Ž. Pavilionis: kartais pralošiame patys savo noru
Nuo Są­jū­džio lai­kų vals­ty­bę ku­rian­ti Lie­tu­va Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se (JAV) lai­ko­ma vie­nu sėk­min­giau­sių pe­rė­ji­mo į de­mo­kra­ti­ją pa­vyz­džių, ta­čiau vis dar yra sri­čių, kur jau­čia­si so­vie­tų lai­kais iš­ug­dy­tas iš­lai­ky­ti­nio komp­lek­sas. Taip tei­gia Žy­gi­man­tas Pa­vi­lio­nis, Lie­tu­vos ne­pap­ras­ta­sis ir įga­lio­ta­sis am­ba­sa­do­rius JAV ir Mek­si­kai.

„Nuo XIX am­žiaus JAV lie­tu­viai ži­no­mi kaip darbš­tūs, lo­ja­lūs, są­ži­nin­gi, at­sa­kin­gi, ži­nan­tys daug kal­bų ir kul­tū­rų žmo­nės, tau­so­jan­tys kiek­vie­ną mi­nu­tę, nes su­pran­tan­tys, kad gy­ve­ni­mas nė­ra tik ro­žė­mis klo­tas, o už sa­vo lais­vę rei­kia ko­vo­ti. Ame­ri­kie­čius ža­vi ir mo­ra­li­nė lie­tu­vių ly­de­rys­tė, jie su­pran­ta, kad [se­kant] mū­sų pa­vyz­džiu ga­li­ma sėk­min­gai įveik­ti to­ta­li­ta­ri­nę ma­ši­ną ir su­kur­ti nuo­sta­bią vals­ty­bę“, – por­ta­lui lrt.lt sa­kė am­ba­sa­do­rius.

Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­rio ame­ri­kie­čiai ne­ga­li su­pras­ti, Ž. Pa­vi­lio­nio tei­gi­mu, yra tai, ko­dėl pa­tys nu­si­gink­la­vę pra­šo­me ame­ri­kie­čių mus ap­gin­ti, vis dar esa­me vie­ni ma­žiau­siai fi­nan­suo­jan­čių sa­vo gy­ny­bą. Ak­ty­viai pra­šo­me ame­ri­kie­tiš­kų ska­lū­ni­nių du­jų, ta­čiau pa­tys iš­vi­jo­me iš sa­vo ša­lies ame­ri­kie­čius, ku­rie no­rė­jo mums pa­dė­ti jas iš­gau­ti. Kal­ba­me apie ener­ge­ti­nę ne­prik­lau­so­my­bę, di­džiuo­ja­mės, kad ga­li­me tap­ti re­gio­ni­ne su­skys­tin­tų du­jų ga­ly­be, ta­čiau iki šiol tryp­čio­ja­me vie­to­je ne­ap­sisp­ręs­da­mi dėl at­omi­nės elek­tri­nės pro­jek­to, ku­ris pa­vers­tų Lie­tu­vą elek­tros ener­gi­jos ly­de­re re­gio­ne.

„E­sa­me nuo­sta­būs, ta­čiau vis dar yra sri­čių, kur jau­čia­si so­vie­tų lai­kais iš­ug­dy­tas iš­lai­ky­ti­nio komp­lek­sas, vis dar skam­biai rei­ka­lau­ja­me iš ki­tų pa­gal­bos, ta­čiau pa­tys vi­du­je ne­sit­var­ko­me. Bū­tų ge­rai, kad vi­so­se sri­ty­se pra­dė­tu­me vi­sų pir­ma nuo sa­vęs, pa­tys sa­ve pa­da­ry­tu­me ge­riau­siais, ta­da bū­tų daug leng­viau pra­šy­ti par­amos ar bend­ra­dar­bia­vi­mo su šio pa­sau­lio ge­riau­sio­mis, lais­viau­sio­mis ir stip­riau­sio­mis vals­ty­bė­mis“, – sa­ko Ž. Pa­vi­lio­nis.

– Nuo Są­jū­džio pra­ėjo 25 me­tai – ket­vir­tis am­žiaus lais­vės. Kaip per tą lai­ką pa­si­kei­tė Lie­tu­va?

