Žydus gelbėjusi lietuvė: „Man pasidarė gėda, kad jie nelaisvi“
„E­pis­to­lo­fi­li­ja. Už­ra­šy­tas Onos Ši­mai­tės gy­ve­ni­mas“ – taip va­di­na­si kny­ga, su­jun­gu­si pra­ei­tį ir da­bar­tį bei du skir­tin­go­se At­lan­to pu­sė­se esan­čius že­my­nus. Lei­di­ny­je pa­sa­ko­ja­ma apie kuk­lią lie­tu­vę, ku­rios veik­lą ga­li­ma pa­va­din­ti žyg­dar­biu – per An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ji gel­bė­jo žy­dus.

Va­ka­ras Vals­ty­bi­nio Vil­niaus Gao­no žy­dų mu­zie­jaus To­le­ran­ci­jos cen­tre, kai bu­vo pri­sta­to­ma Ka­na­dos lie­tu­vės Ju­li­jos Šu­kys kny­ga „E­pis­to­lo­fi­li­ja. Už­ra­šy­tas Onos Ši­mai­tės gy­ve­ni­mas“ tar­si su­jun­gė XX ir XI am­žius bei du že­my­nus – Eu­ro­pos ir Ame­ri­kos. Iš įra­šo skam­bė­jo švie­saus at­mi­ni­mo Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lės O. Ši­mai­tės bal­sas, vė­liau iš Ame­ri­kos per „Sky­pe“ su Lie­tu­vos sos­ti­nė­je su­si­rin­ku­sia pub­li­ka tie­sio­giai bend­ra­vo kny­gos au­to­rė J. Šu­kys.

Ona Šimaitė. Yadvashem.org nuotrauka

Vie­toj sta­tis­ti­kos – prisiminimai

Iš pra­džių su­si­rin­ku­sie­ji į To­le­ran­ci­jos cen­trą Vil­niu­je ga­lė­jo iš­girs­ti iš­trau­ką iš kny­gos apie O. Ši­mai­tę, per An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą pa­dė­ju­sią Vil­niaus ge­to žy­dams. Ka­ro me­tais ji dir­bo Vil­niaus uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je. Bu­vo pa­sa­ko­ja­ma, kad bib­lio­te­ki­nin­kė lan­ky­da­vo­si vo­kie­čių oku­puo­tos Lie­tu­vos sos­ti­nės žy­dų ge­te, ten įka­lin­tiems žmo­nėms ne­šio­da­vo mais­tą, dra­bu­žius, vais­tus, pi­ni­gus, pa­dirb­tus do­ku­men­tus, pa­lai­ky­da­vo ne­te­ku­sius vil­ties, iš­klau­sy­da­vo, at­sa­ky­da­vo į jų laiš­kus – daž­nai tai bū­da­vo pa­sku­ti­niai jų ra­šy­ti. Kiek kon­kre­čiai gy­vy­bių iš­gel­bė­jo O. Ši­mai­tė, nė­ra ži­no­ma. Vie­toj tiks­lios sta­tis­ti­kos – as­me­ni­niai pa­sa­ko­ji­mai ir iš­gy­ve­nu­sių­jų pri­si­mi­ni­mai. Ga­liau­siai ges­ta­pas su­se­kė bib­lio­te­ki­nin­kės veik­lą, mo­te­rį su­ėmė, kan­ki­no, po to iš­ve­žė į kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą. O. Ši­mai­tė iš­gy­ve­no, po ka­ro per­si­kė­lė į Par­yžių, ten su per­trau­ko­mis dir­bo bib­lio­te­ki­nin­ke, ėmė­si ir ki­to­kių dar­bų. 1966 me­tais O. Ši­mai­tei bu­vo su­teik­tas Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lės var­dą. Ji mi­rė po ket­ve­rių me­tų.

„Pri­si­dė­jo, kas kuo galėjo“

To­le­ran­ci­jos cen­tre ga­li­ma bu­vo iš­girs­ti ka­dai­se įra­šy­tą O. Ši­mai­tės pa­sa­ko­ji­mą. Ji kal­bė­jo apie im­pul­są, dėl ku­rio bi­čiu­lia­vo­si už žy­dais. Pri­si­mi­nė, jog aug­da­ma kai­me ma­tė, kad se­ne­lis drau­ga­vo su ki­ta­tau­čiais. Pa­si­so­di­nęs anū­kę ant ke­lių jis sa­ky­da­vo, kad ne­klau­sy­tų jo­kių kal­bų, nes dau­gu­ma žy­dų yra ge­ri žmo­nės. Tie žo­džiai mer­gai­tei įstri­go vi­sam gy­ve­ni­mui.

Kai na­ciai oku­pa­vo Lie­tu­vą, O. Ši­mai­tės tei­gi­mu, vi­siems bu­vo pra­stai, bet žy­dams – už­vis blo­giau­sia. „Man pa­si­da­rė gė­da, kad jie ne­lais­vi, o aš ga­liu vi­sur lais­vai vaikš­čio­ti“, – iš įra­šo skam­bė­jo jos pa­sa­ko­ji­mas. To­dėl mo­te­ris ėmė­si pa­dė­ti ge­te už­da­ry­tiems žy­dams. O. Ši­mai­tė kal­bė­jo, kad bū­tų ne­daug pa­da­riu­si, jei ne­bū­tų pri­si­dė­ję ki­ti lie­tu­viai. „Jie at­si­lie­pė ir pri­si­dė­jo, kas kuo ga­lė­jo“, – tei­gė mo­te­ris.

