„Voyager“ misijos vadovas: zondai taps amžinais mūsų civilizacijos ambasadoriais
Pa­si­bai­gus mi­si­jos „Voya­ger“ lai­kui, ji įgaus ki­tą – ne vi­sai moks­li­nę pra­smę. Taip LRT.lt tei­gia jos va­do­vas prof. Ed­war­das Sto­ne­`as. „Pa­gal skai­čia­vi­mus, ap­suk­ti kar­tą ap­link [mū­sų] ga­lak­ti­kos cen­trą zon­dams už­truks apie 225 mln. me­tų. Or­bi­ta po or­bi­tos... Taip jie skries am­ži­nai. Su lai­ku „Voya­ger“ taps tar­si am­ba­sa­do­riais pla­ne­tos, ku­ri juos į kos­mo­są iš­siun­tė prieš mi­li­jar­dus me­tų“, – tei­gia moks­li­nin­kas. 

Buvęs JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Reaktyvinio judėjimo laboratorijos (angl. Jet Propulsion Lab, JPL) direktorius, Kalifornijos technologijų instituto (CalTech) profesorius fizikas E. Stone`as Visatą tyrinėja jau 60 metų. Tiksliau, nuo 1957 m., kai „Sputnik 1“ pradėjo kosmoso amžių, o visai netrukus, 1958 m., „Explorer 1“ patvirtino radiacijos žiedų aplink Žemę egzistavimą.

E. Stone`as Visatą tyrinėja jau 60 metų. Tiksliau, nuo 1957 m., kai „Sputnik 1“ pradėjo kosmoso amžių.

„Kaip tik baiginėjau Čikagos universitetą. Pagalvojau, kad būtent tai ir noriu daryti, nes buvo peržengta nauja riba, atvertos naujos galimybės kosmoso tyrimams“, – pasakoja E. Stone`as.

Profesorius su misija „Voyager“ dirba nuo 1972 m., dabar jis vadovauja visai komandai, kuri kasdien po kelias valandas „kalbasi“ su toli skriejančiais zondais. Mokslininkas „Voyager“ neapleido ir 1991 m., kai buvo paskirtas vadovauti NASA JPL.

„Voyager“ ne veltui vadinama sėkmingiausia žmonijos misija į kosmosą. Du zondai – „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ – iš esmės pakeitė tai, kaip suvokiama Saulės sistema. Jie pirmieji nufotografavo sistemos pakraščiuose esančius dujų gigantus – Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną – bei jų palydovus. O „Voyager 1“ jau renka duomenis apie tai, kas kosmose vyksta už Saulės sistemos ribų; tai – toliausiai skriejantis žmonių kurtas aparatas. Manoma, visai netrukus į tarpžvaigždinę erdvę turėtų iššauti ir „Voyager 2“.

Prasidėjusi kaip 4 metų misija į Saturną, „Voyager“ rudenį atšventė 40-metį. Kaip LRT.lt juokaudamas pasakoja E. Stone`as, misijos mokslininkai pergudravo ne tik federalinę valdžią, bet ir patys save. Su profesoriumi pasikalbėjome jo darbo kabinete Pasadenoje, visai netoli Los Andželo (JAV).

– Esate „Voyager“ misijos vadovas. Žinau, kad „Voyager“ jau nebesiunčia nuotraukų, tačiau siunčia duomenis. Kur dabar yra abu erdvėlaiviai?

– „Voyager“ mums siunčia duomenis 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Kiekvieno „klausomės“ po 4–8 valandas kasdien. Negalime to padaryti dažniau, nes įrangos, kurią naudojame, reikia kitoms kosmose esančioms misijoms.

„Voyager“ ne veltui vadinama sėkmingiausia žmonijos misija į kosmosą. Du zondai – „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ – iš esmės pakeitė tai, kaip suvokiama Saulės sistema.

Šiuo metu, kaip žinote, „Voyager 1“ skrieja tarpžvaigždinėje erdvėje, „Voyager 2“ vis dar yra Saulės burbule. Manome, kad jis turėtų išskrieti per ateinančius metus ir prisijungti prie „Voyager 1“ kosminėje kelionėje.

– Kaip supratote, kad „Voyager 1“ jau paliko Saulės sistemą?

– Paprastai tariant, Saulės vėjai, kurių greitis siekia ir 2 mln. km per valandą, sukuria tokį nesuvokiamo dydžio burbulą, kuriame telpa visa Saulės sistema. Visos kosmoso misijos skriejo tik šiame burbule. 2012 m. rugpjūtį supratome, kad „Voyager 1“ pasiekė tarpžvaigždinę erdvę.

Turėjome keletą būdų tam padaryti. [Visų pirma, supratome] iš kosminės spinduliuotės, kurios nebuvo niekur kitur. Be to, netrukus „Voyager 1“ surinkti duomenys buvo paversti į audio failus ir tiesiogine šio žodžio prasme išgirdome, kaip skamba tarpžvaigždinė erdvė.

– Kartu su vienu garsiausių visų laikų mokslintojų Carlu Saganu įtikinote kitus prie misijos dirbusius mokslininkus, kad „Voyager 1“ būtų atsuktas atgal ir padarytų Žemės nuotrauką. Taip gimė garsioji „The pale blue dot“ fotografija, kurioje Žemė – lyg kosmoso dulkė, matoma iš 6 mlrd. km. Kaip pavyko įtikinti kitus leistis į tokią avantiūrą, iš kurios negavote jokios mokslinės naudos?

