Ainius Lašas: „Nobelio premija iš dalies yra loterija“
„Da­bar sė­di­me ant Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nių fon­dų „a­da­tos“. Kai ES lė­šų tu­ri­me – ba­lius, o kai jos bai­gia­si – ba­do die­ta. To­kie svy­ra­vi­mai moks­li­nin­kams yra pei­lis“, – sa­ko Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to (KTU) So­cia­li­nių, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų ir me­nų fa­kul­te­to de­ka­nas dr. Ai­nius La­šas.

– Tenka girdėti apie po pasaulį išsibarsčiusius lietuvių mokslininkus, sėkmingai besidarbuojančius NASA ar išradėjų komandose, kurių tikslas – atrasti vaistus nuo vėžio. Dar turime aštrių protų, kurie nespėjo nutekėti į ekonomiškai pažangesnes šalis?

– Pasaulio masteliais tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje lietuvių mokslininkų nėra daug, nes esame sąlyginai maži. Visgi turime kuo pasigirti ir pasididžiuoti pradedant nuo humanitarinių mokslų ir baigiant technišniniais ar gyvybės mokslais.

Jei stiprybę matuosime tarptautiškumu, tada sąraše turėtų atsirasti biotechnologijos, biochemija, fizika ir medžiagų mokslas. Tačiau čia nereikėtų dėti taško, nes turime kuo pasidžiaugti ir tokiose srityse kaip psichologija, farmacija, kalbotyra, istorija...

– Ar mūsų mokslininkai kada nors sudrebins pasaulį ir bus įvertinti Nobelio premija? Vieną kartą jau buvo sužibusi viltis... VU profesorius Virginijus Šikšnys ir jo atradimai, kurie, kaip teigiama, ateityje leis išgydyti itin sudėtingas ligas, tarp jų – AIDS, Dauno sindromas, paveldimos širdies ydos ir panašiai.

– Neskubėkime su tais įvertinimais. Galbūt dar išmuš profesoriaus Šikšnio valanda. Juk Nobelio premija skiriama kasmet, o tokių esminių proveržių, kurie buvo pasiekti jo komandos, kasmet neįvyksta. Taigi, mano nuomone, gerų žinių dar galime sulaukti. Nobelio premija iš dalies yra loterija, nes komisija renkasi iš daugelio puikių variantų ir tai, kad praėjusiais metais buvo atkreiptas dėmesys į kitų tyrėjų pasiekimus, niekaip nesumenkina profesoriaus Šikšnio nuopelnų mokslui.

– Kurie lietuvių tyrimai teikia daugiausiai vilčių, ypač medicinoje – onkologijos srityje?

– Nesu onkologijos srities ekspertas, todėl negaliu adekvačiai komentuoti. Tačiau jei paimsime naujausią MOSTA atliktą ekspertinį lyginamąjį vertinimą, pamatysime, kad Nacionalinis vėžio institutas yra labai gerai įvertintas biologijos bei biofizikos srityse. Visgi vertintojai skatina siekti daugiau tarptautiškumo, pavyzdžiui, aktyviau dalyvaujant Europos Sąjungos mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimo programose.

O dėl tų vilčių... Na, jos laimėti Nobelio premiją kokioje nors kitoje mokslo srityje neatrodo itin realistiškos. Tačiau nesusikoncentruokime tik ties apdovanojimu. Geriau atlikime namų darbus ir užtikrinkime, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų finansavimo stabilumą. Dabar mes sėdime ant Europos Sąjungos struktūrinių fondų „adatos“, kas sukelia didelius mokslinių tyrimų finansavimo bangavimus. Kai ES lėšų turime – balius, o kai jos baigiasi – bado dieta. Tokie svyravimai mokslininkams yra „peilis“.

– Apsimoka būti mokslininku Lietuvoje: pas mus mokslo žmonės gerbiami, jiems skiriamas pakankamas dėmesys?

