Žmogžudystės švęsti nereikėtų
Sei­mui tei­kia­mo pa­siū­ly­mo ko­vo 9-ąją pa­skelb­ti Lie­tu­vos var­do die­na for­mu­luo­tė švy­ti pa­go­niš­kais lau­žais ir džiu­ge­siu, kad nu­do­bė­me šv. Bru­no­ną. Taip tvir­ti­na jo žū­ties ir Lie­tu­vos pa­mi­nė­ji­mo ap­lin­ky­bes iš­sa­miai ty­ru­si is­to­ri­kė In­ga Leo­na­vi­čiū­tė.

Dar rugsėjį devyni akademikai kreipėsi į valstybės vadovus siūlydami kovo 9-ąją paskelbti Lietuvos diena ir švęsti 1010-ąsias Lietuvos vardo paminėjimo metines. Šią iniciatyvą parėmė Arūno Gumuliausko vadovaujama Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija. Ji ir suformulavo Atmintinų dienų įstatymo pataisą, pagal kurią kovo 9-oji būtų paskelbta atmintina Lietuvos vardo diena. Pataisą Seimo posėdyje numatoma svarstyti šiandien.

Su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja dr. Inga Leonavičiūte „Lietuvos žinios“ kalbėjosi apie tai, kuo mums svarbi šv. Brunono misija ir kaip iš tikrųjų reikėtų vertinti 1009 metų kovo 9-ąją ir jos įvykius.

Diena, kai Europa atrado Lietuvą

– Kaip vertinate iniciatyvą paskelbti kovo 9-ąją Lietuvos vardo diena?

– Pati formuluotė „vardo diena“ yra žingsnis atgal nuo 2009 metų, kai minėjome Lietuvos tūkstantmetį. Ši formuluotė sako, kad minimas vien tik Lietuvos vardas, jo pirmasis paminėjimas. Švęsdami tūkstantmetį kaip tik tokios interpretacijos siekėme išvengti. Dabartine iniciatyva grįžtama prie sovietinės tradicijos, kad Kvedlinburgo analai svarbūs vien tuo, jog juose pirmą kartą užrašytas Lietuvos vardas. Tokiu atveju, kaip buvo ir sovietmečiu, visiškai ignoruojamas to Lietuvos paminėjimo „kaltininkas“ – šv. Brunonas Bonifacas, jo krikščioniškoji misija į šiuos kraštus, į Lietuvą. Tai viena – istorinė pusė. Kita vertus, ignoruojami ir iki šiol atlikti svarbūs istoriniai bei istoriografiniai darbai, visų pirma – profesoriaus Edvardo Gudavičiaus įdirbis. Tarsi nebūtume pažengę nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio. Taip dingsta ištisas Lietuvos istorijos siužetas, kurį moksliškai pagrindė E. Gudavičius, o viešai populiarino profesorius Alfredas Bumblauskas.

– Kodėl Lietuvos vardo paminėjimui pasirinkta būtent kovo 9 diena? Juk tai ne įrašo analuose, o šv. Brunono nužudymo data. Ar yra žinoma data, kai užrašytas pats įrašas?

Šv. Brunono nužudymas aprašytas praėjus nedaug laiko po pačių įvykių. Būtent dėl to kovo 9 diena laikoma autentiškiausia tų įvykių data. Juolab kad dar yra ir Magdeburgo nekrologiumas, kur ši data taip pat minima kaip šv. Brunono mirties data.

– Analuose informacija fiksuota pamečiui. Aišku tik tiek, kad šv. Brunono nužudymas aprašytas praėjus nedaug laiko po pačių įvykių. Būtent dėl to kovo 9 diena laikoma autentiškiausia tų įvykių data. Juolab kad dar yra ir Magdeburgo nekrologiumas, kur ši data taip pat minima kaip šv. Brunono mirties data. Kada užrašytas Kvedlinburgo analų įrašas, neįmanoma tiksliai pasakyti. Bet Lietuvos ištakų minėjimas šiuo požiūriu nėra unikalus dalykas. Panašiai elgiamasi Čekijoje, kur šventojo karaliaus Vaclovo nužudymo diena – rugsėjo 28-oji – nuo 2000 metų švenčiama kaip Čekijos valstybingumo diena.

