Ž. Makauskienė: „Paritetas tarp Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių – netinkama formulė“
Tiek Lie­tu­vo­je, tiek ir Len­ki­jo­je daug kal­ba­ma ir ži­no­ma apie Lie­tu­vos len­kų tau­ti­nę bend­ruo­me­nę, jos prob­le­mas ir ak­tua­li­jas. To ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie ki­ta­pus sie­nos, dau­giau­siai et­ni­nė­se že­mė­se Sei­nų-Puns­ko kraš­te gy­ve­nan­čius Len­ki­jos lie­tu­vius. Pa­ly­gin­ti ne­di­de­lė ir pa­sta­ruo­ju me­tu spar­čiai nyks­tan­ti Len­ki­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nė per vi­są XX am­žių iš­sau­go­jo kal­bą, ta­pa­tu­mą ir ry­šį su Lie­tu­va.

Apie tau­tie­čių gy­ve­ni­mą už 1920 me­tais nu­sta­ty­tos sie­nos kal­ba­mės su Len­ki­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės vei­kė­ja, žurnaliste Ži­vi­le Makauskiene.

Mū­sų pa­šne­ko­vė – bu­vu­si Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės val­dy­bos na­rė, žur­na­lo „Pa­sau­lio lie­tu­vis“ vy­riau­sio­ji re­dak­to­rė, Lais­vo­sios Eu­ro­pos ra­di­jo, vė­liau – Lie­tu­vos ra­di­jo ko­res­pon­den­tė Var­šu­vo­je, šian­dien bend­ra­dar­biau­jan­ti Len­ki­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės žur­na­le „Auš­ra“.

– Lie­tu­vo­je daug daž­niau ir dau­giau kal­ba­ma apie Lie­tu­vos len­kų gy­ve­ni­mą. Kuo gy­ve­na Len­ki­jos lie­tu­viai?

– Ne­ly­gu kuo kas do­mi­si. Pa­sie­nio kai­mų gy­ven­to­jai ste­bi ir ste­bi­si, kaip iš Len­ki­jos į Lie­tu­vą plūs­ta tuš­ti su­nkve­ži­miai, o at­ga­lios grįž­ta pri­krau­ti ku­ku­rū­zų, šie­no, šiau­dų ir gal­vi­jų. Žmo­nės svars­to, ar tai jau Lie­tu­vos že­mės ūkio ago­ni­ja. Po­li­ti­ka be­si­do­min­tie­ji svars­to Len­ki­jos Sei­mo rin­ki­mų, ku­riuo­se, lai­mė­jo kon­ser­va­ty­vūs de­ši­nie­ji, re­zul­ta­tus ir su­ka gal­vas, kuo pa­grįs­ti kai ku­rių Lie­tu­vos po­li­ti­kų ir po­li­to­lo­gų džiū­ga­vi­mai, kad da­bar tai jau san­ty­kiai su Len­ki­ja eis kaip per svies­tą.

– Prieš po­ra me­tų pla­čiai nu­skam­bė­jo is­to­ri­ja apie už­da­ro­mas mo­kyk­las lie­tu­vių mo­ko­mą­ja kal­ba. Ar ta­da bu­vo jau­čia­mos Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bės pa­stan­gos pa­dė­ti iš­sau­go­ti mo­kyk­las? Ko­kių veiks­mų ėmė­si at­sa­kin­gos Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­jos?

– Dau­gu­ma lie­tu­viš­kų mo­kyk­lų bu­vo lik­vi­duo­tos, vyk­dant Len­ki­jos švie­ti­mo re­for­mą. Tuo­met lie­tu­viš­kos mo­kyk­los bu­vo už­da­ro­mos, mo­ty­vuo­jant tuo, kad jo­se mo­ko­si per ma­žai mo­ki­nių, ir dėl to jos ne­pa­jė­gios iš­si­lai­ky­ti iš mo­ki­nio krep­še­lio lė­šų, o sa­vi­val­dy­bės ne­tu­ri pi­ni­gų pa­pil­do­mam jų fi­nan­sa­vi­mui. Ne­ga­li­ma teig­ti, kad Lie­tu­va ne­si­do­mė­jo ar ne­sis­ten­gė pa­dė­ti iš­sau­go­ti tas mo­kyk­las, bet šiuo at­ve­ju, kaip ir dau­ge­liu ki­tų, Len­ki­ja ne­lin­ku­si nuo­lai­džiau­ti dėl va­di­na­mo­sios stra­te­gi­nės par­tne­rys­tės, ir kas bu­vo su­ma­ny­ta, tas ir įvy­ko.