– Bent jau kol kas apie apsimokėjimą kalbėti sunku, nes atlyginimai yra ganėtinai kuklūs, o kelias į mokslininko karjerą – ilgas ir vingiuotas. Situacija šiek tiek gerėja, nes ši Vyriausybė jau antrus metus iš eilės kelia mokslininkams atlyginimus. Bet vėlgi trūksta kompleksiškos ir ilgalaikės strategijos. Šiemet pakėlė, o apie kitus metus – nė žodžio. Kaip universitetai gali ką nors planuoti ir investuoti, jei sunku nuspėti, kas bus po metų? Be to, toks siauras tikslinis finansavimo didinimas neatsižvelgia į tai, kad yra ir administracinis personalas, kuris taip pat atlieka svarbų vaidmenį formuojant mokslinį potencialą. Taigi, norisi kiek nuoseklesnių ir ilgalaikių sprendimų, nes moksle nei per metus, nei per dvejus stebuklų nepadarysi.

– Kokiomis sąlygomis tyrinėja mūsų mokslininkai?

– Man susidaro įspūdis, kad sąlygos yra geros, ypač kalbant apie infrastruktūrą. Įrangos turime susipirkę už ES pinigus nemažai. Ji dar nepasenusi, kad būtų kam dirbti. Juk reikia auginti ir jaunąją mokslininkų kartą. Čia yra rimtų iššūkių, nes, kaip jau ir diskutavome, iškyla klausimai apie mokslinės karjeros patrauklumą. Bet pozityvių postūmių yra – nuo pernai buvo gerokai padidintos stipendijos doktorantams, o tai negali nedžiuginti.

– Dirbote ne viename prestižiniame pasaulio universitete. Ar esame labai toli nuo to, kas vyksta pasaulyje, turiu omenyje mokslo židinius? Ar tikrai viskas atsiremia tik į finansus?

– Palyginti su kitomis šalimis, mūsų mokslinis potencialas yra netolygus ir išsibarstęs. Vienur kitur turime sutelkę kritinę masę stiprių žmonių, bet bendrai paėmus per dažnai žaidžiame tik vietinėje rinkoje. Vis dar matau, kad turime problemų netgi su pamatinėmis kompetencijomis – tokiomis kaip užsienio kalbos, komunikaciniai gebėjimai ir panašiai. Finansai nėra vienintelis veiksnys, bet be jų – niekaip. Kartu reikia pabrėžti, kad čia ne tik finansinių resursų kiekio, bet ir efektyvaus jų panaudojimo problema.

– Kodėl jūs pats sugrįžote į Lietuvą?

– Visų pirma todėl, kad norėjau prasmingo iššūkio. Norėjau prisidėti keičiant mūsų akademinę kultūrą, keičiant santykį su studentais, auginant Lietuvos mokslo potencialą. Galbūt tai skamba kiek naiviai, bet man tai svarbu. Aš čia gimiau, čia augau, čia gyveno mano tėvai; todėl ir indėlis į bendruomenės gerovę yra prasmingas. Pagaliau kokioje nors Anglijoje ar JAV yra tiek daug padaryta ir pasiekta, o čia – dar daug neartų dirvonų.

– Švietimo sektorius šiuo metu patiria didelius pertvarkymus, universitetų jungimus. Kaip tai veikia akademinę bendruomenę?

– Visada reformos suteikia ir vilčių, ir nerimo. Mano nuomone, reikėjo daryti radikalesnius žingsnius, konsoliduojant mūsų aukštojo mokslo sistemą, kad ji būtų stabilizuota ilgainiui. Kitaip tos nuolatinės reformos vargina akademinę bendruomenę, kelia nesaugumo bei neapibrėžtumo jausmus, nukreipia aukštųjų mokyklų dėmesį nuo pagrindinių tikslų. Per daug laiko praleidžiame konkuruodami tarpusavyje ir per mažai konkuruodami tarptautinėse rinkose. Tiesa, pamažu tas supratimas ateina ir tai teikia vilčių.

Dosjė

Išsilavinimas:

2009 m. Vašingtono universitetas (Sietlas, JAV), socialinių mokslų daktaro laipsnis.

2003 m. Vašingtono universitetas, viešojo administravimo magistro laipsnis.

1999 m. LCC tarptautinis universitetas, anglų kalbos ir literatūros bakalauro laipsnis.

1997 m. Vilniaus universitetas, Komunikacijos fakultetas, Žurnalistikos instituto diplomas.

Akademinė darbo patirtis:

Nuo 2014 m. lektorius Politikos, kalbų ir tarptautinių santykių fakultete, Bath‘o universitete.

2011–2013 m. vyr. mokslinis bendradarbis, Oksfordo universitetas (Jungtinė Karalystė).

2009–2011 m. Postdoktorantas, Jungtinių Tautų universitetas (Japonija).