– Šimt­me­čiais sie­kė­me bū­ti Va­ka­rų da­li­mi ir šiuo me­tu esa­me stip­riau­sių, eli­ti­nių Va­ka­rų klu­bų – Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES), NA­TO, grei­tai ir eu­ro zo­nos, ti­kė­ki­mės, ir Eko­no­mi­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo ir plė­tros or­ga­ni­za­ci­jos (EB­PO) – pil­na­tei­siai na­riai. Nie­ka­da is­to­ri­jo­je ne­tu­rė­jo­me to­kios įta­kos tie­sio­giai pri­si­dė­ti prie svar­biau­sių pa­sau­lio prob­le­mų spren­di­mo. Bū­da­mi kar­tu su ge­riau­siais, stip­riau­siais, tur­tin­giau­siais šia­me pa­sau­ly­je lais­vę ir de­mo­kra­ti­ją iš­pa­žįs­tan­čių klu­bų na­riais, tu­ri­me uni­ka­lią ga­li­my­bę ne tik Lie­tu­vą ar mū­sų re­gio­ną, bet ir mus su­pan­tį pla­tų pa­sau­lį pa­da­ry­ti dar ge­res­nį. Mū­sų ga­li­my­bės la­bai iš­sip­lė­tė, ta­čiau jo­mis dar tu­ri­me ge­rai pa­si­nau­do­ti.

– Po­ky­čiai bu­vo vien tei­gia­mi, ar kaž­kur de­ra­mai ne­iš­nau­do­jo­me lais­vės kur­ti vi­sa­pu­siš­kai kles­tin­čią ša­lį?

– Per trum­pą lai­ką pa­sie­kė­me la­bai daug, bet įga­vę dau­giau pa­tir­ties, kaip at­sa­kin­gai gy­ven­ti lais­vė­je, tap­ti dar stip­res­niais, ly­de­riau­jan­čiais dau­ge­ly­je sri­čių, pa­siek­ti ga­li­me dar dau­giau. Daž­nai to­kie sie­kiai Lie­tu­vo­je yra iš­juo­kia­mi, kri­ti­kuo­ja­mi, ta­čiau aš ti­kiu, kad mes tai ga­li­me. Vi­sa mū­sų is­to­ri­ja yra pa­sip­rie­ši­ni­mo blo­giui is­to­ri­ja, ban­dy­mas pa­da­ry­ti sa­vo ša­lį bei ap­lin­ki­nį pa­sau­lį ge­res­nį, ir tai mums iš es­mės pa­vyks­ta.

Vie­nin­te­lė prob­le­ma, ku­rią ma­tau, – ne­pa­kan­ka­mai ver­ti­na­me žmo­giš­ku­mą, mū­sų es­mi­nę ver­ty­bę. Esa­me stip­rūs žmo­nės, iš­gy­ve­nę kru­vi­no­se že­mė­se, su­kū­rę ste­buk­lus, ta­čiau ne­sup­ran­ta­me, kad tai pa­da­rė­me dėl vi­di­nių sa­vo sa­vy­bių, žmo­giš­ku­mo, ku­rį tu­ri­me la­biau­siai tau­so­ti ir puo­se­lė­ti. Į dau­ge­lį prob­le­mų ga­lė­tu­me žvelg­ti ne tik pro stip­rios vals­ty­bės, bet ir žmo­gaus oru­mo aki­nius, siek­da­mi ap­lin­ki­niam pa­sau­liui su­teik­ti dau­giau žmo­giš­ku­mo tiek po­li­ti­ko­je, tiek eko­no­mi­ko­je, tiek so­cia­li­nė­je rea­ly­bė­je, jau ne­kal­bant apie gy­ny­bą, sau­gu­mą, už­sie­nio po­li­ti­ką.

At­ėjo lai­kas in­ves­ti­ci­jai į žmo­gų, jo šei­mą, ar­ti­miau­sią bend­ruo­me­nę. Vals­ty­bė ta­po pa­kan­ka­mai stip­ri, kad tai sau leis­tų, o stip­rus žmo­gus vals­ty­bę pa­da­rys dar stip­res­nę. Žmo­gus ne­ga­li bū­ti su­vo­kia­mas kaip prie­mo­nė, jis tu­ri tap­ti mū­sų po­li­ti­kos tiks­lu. Tai taps ge­riau­siu pa­sip­rie­ši­ni­mu Ry­tų or­doms, ku­rios šiuo me­tu ke­lia gal­vas, sem­da­mos sa­vo stip­ry­bę iš to, kas prieš­in­ga žmo­giš­ku­mui – azi­jie­tiš­ko ano­ni­miš­ko ko­lek­ty­vo, ku­ria­me vi­so­mis prie­mo­nė­mis ban­do­ma iš­tir­py­ti žmo­giš­ku­mą, žmo­gaus as­me­ny­bės uni­ka­lu­mą ir in­teg­ra­lu­mą.