Laiš­kus ra­do bibliotekoje

Kny­gos pri­sta­ty­me da­ly­va­vęs Vals­ty­bi­nio Vil­niaus Gao­no žy­dų mu­zie­jaus di­rek­to­rius ra­šy­to­jas Mar­kas Zin­ge­ris sa­kė, kad pa­sa­ko­ji­mai apie Ho­lo­kaus­tą tu­ri bū­ti at­vi­ri žmo­gaus šir­džiai, be­tar­piš­kam su­vo­ki­mui, jog bū­tų ga­li­ma jaus­ti, įsi­gy­ven­ti. Tik ta­da ga­li­ma su­pras­ti, koks ne­pap­ras­tas ge­bė­ji­mas bu­vo iš­ties­ti ran­ką, nors ir ji, ir gal­va už tai ga­lė­jo bū­ti nu­kirs­ta. Žmo­nės ga­lė­jo žū­ti su tais, ku­riuos gel­bė­jo.

Per „Sky­pe“ iš Ame­ri­kos prie po­kal­bio pri­si­jun­gė kny­gos „E­pis­to­lo­fi­li­ja. Už­ra­šy­tas Onos Ši­mai­tės gy­ve­ni­mas“ au­to­rė J. Šu­kys. Ji pa­sa­ko­jo O. Ši­mai­tės laiš­kus už­ti­ku­si bib­lio­te­ko­je dar bū­da­ma stu­den­tė dok­to­ran­tė. Žy­dų gel­bė­to­jos laiš­kus ir pa­čią is­to­ri­ją J. Šu­kys įtrau­kė į sa­vo di­ser­ta­ci­ją. O. Ši­mai­tės gy­ve­ni­mas pa­si­ro­dė ne­pap­ras­tai įdo­mus. To­dėl pra­dė­jo ieš­ko­ti ki­tų do­ku­men­tų. Ga­liau­siai ėmė­si ra­šy­ti kny­gą.

M. Zin­ge­ris pri­mi­nė, kad yra ži­no­mi be­veik de­vy­ni šim­tai žy­dus gel­bė­ju­sių lie­tu­vių, ir klau­sė ra­šy­to­jos, kuo pa­trau­kė bū­tent O. Ši­mai­tės is­to­ri­ja. J. Šu­kys sa­kė, kad ši žy­dų gel­bė­to­ja bu­vo tos pa­čios kar­tos, kaip ir trem­tį pa­ty­ru­si jos mo­čiu­tė, ra­šė pa­na­šiai. „Pa­mi­lau Ši­mai­tę iš jos laiš­kų“, – tei­gė ra­šy­to­ja.

J. Šu­kys sa­kė, kad mie­lai at­vyk­tų į Lie­tu­vą, pa­pa­sa­ko­tų apie kny­gą ir jos he­ro­ję, aps­kri­tai apie Ho­lo­kaus­tą. Ra­šy­to­jos nuo­mo­ne, O. Ši­mai­tė yra svar­bi to­dėl, kad vis­ką pa­sa­ko­jo „tie­siai švie­siai“, bu­vo in­di­vi­dua­lis­tė.

Ren­gi­ny­je da­ly­va­vęs Sei­mo Tarp­tau­ti­nių ry­šių sky­riaus ve­dė­jas Ri­man­tas Stan­ke­vi­čius dė­ko­jo J. Šu­kys už il­gų me­tų dar­bo vai­sių – kny­gą. Jis pri­mi­nė, kad vie­na gat­vė pa­va­din­ta šios žy­dų gel­bė­to­jos var­du, bet rei­kė­jo daug lai­ko ir pa­stan­gų, kol pa­vy­ko tai pa­siek­ti. O. Ši­mai­tės var­das su­teik­tas bu­vu­siai Kūd­rų gat­vei prie Ty­mo tur­gaus.

Trumpai

* Ju­li­ja Šu­kys – ra­šy­to­ja ir dės­ty­to­ja, gi­mu­si už At­lan­to lie­tu­vių šei­mo­je, 2001 me­tais bai­gu­si ly­gi­na­mo­sios li­te­ra­tū­ros dok­to­ran­tū­rą To­ron­to uni­ver­si­te­te. Ji yra par­ašiu­si daug straips­nių ir esė apie li­te­ra­tū­rą, trem­tį, ho­lo­kaus­tą, emig­ran­to ta­pa­ty­bę, ra­šan­čias mo­te­ris au­to­rė.

* Pir­mo­ji kny­ga „Ty­la yra mir­tis: Ta­ha­ro Djaou­to gy­ve­ni­mas ir dar­bai“ („Si­len­ce is Death: The Li­fe and Work of Ta­har Djaout“) pa­si­ro­dė 2007 me­tais. Kny­ga apie Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lę Oną Ši­mai­tę „E­pis­to­lo­fi­li­ja. Už­ra­šy­tas Onos Ši­mai­tės gy­ve­ni­mas“ („E­pis­to­lop­hi­lia: Wri­ting the Li­fe of Ona Ši­mai­tė“) bu­vo iš­leis­ta 2012 me­tais ang­lų kal­ba ir 2013-ai­si­sis pel­nė Ka­na­dos li­te­ra­tū­ri­nį ap­do­va­no­ji­mą, ski­ria­mą už kny­gą apie ho­lo­kaus­tą. Da­bar ši kny­ga iš­leis­ta ir lie­tu­vių kal­ba.

* Epis­to­lo­fi­li­ja – laiš­kų ir laiš­kų ra­šy­mo me­no po­mė­gis. J. Šu­kys kny­gos he­ro­jė O. Ši­mai­tė kas mė­ne­sį par­ašy­da­vo apie 60 laiš­kų.