikia įvesti į paiešką ir išklausyti jų versijas. Kaip visada, mąstantiems ir svajojantiems klausimai ne mažiau svarbūs negu atsakymai, o gal net dar svarbesni.

Pirmasis TED pranešimas, kurį išgirdau ir nuo tol ėmiau sekti šį reiškinį, buvo rašytojos Elizabeth‘os Gilbert (jos žymusis romanas – „Valgyk, melskis, mylėk“). Šiai dienai jos įrašas TED puslapyje yra pežiūrėtas 16 mln. kartų, jį galima klausytis su titrais keturiasdešimt devyniomis kalbomis. Gilbert klausimas: kas yra kūrybiškumas?

Kitas įsimintinas pranešėjas, psichologas Johnathanas Haidtas iškėlė versiją: ar nėra taip, kad TED konferencijose vyrauja liberalus požiūris ir dalyvauja daugiausia centro ar kairiojo sparno politines pažiūras atstovaujantys žmonės? Jis paprašė pakelti rankas tuos, kurie jaučiasi konservatyvūs. Rankos pakilo. Tada jis papasakojo, kaip, jo nuomone, skiriasi šių grupių pasaulėžiūros ir ką daryti, kad imtume girdėti vieni kitus. Ar pasaulis nuo to tapo geresnis?

Čia nuomonės gali išsiskirti, tačiau esu tikra, kad taip, pasaulis tapo geresnis. Jis tampa geresnis kiekvieną kartą, kai bent pabandome pamatyti vieni kitus ir išgirsti vieni kitus, kai suvokiame, jog esame skirtingi, konfliktiški ir visgi pabandome rasti panašumų, bendrų sąlyčio taškų, kai sutariame ir toliau gyventi tame pačiame pasaulyje, neskriausdami vieni kitų, neatimdami teisės gyventi savaip.

TED dalyviai nuolat stulbina savo puikiu pasirengimu prezentacijoms, oratoriniais gebėjimais. Žinau, kad tai neatsitinka savaime – jie ilgai ruošiasi: rašo tekstą, renka iliustracijas, išmoksta paskaitą mintinai, repetuoja priešais draugų auditoriją... Ir vis dėl to turinys svarbesnis už nepriekaištingą formą ir atlikimą. Nuo TED pradžios labiausiai įstrigo du tokie „turiningi“ pasisakymai.

Pirmasis – sero Keno Robinsono, kuris buvo visai, galima sakyti, beformis, improvizuotas. Jis vaikštinėjo scenoje ir kalbėjosi su savimi. Bet jo tema milijonams žmonių (56 mln. peržiūrų!) pasirodė aktuali ir, ko gero, skausminga – vaikų mokymo procesas, ką mes darome – ugdome ar gniaužiame jų pasitikėjimą savimi, kūrybiškumą? Šis žmogus išleido keletą knygų apie tai ir tikiu, kad jos keičia edukacijos sferą.

Kitas pasisakymas nuskambėjo TEDxVilnius, nuo Nacionalinio dramos teatro scenos. Jurgita Jurkutė papasakojo apie savo asmeninę tragediją – nusižudžiusį tėtį. Iš pirmo žvilgsnio tema gali pasirodyti pernelyg skausminga, kad pranešimas taptų populiarus. Lietuva vis dar per mažai apie šią problemą galvoja, per mažai jai skiria dėmesio viešojoje erdvėje – esame linkę užsimerkti ir gyventi toliau. Tačiau, kai po Jurkutės pasisakymo renginio vedėjas paprašė auditorijos pakelti rankas, jeigu kas nors iš jų pažįstamų arba artimųjų yra nusižudęs, beveik visi pakėlė. Tą patį būčiau padariusi ir aš, jei būčiau sėdėjusi salėje. Tiesą sakant, man vienos rankos neužtektų, jeigu viena ranka – viena netektis...

Toks sinchroniškas išgyvenimas keičia pasaulį – gal iš pradžių tik tą, kuris arčiausiai mūsų, gal tik mūsų miesto, mūsų šalies, bet tai mažas žingsnis didelio pokyčio link.

Žinia, mūsų visuomenei trūksta empatijos. Apie tai kalbame patys, apie tai byloja statistiniai tyrimai. Gal todėl šiandien svarbiausios atrodo istorijos, liečiančios kitą požiūrį, pasaulėvoką, vienijančios mus labiau negu išskiriančios.

Tačiau nereikia pamiršti, jog gyvename laikais, kai turime apmąstyti daug didesnius procesus ir visuotinį kismą – klimato kaita jau ne hipotezė, kurią galima atmesti ar pripažinti, tai yra faktas ir su pasekmėmis tenka tvarkytis jau šiandien. Taip pat kapitalizmo ir neoliberalizmo krizė, tarptautiniai, tarprasiniai, tarpideologiniai konfliktai yra faktas – kad ir kaip norėtųsi juos ignoruoti, užsidaryti savuosiuose burbuluose.

Anksčiau ar vėliau iš burbulų teks išlįsti. Nūdiena – didis teorijos metas – o teorija gimsta pirmiausia ne knygose, bet diskusijose ir polemikose. Teorija gimsta iš asmeninės patirties, tačiau svarbu ne tik sugalvoti idėją, bet ir dalintis – paskleisti ją kuo platesniam žmonių ratui tam, kad galėtume ją išbandyti.

///

Jau visai netrukus – lapkričio 18 dieną, pažangių idėjų konferencijos TEDxKaunas 2018 metu, jūs galėsite išgirsti septynis naujus pranešimus kuriuos pristatys mokslo, verslo, socialinės srities ir meno atstovai. Vienos dienos renginys vyks anglų kalba. Norintys dalyvauti yra kviečiami registruotis iki lapkričio 5d., užpildant dalyvio anketą. Vietų skaičius ribotas.

Daugiau informacijos: www.tedxkaunas.com arba https://www.facebook.com/events/2170914489790755/