– Po­li­to­lo­gas Vla­di­mi­ras Lau­čius vie­na­me sa­vo teks­te prieš ke­le­tą me­tų ra­šė, kad SSRS su­by­rė­ji­mas iš tie­sų yra ka­tas­tro­fa, ta­čiau ne dėl to, jog su­griu­vo so­vie­tų im­pe­ri­ja, o to­dėl, kad jos su­by­rė­ji­mas smo­gė per Va­ka­rų sa­vi­sau­gą. Kiek jis bu­vo pri­slo­pi­nęs ir Lie­tu­vos sa­vi­sau­gos ins­tink­tą per tuos 25 me­tus?

– Vla­di­mi­ras tei­sus, iš­ori­nė grės­mė vi­sa­da pa­dė­da­vo Va­ka­rams pa­si­temp­ti. Net ir mū­sų in­teg­ra­ci­jos į Va­ka­rus is­to­ri­ja yra su­si­ju­si su įvai­rio­mis grės­mė­mis tiek iš Ry­tų, tiek iš Pie­tų. Ma­nau, kad šios tie­sos ne­sup­ran­ta ir tak­ti­kos, ci­niš­ko me­lo bei va­gys­čių meis­tras, KGB chun­tos ly­de­ris Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas, ne­su­vo­kian­tis sa­vo jau įvy­ku­sio il­ga­lai­kio stra­te­gi­nio pra­lai­mė­ji­mo.

Ta­čiau es­mi­nė prob­le­ma, ma­no ma­ny­mu, yra pa­čiuo­se Va­ka­ruo­se: pa­si­bai­gus Šal­ta­jam ka­rui pra­ra­do­me pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, ne­ger­bia­me sa­vęs, pra­ra­do­me ge­bė­ji­mą są­mo­nin­gai plės­ti, pro­jek­tuo­ti Va­ka­rus vi­sa­me pa­sau­ly­je, pa­sau­li­niu ly­giu gin­ti ver­ty­bes, ku­rios Jung­ti­nė­se Tau­to­se ne vel­tui įtvir­tin­tos kaip uni­ver­sa­lios. Įvai­rios ta­ria­mos ne­sėk­mės da­lį mū­sų trau­ma­vo, ki­tus už­liū­lia­vo ta­ria­mos per­ga­lės.

Kuo­met li­be­ra­lūs, tur­tin­gi ir sa­vi­mi pa­ten­kin­ti Va­ka­rai už­mie­ga ant ta­ria­mų per­ga­lių lau­rų ir ma­no, kad jie yra ne­nu­ga­li­mi, kad už jų pa­čių lais­vę ne­rei­kia ko­vo­ti, kai ne­mąs­ty­mas tam­pa pa­grin­di­ne mąs­ty­mo ka­te­go­ri­ja, lai­kraš­čiai ir pi­gūs ru­siš­kos te­le­vi­zi­jos šou iš­stu­mia kny­gas ir rim­tus po­kal­bius, stra­te­gi­jas, vi­zi­jas, tuo­met mes pra­lo­šia­me lyg pa­tys sa­vo no­ru. Ki­taip ta­riant, kai pra­ran­da­me ge­bė­ji­mą sva­jo­ti, kur­ti ir įgy­ven­din­ti sa­vo vi­zi­jas, at­si­duo­da­me kas­die­ny­bės ma­lo­nu­mams, ma­to­me tik per pirš­to sprin­dį, la­biau stra­te­giš­kos, klas­tin­gos au­to­kra­ti­nės vals­ty­bės pa­leng­va mus par­aly­žiuo­ja iš vi­daus.