– Bet ar tikrai toks mūsų pasirinkimas nekelia jokių politinių ir kultūrinių aliuzijų? Turiu galvoje: kaip valstybės vardo dieną švęsti žmogaus, be kita ko, krikščionių kankinio, nužudymo dieną?

– Čia ir visa esmė. Nuo pat tūkstantmečio minėjimo iniciatyvų pradžios visuomenėje stebime susipriešinimą ir diskusiją: gerai ar blogai, kad lietuviai nužudė šv. Brunoną. Iš čia plaukia viena tendencija, kelianti man baimę: šia vardo dienos formuluote kalbėsime ne apie, pavadinkime, Netimero ir šv. Brunono Lietuvą, o apie vadinamojo Zebedeno – nelaikau jo autentišku istoriniu asmeniu – Lietuvą. Šiuo požiūriu nerimą sukėlė jau rugsėjo mėnesio akademikų pareiškimas. Pats kovo 9 dienos prisiminimas nėra savaime blogas sprendimas. Bet viskas priklauso nuo to, kokią formuluotę pasirinksime. Ši diena turėtų būti prisimenama kaip krikščioniškosios misijos, krikščioniškosios kultūros, vakarietiškos, europietiškos kultūros Lietuvoje pradžia.

– Diena, kai Europa atrado Lietuvą?

Čia ir visa esmė. Nuo pat tūkstantmečio minėjimo iniciatyvų pradžios visuomenėje stebime susipriešinimą ir diskusiją: gerai ar blogai, kad lietuviai nužudė šv. Brunoną.

– Taip. Lietuvos ėjimas į Europą, o ne priešingai, yra labai svarbus šv. Brunono siužeto aspektas. Juk svarbiausia ne tai, kad vadinamasis Zebedenas nudobė šv. Brunoną. Kovo 9 dienos minėjimo formuluotėje reikėtų akcentuoti ne tik Lietuvą, bet ir patį šv. Brunoną bei jo misiją, jos tikslą.

Šventasis iliuzionistas

– O koks buvo tas tikslas? Kodėl šv. Brunonas atvyko į Lietuvą?

Šv. Brunono žūtis. Nežinomo autoriaus freska, Šventojo Kryžiaus vienuolynas (Lenkija)

– Kaip misionierius šv. Brunonas pratęsė Šventosios Romos imperatoriaus Otono III pradėtą imperijos atnaujinimo (lot. renovatio imperiae) veiklą. Tuo metu Otonas III jau buvo miręs, bet jo politika tęsiama. Jei nebūtų iškilusios kliūtys, šv. Brunonas būtų galėjęs atvykti ir anksčiau. Į mūsų kraštus jis turėjo vykti jau su vadinamaisiais penkiais Lenkijos kankiniais, kurie pasiekė Lenkiją 1001–1002 metais ir buvo ten nužudyti 1003-iaisiais. Dėl įvairių techninių kliūčių į tą misiją šv. Brunonas neišvyko ir iškeliavo tik vėliau. Tačiau šv. Brunono misija siekė to paties tikslo – išplėsti Šventosios Romos imperijos įtaką Sklavonijoje ar Sklavinijoje. Sklavonija tuomet vadintas regionas, esantis už Alpių, į Rytus nuo tradicinių imperijos valdų. Būtent šia kryptimi ir iškeliavo šv. Brunonas. Jo maršrutas ėjo per Vengriją, Kijevo Rusią (Vladimiras, Pečenegai), o iš ten – į mūsų kraštus. Ilgą laiką manyta, kad iš Kijevo Rusios šv. Brunonas vyko į Lenkiją, pas karalių Boleslovą. Tačiau naujausi lenkų mokslininkų darbai šią versiją paneigė. Apskaičiuota, kad šv. Brunonas negalėjo spėti nuvykti į Lenkiją. Didžiausia tikimybė, kad iš Kijevo Rusios jis keliavo tiesiai Lietuvos link. Taigi, misijos tikslas – Rytų Europa, kuri ir paties šv. Brunono laiške Henrikui II, ir kituose to meto šaltiniuose suvokiama kaip antipodas lotyniškajai Vakarų Europai. Sklavonija tuo metu buvo jau įprastas krikščioniškų misijų arealas, jis driekėsi nuo Vengrijos, per Kijevo Rusią iki pat Baltijos kraštų. Šiek tiek anksčiau šv. Adalbertas Vaitiekus, vykdydamas tą pačią programą, nukeliavo į Prūsiją.

