Žmonių pilietinė galia – gyvybiškai svarbi Lietuvai
Pro­fe­so­rės Ai­nės Ra­mo­nai­tės tei­gi­mu, Lie­tu­vos de­mo­kra­ti­nė ir eko­no­mi­nė sėk­mė pri­klau­so nuo to, ar vi­suo­me­nė yra pi­lie­tiš­ka. Gy­ven­to­jai tu­ri dau­giau pi­lie­ti­nės ga­lios, jei da­ly­vau­ja įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je. „Kuo ga­lė­tu­me kliau­tis, jei Lie­tu­vai kil­tų grės­mė, jei rei­kė­tų gin­ti sa­vo ša­lį? Bū­tent tais, ku­rie jau­čia pi­lie­ti­nę ga­lią“, – sa­ko ji.

„Dar prieš ke­le­tą me­tų kal­bė­ji­mas apie pi­lie­tiš­ku­mą mums at­ro­dė lyg vie­nas iš abs­trak­čių da­ly­kų, ku­riuos rei­kia ug­dy­ti, bet ne pats svar­biau­sias, – tei­gė Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos ins­ti­tu­to pro­fe­so­rė dr. A. Ra­mo­nai­tė. – Ta­čiau kuo to­liau, tuo la­biau ma­to­me, kad pa­sau­lis kei­čia­si, to­dėl da­ro­si vis ne­ra­miau, kur link vis­kas kryps­ta, tiek pa­žiū­rė­jus į Ry­tus, da­bar jau – tiek pa­žiū­rė­jus ir į Va­ka­rus.“

Anot moks­li­nin­kės, ge­riau su­pras­da­mi įvai­rias ky­lan­čias grės­mes, tu­ri­me gal­vo­ti, ar ti­krai vis­ką pa­da­rė­me, ką tu­rė­jo­me pa­da­ry­ti, kad ga­lė­tu­me ap­gin­ti sa­vo ver­ty­bes ir te­ri­to­ri­ją. Daug kas pri­klau­so nuo žmo­nių va­di­na­mo­sios pi­lie­ti­nės ga­lios, ku­rią daug me­tų ty­ri­nė­ja A. Ra­mo­nai­tė. Ji su ko­le­go­mis ma­tuo­ja pi­lie­ti­nės ga­lios in­dek­są. „Skir­tin­gai ne­gu Va­ka­rų ša­ly­se, Lie­tu­vo­je bū­ti ak­ty­viu pi­lie­čiu nė­ra toks jau la­bai ma­lo­nus už­siė­mi­mas. Mat ga­li su­si­lauk­ti ne­ma­lo­nu­mų ar bent įta­ri­nė­ji­mų, ką čia da­rai ir ko iš ti­krų­jų sie­ki“, – tei­gė ji.

Apie tai pro­fe­so­rė kal­bė­jo per tarp­tau­ti­nę kon­fe­ren­ci­ją „Pi­lie­čio ug­dy­mas: mo­der­nu­mo link“, su­reng­tą Ug­dy­mo plė­to­tės cen­tro, Mo­bi­li­za­ci­jos ir pa­sip­rie­ši­ni­mo de­par­ta­men­to prie Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos, Vals­ty­bės pa­ži­ni­mo cen­tro, Švie­ti­mo moks­lo mi­nis­te­ri­jos ir ki­tų par­tne­rių.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto profesorė dr. A. Ramonaitė. Rasos Pakalkienės nuotrauka