Bū­tent mes – tau­tos, ma­čiu­sios vis­ką – tu­rė­tu­me Va­ka­rus nuo­lat ža­din­ti ir pri­min­ti tą rea­ly­bę, ku­rią ma­to­me už sa­vo sie­nų. Pa­sau­lis to­li gra­žu nė­ra lai­mė­tas, po mū­sų is­to­ri­nio įsto­ji­mo į ES ir NA­TO pa­sku­ti­nius aš­tuo­ne­rius me­tus mes, kaip Va­ka­rai, tik pra­lo­šia­me, de­mo­kra­ti­jų skai­čius pa­sau­ly­je nuo­lat ma­žė­ja.

– Vi­suo­me­nė­je esa­ma nuo­mo­nės, kad Lie­tu­va iš­gy­ve­na ta­pa­ty­bės kri­zę. Są­jū­džio lai­kais la­bai ge­rai sa­ve su­vo­kė­me, o šian­dien ne­la­bai tu­ri­me, kas mus jun­gia. Gal per tuos lais­vės me­tus kū­rė­me eko­no­mi­ką, bet ne po­li­ti­ką ir ta­pa­ty­bę?

– Eko­no­mi­ka bu­vo ir bus svar­bi, ta­čiau ne­tu­ri­me už­mirš­ti, kad jei­gu ne­puo­se­lė­si­me sa­vo in­teg­ra­lu­mo, dva­si­nių šak­nų, žmo­giš­ku­mo, pi­lie­tiš­ku­mo, tra­di­ci­jų, pa­trio­tiz­mo, pra­ra­si­me kryp­tį ma­te­ria­lia­me pa­sau­ly­je.

Švie­ti­mas, kul­tū­ra, so­cia­li­niai, svei­ka­tos rei­ka­lai, pi­lie­ti­nis ar pa­trio­ti­nis auk­lė­ji­mas, in­ves­ti­ci­jos į mū­sų žmo­giš­ku­mą vi­suo­met bū­da­vo lyg naš­lai­tės mū­sų vals­ty­bės po­li­ti­ko­je, pa­pras­tai val­do­mo­je „iš vir­šaus“. Net ir vers­le dau­giau­sia dė­me­sio skir­da­vo­me stam­biems pro­jek­tams. Tai, be abe­jo­nės, yra svar­bu, bet ne­bū­ti­nai svar­biau­sia, nes kar­tais dar svar­biau yra at­pa­lai­duo­ti na­tū­ra­lias vers­lu­mo, kū­ry­bin­gu­mo ga­lias, ku­rias tu­ri kiek­vie­nas žmo­gus.

Tech­no­kra­ti­nė­je ne­oli­be­ra­lio­je vals­ty­bė­je, ku­ria­me žmo­gus yra tik ins­tru­men­tas, o ne tiks­las, so­vie­tų sis­te­mą nu­ga­lė­jęs vie­ni­šas žmo­gus tam­pa dar vie­ni­šes­nis, jis na­tū­ra­liai il­gai­niui pra­de­da ieš­ko­ti gar­des­nio kąs­nio ki­tuo­se kraš­tuo­se. Ta­čiau jei­gu mes su­ge­bė­tu­me par­ody­ti lie­tu­viui jo pa­ties gro­žį, di­dy­bę, uni­ka­lu­mą, jo šei­mos ir bend­ruo­me­nės vi­di­nę stip­ry­bę, at­pa­lai­duo­tu­me jų vi­di­nes eko­no­mi­nes, pi­lie­ti­nes, po­li­ti­nes ga­lias, ma­nau, lai­mė­tų tiek vals­ty­bė, tiek jos pi­lie­tis. Lie­tu­vy­bė yra mū­sų pa­šau­ki­mas, mū­sų mi­si­ja, pra­ra­dę ją mes pra­ran­da­me sa­vo gy­ve­ni­mo pra­smę, kryp­tį, nors la­bai daž­nai to ne­pri­pa­žįs­ta­me. At­gai­vin­ki­me mū­sų žmo­giš­ku­mą ir pa­ma­ty­si­me, kad pa­sau­lis, ku­rį su­kū­rė­me per 25 me­tus, iš tie­sų yra pats nuo­sta­biau­sias, gra­žiau­sias, kad nė­ra ge­res­nės vie­tos pa­sau­ly­je kaip Lie­tu­va. Ją tu­ri­me bran­gin­ti, my­lė­ti, kiek­vie­ną die­ną ja džiaug­tis, ir, ži­no­ma, gin­ti.