– Kaip turėtume vertinti šv. Brunono misiją: kaip politinę-diplomatinę ar evangelizacinę?

– Žinoma, kad ji buvo evangelizacinė. Bet šie aspektai tuomet buvo labai glaudžiai tarpusavyje susiję.

– Ar tai buvo sėkminga misija evangelizacijos požiūriu?

Šv. Brunonui pavyko kai ką nuveikti. Jis apkrikštijo vieną iš Lietuvos vadovų – Netimerą. Bet Netimero brolis šv. Brunoną nužudė.

– Pusiau sėkminga. Šv. Brunonui pavyko kai ką nuveikti. Jis apkrikštijo vieną iš Lietuvos vadovų – Netimerą. Bet Netimero brolis šv. Brunoną nužudė. Vis dėlto tai svarbi pradžia. Kitas klausimas – kas buvo paskui. Čia reikėtų prisiminti E. Gudavičiaus tezę, kad Kijevo Rusios kaimynystė nutraukė šv. Brunono misijos pradėtą vakarietiškos kultūros sklaidą Lietuvoje.

– Kodėl ir kokiomis aplinkybėmis šv. Brunonas buvo nužudytas? Kas įvyko tą 1009 metų kovo 9 dieną?

– Įvairių šaltinių pasakojimai šiek tiek skiriasi. Aišku, kad šv. Brunonas pateko į pagonių šalį. Ten jis bandė susitarti ir paveikti pagonių valdovą. Jam pavyko susitarti su Netimeru, kuris padėjo šv. Brunonui padaryti laužo stebuklą – sveikam pereiti ugnį. Tai buvo Netimero ir šv. Brunono misijos kartu surežisuotas spektaklis.

– Iliuzionistinis triukas?

– Iš esmės taip. Siekta pademonstruoti krikščionių Dievo galybę, palyginti su pagoniškais dievais. Šaltiniuose pateikiamos šiek tiek besiskiriančios to triuko variacijos, bet aišku, kad jo esmė buvo sveikam pereiti laužo liepsną. Tai paveikė žiūrovus ir jau iš anksto to siekęs Netimeras kartu su artimiausia aplinka apsikrikštijo. Šiam misijos etapui pavykus, pagal Petro Damianio „Šv. Romualdo gyvenimą“, šv. Brunonas išvyko toliau – pas kitą valdovą, apkrikštytojo brolį. Šis laikėsi kitokių nei Netimeras pažiūrų, todėl atvykusiems misionieriams nukirto galvas.

– Kodėl sakėte, kad antrasis brolis – Zebedenas nėra autentiškas istorinis asmuo?

– Zebedeno vardas išgalvotas. Žmogus, kuris įsakė nukirsti galvą šv. Brunonui, žinoma, egzistavo. Bet tokiu vardu jis negalėjo vadintis. Nesu tikra ir dėl Netimero vardo. Mane labiausiai įtikina versija, kad tai tiesiog Vladimiro vardo iškraipymas. Iš dalies tai patvirtina ir kitos šaltiniuose aptinkamos Vladimiro vardo užrašymo formos, jų palyginimas. O Zebedeno vardas yra XV amžiaus pabaigos ar XVI amžiaus pradžios produktas, atsiradęs Brunono gimtojoje Kverfurto aplinkoje. Kvedlinburgo analuose neminimas nė vienas brolių vardų. Pagonių „karaliaus“ krikšto siužetas detalizuotas tik hagiografiniuose pasakojimuose: Petro Damianio „Šv. Romualdo gyvenime“, vadinamajame Viperto pasakojime.