– Ko­kia šiuo me­tu kraš­te yra lie­tu­viš­ko švie­ti­mo pa­dė­tis?

– Iš ke­lio­li­kos lie­tu­viš­kų mo­kyk­lų li­ko pra­ktiš­kai tik trys: Sei­nų „Ži­bu­rio“ mo­kyk­la, ku­ri bu­vo įsteig­ta kaip pri­va­ti mo­kyk­la, pa­sta­ty­ta ir iš da­lies iš­lai­ko­ma Lie­tu­vos val­džios pa­stan­go­mis, Vi­du­gi­rių pra­džios (še­šia­me­tė) mo­kyk­la, ir Puns­ko Ko­vo 11-osios li­cė­jus. Puns­ke dar vei­kia miš­ri lie­tu­vių-len­kų pra­di­nė mo­kyk­la ir gim­na­zi­ja.

– Aps­kri­tai lie­tu­vių Len­ki­jo­je pa­ste­bi­mai ma­žė­ja, nors pa­ti Len­ki­ja demografi­nės kri­zės ne­jau­čia. 2002 me­tų su­ra­šy­mo me­tu lie­tu­viais už­si­ra­šė apie 5800 žmo­nės, o 2011 me­tais kaip pa­grin­di­nę tau­ty­bę lie­tu­vių nu­ro­dė jau apie 5000. Tai dau­giau nei de­šim­ta­da­lis lie­tu­vių per de­šimt­me­tį. Lie­tu­viai Len­ki­jo­je nyks­ta? Ko­dėl?

– Dar liūd­niau at­ro­do rei­ka­lai, jei žvelg­si­me iš to­les­nės pers­pek­ty­vos. An­tai, po­ka­rio me­tais bu­vo nu­ro­do­ma, kad Len­ki­jo­je gy­ve­na iki 40 tūks­tan­čių lie­tu­vių. Da­lis jų bu­vo ka­ro emig­ran­tai iš Lie­tu­vos, ku­rie pa­si­nau­do­da­mi ga­li­my­be re­pa­tri­juo­tis, pa­si­trau­kė iš so­vie­tų oku­puo­tos Lie­tu­vos ir ap­si­gy­ve­no Vroc­la­ve, Gdans­ke, Šte­ti­no apy­lin­kė­se. Dėl su­dė­tin­gų ano me­to ap­lin­ky­bių jų vai­kai daž­nai net ir ne­ži­no­da­vo, kad tė­vai – ne len­kai, tad jau an­tra kar­ta vi­siš­kai nu­tau­tė­jo. Bet dau­gu­ma lie­tu­vių gy­ve­no et­ni­nė­se že­mė­se, va­di­na­ma­me Su­val­kų tri­kam­py­je.

Su­dė­tin­ga pa­sa­ky­ti , ko­dėl taip stai­giai vyks­ta nu­tau­tė­ji­mas. Teo­riš­kai lyg ir vis­kas ge­rai: yra ir tos ke­lios lie­tu­viš­kos mo­kyk­los, tu­ri­me daug įvai­rių me­no ko­lek­ty­vų, vei­kia lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jos. Bet nu­tau­tė­ji­mo pro­ce­sas spar­tė­ja, ypač pa­sta­rai­siais me­tais. Yra daug prie­žas­čių, ap­lin­ky­bių. Dėl lie­tu­viš­kų mo­kyk­lų kai­me už­da­ry­mo siau­rė­ja lie­tu­vių kul­tū­ros, kal­bos plo­tas. Dau­gė­ja miš­rių šei­mų ir daž­nai at­si­tin­ka, kad lie­tu­viš­ki na­mai, į ku­riuos at­ei­na len­kė mar­ti ar len­kas žen­tas, tam­pa len­kiš­ki. Bū­na, kad jau per tau­tiš­kai miš­rias ves­tu­ves len­kiš­ko­ji gi­mi­nė de­mons­tra­ty­viai iš­ei­na iš sa­lės, jei­gu lie­tu­viai už­trau­kia lie­tu­viš­ką ves­tu­vi­nę dai­ną. Aiš­ku, ga­li­ma kal­tin­ti lie­tu­vius, kad šie ne­tu­ri sa­vi­gar­bos, kad taip leng­vai at­si­sa­ko sa­vo kal­bos, kul­tū­ros, kad lei­džia­si že­mi­na­mi. Bet, ma­tyt, il­ga­me­tė lie­tu­vių pa­tir­tis, per­duo­da­ma iš kar­tos į kar­tą, sa­ko, kad ki­taip ir ne­bū­na, ir bū­ti ne­ga­li, tad žmo­nės tą asi­mi­lia­ci­ją pri­ima kaip nor­mą.