– Tikrai buvo nelengva. Ši idėja reiškė, kad turėsime misiją pratęsti dar 12 mėnesių. Tiek užtruko apsukti „Voyager 1“, padaryti visus reikiamus kadrus, atrinkti, sujungti į vieną fotografiją ir paskelbti viešai. O tam reikėjo ir mokslininkų išmonės, ir papildomų finansų iš valdžios.

Man tai suteikė kosminės perspektyvos pojūtį. Žemė, kaip mažytis melsvas taškelis, skęsta kosmoso begalybėje. Nepagalvojame apie tai, kol nepamatėme. Keistas jausmas... Tačiau kartu ir didžiavausi tuo, kad sukūrėme aparatą, kuris jau praskriejo visas mums žinomas planetas ir atsisuko atgal padaryti nuotraukos. Pagalvokite apie tai.

– „Voyager“ zondai su savimi nešasi žinutę nežemiškoms civilizacijoms – vadinamąjį auksinį diską. Kaip manote, ar zondas turi šansų kada nors būti pastebėtas kitų civilizacijų?

– Manau, tai buvo labiau ne žinutė nežemiškoms civilizacijoms, o mums patiems čia, Žemėje, – kad sugebame padaryti kažką panašaus.

Su laiku „Voyager“ taps tarsi ambasadoriais planetos, kuri juos į kosmosą išsiuntė prieš milijardus metų.

Kita vertus, abu „Voyager“ zondai, baigę misiją, amžinai skries Paukščių Tako galaktikoje. Pagal mūsų skaičiavimus, apsukti kartą aplink galaktikos centrą jiems užtruks apie 225 mln. metų. Orbita po orbitos... Taip jie skries amžinai. Su laiku „Voyager“ taps tarsi ambasadoriais planetos, kuri juos į kosmosą išsiuntė prieš milijardus metų.

– „Voyager“ misija laikoma sėkminga ne tik dėl gausybės mokslinių duomenų, bet ir todėl, kad buvo puikiai išpopuliarinta. Atrodo, tiek nuolatinio dėmesio nepavyko sulaukti jokiai kitai misijai. Ką turi „Voyager“, ko neturėjo kitos misijos?

– Turėjo Carlą Saganą. Jis ieškojo, kaip plačiau išnaudoti „Voyager“, nei tiesiog surinkti mokslinių faktų. Carlas entuziazmu užkrėtė daug žmonių. Manau, būtent todėl „Voyager“ buvo tokia sėkminga. Carlas sugebėjo įkvėpti tikėti misija, o kartu ir būti puikiu mokslininku.

– Vadovaujate dar vienai misijai – TMT (Thirty Meter Telescope). Tai – teleskopas, kuriuo mokslininkai tikisi pamatyti pirmąsias žvaigždes Visatoje, o kartu ir planetas, kurios sukasi aplink artimiausias Saulei žvaigždes. Ar jis bus naudojamas ir nežemiškos gyvybės paieškoms?

– Šiuo metu didžiausias teleskopas yra 10 metrų skersmens, TMT bus 3 kartus didesnis. Paskaičiavome, kad dėl didesnio ploto teleskopo kameros bus 81 kartą stipresnės už kitų teleskopų. Galėsime pamatyti tolimiausias žvaigždes ir net apie jas besisukančias nedideles planetas.

Rinksime duomenis apie atrastas egzoplanetas, bandysime nustatyti jų atmosferos sudėtį, ar ten galėjo užgimti gyvybė, kaip ją suprantame. Pavyzdžiui, Žemėje deguonis ir metanas atmosferoje yra gyvų organizmų produktas. Vadinasi, pagal atmosferų sudėtį galėtume ir nustatyti, ar potencialiai planetoje egzistuoja gyvybė, kad ir mikrobų pavidalu.

– Kai kalbame apie nežemišką gyvybę, turime omenyje – taip, kaip ją suprantame. Ar gali būti taip, kad yra gyvybės formų, kurių mes negalime suvokti ir todėl galbūt niekada neatrasime?

– Tai sužinosime tik pradėję tyrinėti. Vien jau Saulės sistemoje randame netiesioginių įrodymų, kad galbūt gyvybė egzistavo ir kitur. Visada klausiame, ar ta gyvybė turi panašią genetinę kilmę, kaip ir ta, kuri yra Žemėje? Čia, Žemėje, visos gyvybės formos yra tos pačios genetinės kilmės. Ar tai galioja kitoms gyvybės formoms? To dar nežinome.

– Jūsų nuomone, koks turėtų būti svarbiausias šių laikų kosmoso tyrimų prioritetas?

– Kosmoso tyrimai padeda mums suprasti savo vietą Visatoje. Galimybės yra beribės, reikia suprasti, kad turbūt niekada neapkeliausime visos Visatos. Todėl privalome atidžiai pasirinkti, kur keliaujame, ką tiriame. Be abejonės, gyvybės paieškos yra būdas nustatyti kitų misijų tikslus.

Manau, kiekvienas žmogus turi norą pažinti vietą, kurioje gyvena. Šiandien mūsų kaimynystė yra ir Saulės sistema. O Saulės sistema yra dalis Visatos. Jos tyrimai mums padeda suvokti, kaip tapome tuo, kuo esame, kodėl atsirado gyvybė. Kartu galime bandyti suprasti, kokia ateitis mūsų laukia. O tai galime padaryti tik tyrinėdami.