Neminint šv. Brunono lieka tik „Zebedeno Lietuva“

– Ką šv. Brunono istorija atskleidžia apie to meto Lietuvą ir lietuvių papročius?

– Tuose plačiuosiuose hagiografiniuose pasakojimuose randame tam tikrą pagonių valdovų įvardijimą. Jie vadinami „rex“, „dux“ ir panašiai. Ten pat paminėtas artimiausios valdovo aplinkos, vadinamosios kariaunos, skaičius: trys šimtai vyrų. Aišku ir tai, kad tie broliai buvo pasidaliję teritoriją, kad jų valdos apibrėžtos. Kadaise A. Bumblauskas tą santvarką įvardijo anglišku terminu chiefdom. Tai nėra valstybė, bet nėra ir gentis.

– Į kokias to meto tautas ar visuomenes lietuviai buvo panašūs? Kokiu palyginimu galima nusakyti jų tuometę padėtį?

– Pirmiausia, žinoma, galima palyginti su prūsais. Lenkai jau ne ta kategorija, jų lygis gerokai aukštesnis. Čekai, skandinavai, manau, lietuvius irgi pranoko. Turbūt lyginti su prūsais būtų realiausia. Bet reikia atsiminti, kad turime tik ne visai istoriškai patikimus hagiografinius pasakojimus ir kelias Kvedlinburgo analų eilutes. Todėl šioje srityje labai svarbus archeologijos vaidmuo. Būtent archeologų indėlio į šią temą pasigendu.

– Ar galima sakyti, kad 1009 metų kovo 9 dieną Lietuva pasirodo istorijoje jau kaip valstybė?

– Ne, bet ji jau yra. Tai tikrai nėra tas darinys, kurį vėliau sukūrė Mindaugas, iki to dar toli gražu. Galima sakyti, kad 1009 metais Lietuva yra kažkoks priešvalstybinis darinys, bet Mindaugo Lietuvos paankstinimas čia negalimas.

– Ką tuomet verta prisiminti apmąstant šv. Brunono istoriją? Gal šis įvykis įdomus tik istorikams?

– Gal ne visai. Jau minėjau, kad 1009 metais įsirašome į Europos istoriją, patenkame į europietiškos istorijos, konkrečiai – Otono III politikos arealą. Evangelizacijos, krikščionybės skleidimo pradžia taip pat turėtų būti svarbi Lietuvos atminčiai. Šie akcentai kaip tik ir galėtų pagrįsti 1009 metų ir konkrečiai kovo 9-osios svarbą. Labai gerai, kad ši diena patenka į atmintinų dienų sąrašą, nors nesutinku, kad tai turėtų būti valstybinė šventė – tokia idėja, kiek prisimenu, taip pat buvo keliama. Vis dėlto manau, kad dabar siūloma formuluotė „Lietuvos vardo diena“ yra per daug aptaki ir todėl nepriimtina. Manau, neturėtų būti pamiršta pati šv. Brunono misija. Kitaip galime prieiti iki „Zebedeno Lietuvos“ atminties su laužais ar kitokiais tariamai pagoniškais ar neopagoniškais atributais. Tuomet iš tikrųjų švęsime žmogžudystę, tarsi sakysime: kaip gerai, kad nudobėme šv. Brunoną. Pats šv. Brunonas ir jo misija turėtų būti konkrečiai paminėta įstatymo formuluotėje. Tik per šią misiją tampa svarbus Lietuvos atsiradimas, jos paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose, o ne priešingai.