– Vie­na­me in­ter­viu mi­nė­jo­te, kad Va­šing­to­ne Lie­tu­va ver­ti­na­ma kaip vie­nas iš la­biau­siai nu­si­se­ku­sių trans­for­ma­ci­jos pa­vyz­džių. Gal ga­lė­tu­mė­te api­bū­din­ti tą Lie­tu­vos pa­veiks­lą, ku­ris ma­to­mas už At­lan­to? Kas pie­šia­ma švie­sio­mis spal­vo­mis, o kas gal kiek niū­res­nė­mis?

– Vi­sų pir­ma, nuo XIX am­žiaus JAV lie­tu­viai ži­no­mi kaip darbš­tūs, lo­ja­lūs, są­ži­nin­gi, at­sa­kin­gi, ži­nan­tys daug kal­bų ir kul­tū­rų žmo­nės, tau­so­jan­tys kiek­vie­ną mi­nu­tę, nes su­pran­tan­tys, kad gy­ve­ni­mas nė­ra tik ro­žė­mis klo­tas, o už sa­vo lais­vę rei­kia ko­vo­ti. Tam ti­kra pra­sme, mes, ki­lę iš tiek iš­ken­tė­ju­sios ir ma­čiu­sios Vi­du­rio Eu­ro­pos, esa­me kiek ar­ti­mes­ni ame­ri­kie­čiams nei da­lis ki­tų eu­ro­pie­čių. To­dėl jiems su mu­mis, kaip ir mums su jais, pa­pras­ta ir ge­ra, nes esa­me pa­na­šūs.

JAV mus ži­no dau­giau žmo­nių, nei Eu­ro­po­je, kad ir kaip par­adok­sa­liai tai skam­bė­tų. Ame­ri­kie­čius ža­vi ir mo­ra­li­nė lie­tu­vių ly­de­rys­tė – mū­sų su­ki­li­mas prieš so­vie­tų im­pe­ri­ją, so­vie­tų ka­riuo­me­nės pa­si­ti­ki­mas dai­no­mis ir vė­lia­vo­mis Sau­sio 13-ąją, ne­nuils­ta­ma ko­va už sa­vo bro­lių ir se­se­rų lais­vę Ry­tuo­se. Ame­ri­kie­čiai pui­kiai ži­no, su ko­kia pa­gar­ba į mus šian­dien žiū­ri ukrai­nie­čiai, gru­zi­nai, ir tai jiems da­ro įspū­dį. Jie su­pran­ta, kad [se­kant] mū­sų pa­vyz­džiu ga­li­ma sėk­min­gai įveik­ti to­ta­li­ta­ri­nę ma­ši­ną ir su­kur­ti nuo­sta­bią vals­ty­bę.

Dėl šių prie­žas­čių pas mus ver­žia­si ir JAV kom­pa­ni­jos, mus ne­dve­jo­da­mi gi­na JAV ka­riai ir po­li­ti­kai. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­rio ame­ri­kie­čiai ne­ga­li su­pras­ti, yra tai, ko­dėl pa­tys nu­si­gink­la­vę pra­šo­me ame­ri­kie­čių mus ap­gin­ti, vis dar esa­me vie­ni ma­žiau­siai fi­nan­suo­jan­čių sa­vo gy­ny­bą. JAV ka­riuo­me­nė stip­ri, nes jie kar­ta iš kar­tos at­si­ne­šė su­pra­ti­mą, kad lais­vė nė­ra duo­ty­bė, ją iš ta­vęs atims, jei­gu jos pats ne­gin­si, nes pa­sau­lis nė­ra idea­lus.

Pa­na­šiai ame­ri­kie­čiai klau­sia ma­nęs ir dėl ener­ge­ti­kos: ak­ty­viai pra­šo­me ame­ri­kie­tiš­kų ska­lū­ni­nių du­jų, ta­čiau pa­tys iš­vi­jo­me iš sa­vo ša­lies ame­ri­kie­čius, ku­rie no­rė­jo mums pa­dė­ti jas iš­gau­ti. Kal­ba­me apie ener­ge­ti­nę ne­prik­lau­so­my­bę, di­džiuo­ja­mės, kad ga­li­me tap­ti re­gio­ni­ne su­skys­tin­tų du­jų ga­ly­be, ta­čiau iki šiol tryp­čio­ja­me vie­to­je ne­ap­sisp­ręs­da­mi dėl at­omi­nės elek­tri­nės pro­jek­to, ku­ris pa­vers­tų Lie­tu­vą elek­tros ener­gi­jos ly­de­re re­gio­ne. Daž­nai at­vyks­ta­me į JAV ieš­ko­da­mi nau­jau­sių ino­va­ci­jų, ta­čiau pa­tys moks­lui ir ty­ri­mams sa­vo ša­ly­je ski­ria­me ke­tu­ris kar­tus ma­žiau lė­šų nuo BVP nei ame­ri­kie­čiai ar mū­sų taip pa­mėg­tos Šiau­rės ša­lys.