„Vaiz­das liūdnas“

A. Ra­mo­nai­tė sa­kė, kad ne­se­niai jai te­ko im­ti in­ter­viu iš iš­ei­vės Ro­žės Šom­kai­tės. Gar­baus am­žiaus mo­te­ris pa­sa­ko­jo apie sa­vo vai­kys­tę ir jau­nys­tę tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je. Ji bu­vo at­ei­ti­nin­kė, nors tė­vai bu­vo ne­re­li­gin­gi ir ne­no­rė­jo, kad du­kra pri­klau­sy­tų to­kiai or­ga­ni­za­ci­jai. Ta­čiau ji ne­klau­sė tė­vų. Mo­kyk­lo­je bu­vo apie 300 mo­ki­nių, 280 iš jų bu­vo at­ei­ti­nin­kai, li­ku­sie­ji, žy­dai, pri­klau­sė sa­vo or­ga­ni­za­ci­joms. „Į­si­vaiz­duo­ki­te, vi­si mo­ki­niai pri­klau­sė ko­kioms nors or­ga­ni­za­ci­joms, net jei tė­vai ne­leis­da­vo, – sa­kė pro­fe­so­rė. – Ki­taip iš­kris­tų iš kon­teks­to, jei ne­bū­tų ko­kios nors or­ga­ni­za­ci­jos na­rys.“

Štai taip at­ro­dė tar­pu­ka­rio Lie­tu­va. O kaip at­ro­do da­bar­ti­nė? A. Ra­mo­nai­tė pa­tei­kė apk­lau­sos re­zul­ta­tus apie tai, kiek žmo­nės da­ly­vau­ja įvai­rio­se or­ga­ni­za­ci­jo­se – lab­da­ros, pro­fe­si­nių są­jun­gų, šau­lių, kul­tū­ros, lais­va­lai­kio, spor­to, tu­riz­mo, gam­tos, stu­den­tų, jau­ni­mo, re­li­gi­nė­se, na­mų sa­vi­nin­kų, so­dų bend­ri­jų ir kt. Pa­aiš­kė­jo, kad be­veik 70 proc. nie­kam ne­prik­lau­so, apie 30 proc. apk­laus­tų­jų kur nors da­ly­vau­ja – dau­gu­ma vie­nos, kaip ku­rie – dvie­jų, tri­jų ar dar dau­giau or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je. „Va­di­na­si, 70 proc. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų nie­kaip ne­or­ga­ni­zuo­ti, tar­si pa­lai­da ba­la, – tei­gė moks­li­nin­kė. – Vaiz­das liūd­nas.“

Pa­sak A. Ra­mo­nai­tės, kai ku­rie po­ko­mu­nis­ti­nių ša­lių ty­ri­nė­to­jai ly­gi­na, kad so­vie­ti­nė vi­suo­me­nė bu­vo or­ga­ni­zuo­ta „iš vir­šaus“ – vi­si pri­klau­sė prof­są­jun­goms, dau­gu­ma – ki­toms or­ga­ni­za­ci­joms, an­tai kom­jau­ni­mo ir pan. Kai ne­be­li­ko to „vir­šaus“, vis­kas su­by­rė­jo.

Pa­gal pa­na­šius ki­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių ty­ri­mus, moks­li­nin­kės žo­džiais, Lie­tu­vo­je nė­ra be­vil­tiš­kai blo­gai. Pa­na­ši si­tua­ci­ja, kai tik ne­di­de­lė gy­ven­to­jų da­lis pri­klau­so or­ga­ni­za­ci­joms, yra ir po­ko­mu­nis­ti­nė­je erd­vė­je, ir pie­ti­nė­je Eu­ro­po­je – Grai­ki­jo­je, Por­tu­ga­li­jo­je, Is­pa­ni­jo­je. Įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je la­bai ak­ty­viai da­ly­vau­ja Skan­di­na­vi­jos ša­lių gy­ven­to­jai, kai ku­rio­se na­rys­tės pro­cen­tai ar­tė­ja prie šim­to.