– Ge­rin­ti ak­la­vie­tė­je užs­tri­gu­sius Lie­tu­vos-Len­ki­jos san­ty­kius sa­vaip sten­gia­si įvai­rios ini­cia­ty­vos. Lie­tu­vo­je su­si­bū­rė Len­kų dis­ku­si­jų klu­bas, ku­ria­me jau­ni iš­si­la­vi­nę len­kai kri­ti­kuo­ja LLRA, ta­čiau pa­lan­kiai ver­ti­na šios par­ti­jos rei­ka­la­vi­mus Lie­tu­vai. Žy­mūs ša­lies in­te­lek­tua­lai vei­kia dvi­ša­lia­me Jur­gio Gied­rai­čio fo­ru­me, ieš­ko dia­lo­go. Ar apie šią ini­cia­ty­vą at­si­lie­pia­ma Len­ki­jo­je ir kaip?

– Kiek­vie­nas dia­lo­gas, jei­gu jis vyks­ta ly­gia­ver­tiš­ku­mo pa­grin­du, yra svei­kin­ti­nas reiš­ki­nys. Svar­bu tik tai, kad to­kia ini­cia­ty­va ne­bū­tų „nu­leis­ta“ iš vir­šaus at­lik­ti tam ti­krą po­li­ti­nį už­sa­ky­mą. O to­kių mū­sų vals­ty­bių san­ty­kiuo­se bū­ta ne vie­nos. Lie­tu­vai pa­skel­bus ne­prik­lau­so­my­bę, su­si­kū­rė Lie­tu­vos my­lė­to­jų klu­bas, ku­ris bu­vo pri­sta­to­mas kaip spon­ta­niš­kas abie­jų tau­tų „in­te­lek­tua­lų“ su­si­bū­ri­mas. O pra­ktiš­kai vi­si šio klu­bo na­riai leng­vai su­til­po ant vie­nos so­fos, in­te­lek­tua­li­nė­mis ini­cia­ty­vo­mis ne­pa­si­žy­mė­jo, jų veik­la la­biau pri­mi­nė sen­ti­men­ta­lų iš „kre­sų“ ki­lu­sių sen­jo­rų su­siė­ji­mą ir ga­lop vi­siš­kai su­ny­ko. Aiš­ku, ne­no­riu tuo pa­sa­ky­ti, kad toks yra ir Jur­gio Gied­rai­čio dia­lo­go fo­ru­mas. Bet apie jo veik­lą ir­gi ne­daug ra­šo­ma Len­ki­jos ži­niask­lai­do­je, tad ma­nau, kad pa­pras­tas len­kas ne­tu­rė­jo pro­gos apie jį dau­giau su­ži­no­ti. Gal ki­taip yra Lie­tu­vo­je?