Api­bend­ri­nus, esa­me nuo­sta­būs, ta­čiau vis dar yra sri­čių, kur jau­čia­si so­vie­tų lai­kais iš­ug­dy­tas iš­lai­ky­ti­nio komp­lek­sas, vis dar skam­biai rei­ka­lau­ja­me iš ki­tų pa­gal­bos, ta­čiau pa­tys vi­du­je ne­sit­var­ko­me. Bū­tų ge­rai, kad vi­so­se sri­ty­se pra­dė­tu­me vi­sų pir­ma nuo sa­vęs, pa­tys sa­ve pa­da­ry­tu­me ge­riau­siais, ta­da bū­tų daug leng­viau pra­šy­ti par­amos ar bend­ra­dar­bia­vi­mo su šio pa­sau­lio ge­riau­sio­mis, lais­viau­sio­mis ir stip­riau­sio­mis vals­ty­bė­mis. Ti­kiu, kad tai ga­li­me pa­da­ry­ti.

– Kal­bė­jo­me apie trans­for­ma­ci­ją, ku­ria ža­vi­ma­si ir Va­šing­to­ne, ta­čiau tur­būt trans­for­ma­ci­ja, to­bu­lė­ji­mas yra nuo­la­ti­nis, o ne baig­ti­nis pro­ce­sas? Kur dar, Jū­sų ma­ny­mu, mums rei­kia po­ky­čių?

– Svar­biau­sia, kaip ra­šiau sa­vo di­ser­ta­ci­jo­je, mū­sų po­li­ti­kai su­grą­žin­ti me­ta­po­li­ti­nį mat­me­nį – mū­sų eli­tui su­ge­bė­ti at­si­trauk­ti nuo kas­die­ny­bės po­li­ti­nių ko­vų ir iš­šū­kių bei pa­žvelg­ti į Lie­tu­vą, ap­lin­ką, ku­rio­je at­si­dū­rė­me, stra­te­giš­kai. Tu­ri­me iš­mok­ti siek­ti di­de­lių, mū­sų vals­ty­bei svar­biau­sių da­ly­kų vi­si kar­tu, su­si­tel­kę, gerb­da­mi sa­ve pa­čius ir sa­vo ar­ti­mą, ne­leis­da­mi prieš­ui mū­sų su­skal­dy­ti ar ap­mul­kin­ti. Ge­bė­ji­mą siek­ti di­de­lių da­ly­kų, ma­ty­ti to­li­mą pers­pek­ty­vą iš da­lies pra­ra­do­me, bet dar ne vė­lu jį su­sig­rą­žin­ti, ypač jei­gu no­ri­me, kad mū­sų vai­kai links­mai at­švęs­tų bū­si­mą mū­sų at­kur­tos vals­ty­bės 50-me­tį.

Šią nau­jo 25-me­čio pers­pek­ty­vą ir vi­zi­ją tu­ri su­kur­ti mū­sų kar­ta, su­bren­du­si ir iš­au­gu­si ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je. Ir ne ry­toj, o šian­dien, nes ki­taip ry­to­jus nie­ka­da ne­ateis. Mes tu­ri­me im­tis at­sa­ko­my­bės už vals­ty­bę šian­dien. Tai ne vi­sa­da pa­to­gu, esa­me sau su­si­kū­rę pui­kius gy­ve­ni­mus, gau­na­me ne­blo­gus at­ly­gi­ni­mus, ta­čiau šian­dien tu­ri­me sa­ve pa­au­ko­ti Lie­tu­vai, nes Lie­tu­va yra svar­biau­sia, ką tu­ri­me ir ką pri­va­lo­me iš­sau­go­ti mū­sų mie­liems vai­kams, ku­rie šian­dien gy­ve­na to­kie lai­min­gi.