At­sa­ky­mas, ką daryti

„Jei pa­žvelg­tu­me, kaip da­ly­va­vi­mas or­ga­ni­za­ci­jo­se ko­re­liuo­ja su pi­lie­ti­ne ga­lia, pa­ma­ty­tu­me nuo­sek­lų ry­šį“, – tei­gė A. Ra­mo­nai­tė. Tai­gi, pi­lie­ti­nė ga­lia di­des­nė tų žmo­nių, ku­rie pri­klau­so ko­kioms nors or­ga­ni­za­ci­joms, ir ji ky­la, kuo dau­giau žmo­gus tu­ri to­kios veik­los. Nie­kur ne­da­ly­vau­jan­čių gy­ven­to­jų pi­lie­ti­nė ga­lia ma­ža. Pro­fe­so­rė su šyp­se­na sa­kė, kad iš to ga­li­ma su­pras­ti at­sa­ky­mą, ką da­ry­ti sie­kiant di­des­nės pi­lie­ti­nės ga­lios.

„Dis­ku­si­jų ir abe­jo­nių ke­lia klau­si­mas: ar ti­krai bet ko­kios or­ga­ni­za­ci­jos tu­ri to­kį efek­tą? – kal­bė­jo moks­li­nin­kė. – Ar ga­li bū­ti, kad koks nors cho­ras tu­ri to­kį pa­tį efek­tą kaip prof­są­jun­ga? Ka­dan­gi tu­rė­jo­me duo­me­nis, ga­lė­jo­me pa­ti­krin­ti.“ Pa­aiš­kė­jo, kad efek­tas be­veik ne­sis­ki­ria.

A. Ra­mo­nai­tė sa­kė, kad Lie­tu­vos moks­lei­vių si­tua­ci­ja dėl pi­lie­ti­nio ak­ty­vu­mo ne­blo­ga. Ta­čiau jų po­li­ti­nis iš­pru­si­mas la­bai ne­koks. Tar­ki­me, yra moks­lei­vių, aps­kri­tai ne­ži­nan­čių, kad eg­zis­tuo­ja to­kios par­ti­jos kaip so­cial­de­mo­kra­tų ar Tė­vy­nės są­jun­gos – Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų. „Tai ma­ne la­bai glu­mi­na“, – pri­si­pa­ži­no pro­fe­so­rė. Ji svars­tė, jog prob­le­ma ga­lė­jo kil­ti to­dėl, kad pi­lie­ti­nis ug­dy­mas at­skir­tas nuo po­li­ti­nio švie­ti­mo. A. Ra­mo­nai­tė ne­ma­no, kad tai ge­rai.

Vis dėl­to, kaip sa­kė moks­li­nin­kė, jau­ni­mas ge­riau jau­čia pi­lie­ti­nę ga­lią. Stip­riau ją jau­čia tie, ku­rie da­ly­vau­ja veik­lo­je to­kių or­ga­ni­za­ci­jų, kaip skau­tų, at­ei­ti­nin­kų, moks­lei­vių sa­vi­val­dos, ma­žiau – me­no ko­lek­ty­vų, dar ma­žiau – spor­to.

Nuo to pri­klau­so mū­sų išlikimas

A. Ra­mo­nai­tė pa­tei­kė iš­va­das. Jei nuo pi­lie­ti­nės ga­lios pri­klau­so, ar veiks­min­ga de­mo­kra­ti­ja, kaip vei­kia eko­no­mi­ka, prie to ga­li­ma pri­dė­ti dar vie­ną, ypač mums svar­bų da­ly­ką: mū­sų vals­ty­bės sau­gu­mas ir iš­li­ki­mas, mū­sų lais­vė pri­klau­so nuo pi­lie­ti­nės ga­lios – kiek jos tu­rė­si­me.

Pro­fe­so­rė tai va­di­no pir­maei­liu ir gy­vy­biš­kai svar­biu rei­ka­lu. Ji tei­gė, kad pi­lie­ti­nės ga­lios dau­giau sly­pi or­ga­ni­za­ci­jo­se, ne­gu for­ma­lia­ja­me švie­ti­me. To­dėl moks­lei­viams rei­kė­tų su­teik­ti dau­giau lais­vo lai­ko, kad jie dau­giau ga­lė­tų da­ly­vau­ti įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je, ta­da au­gan­čio jau­ni­mo pi­lie­ti­nė ga­lia bus stip­res­nė, tuo įsi­ti­ki­nu­si A. Ra­mo­nai­tė.