Su­dė­tin­giau ver­tin­ti Len­kų dis­ku­si­jų klu­bą. Ne­te­ko apie jo veik­lą skai­ty­ti Len­ki­jos ži­niask­lai­do­je. Vi­sa­ži­nis goog­le ro­do, kad Len­ki­jo­je toks da­ri­nys pra­ktiš­kai ne­ži­no­mas, jį mi­ni tik Lie­tu­vos len­kiš­ko­ji ži­niask­lai­da (pl.del­fi.lt, ku­rier vi­lens­ki, ra­dio znad vi­lii, vil­no­te­ka, ir pan.), tad su­nku ver­tin­ti pa­gal tai, ką pa­tys apie sa­ve par­ašo ar pa­sa­ko. Ta­čiau tu­rint ome­ny­je, kad ofi­cia­lio­ji Var­šu­va re­mia vi­sus LLRA veiks­mus (pa­sta­rų­jų die­nų pa­vyz­dys – pri­ta­ri­mas LLRA or­ga­ni­zuo­tam strei­kui ir ki­toms de­mons­tra­ci­joms prieš švie­ti­mo re­for­mos įgy­ven­di­ni­mą), yra pa­grin­do ma­ny­ti, kad pa­lan­kiai ver­ti­na ir Len­kų dis­ku­si­jų klu­bą, ku­ris kri­ti­kuo­da­mas LLRA vis­gi ke­lia Lie­tu­vai tuos pa­čius rei­ka­la­vi­mus.

Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad Lie­tu­vo­je to­kie ren­gi­niai, kaip Jur­gio Gied­rai­čio fo­ru­mas ar pa­na­šūs, yra pri­sta­to­mi kaip ko­ne vals­ty­bi­nės reikš­mės įvy­kiai, o Len­ki­jo­je jiems ski­ria­ma ne­daug dė­me­sio.

– Ne­se­niai Lie­tu­vos ži­niask­lai­do­je nu­skam­bė­jo Len­ki­jos te­le­vi­zi­jos lai­da, ku­rio­je ne­kri­tiš­kai trans­liuo­ti me­la­gin­gi LLRA kal­ti­ni­mai Lie­tu­vai, o jo­je da­ly­va­vę Len­ki­jos po­li­ti­kai pik­ti­no­si ne­va pa­žei­džia­mo­mis Lie­tu­vos len­kų tei­sė­mis. Lie­tu­vo­je po­li­ti­kų reak­ci­jos į tai nė­ra. Ar Len­ki­jos vi­suo­me­nė ti­ki to­kio­mis lai­do­mis ir aps­kri­tai aiš­ki­ni­mu, kad Lie­tu­vo­je skriau­džia­mi len­kai?

– De­ja, taip ir yra. Lie­tu­va be­veik ne­rea­guo­ja į to­kius šmeiž­tus, o len­kai ti­ki tuo, ką gir­di, ką ma­to ir ką skai­to apie Lie­tu­vos len­kus. Tai pa­tvir­ti­na ir vi­suo­me­nės apk­lau­sos, ir skai­ty­to­jų ko­men­ta­rai po to­kio­mis in­for­ma­ci­jo­mis apie ta­ria­mą len­kų per­se­kio­ji­mą. Nors, aiš­ku, ga­li­ma sa­ky­ti, kad ko­men­ta­rai ne­ats­pin­di vi­sos vi­suo­me­nės, ta­čiau šį tą par­odo apie vi­suo­me­nės nuo­tai­kas.

– At­ro­do, kad Len­ki­jos po­li­ti­ko­je, kur kau­na­si de­ši­nie­ji prieš de­ši­niuo­sius, tie­siog bū­ti­na, ypač prieš rin­ki­mus, kal­bė­ti apie len­kų tei­sių už­sie­ny­je gy­ni­mą, rū­pes­tį „kre­sais“. Toks ak­cen­tuo­tas rū­pes­tis „tė­vy­nai­nių“ tei­sė­mis už­sie­ny­je la­bai ne­ma­lo­niai pri­me­na Ru­si­jos gy­ny­bos stra­te­gi­ją. Ar klys­tu dėl to­kios po­li­ti­kų lai­ky­se­nos? Jei ne­klys­tu, ko­dėl taip yra?

– Len­ki­ja tuo ski­ria­si nuo Lie­tu­vos, kad „tė­vy­nai­nių“ rei­ka­lais, ypač gy­ve­nan­čių „kre­suo­se“ (kaip Len­ki­jo­je ofi­cia­liai va­di­na­mos bu­vu­sios Lie­tu­vos-Len­ki­jos vals­ty­bės ry­ti­nės že­mės, esan­čios Lie­tu­vo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je ir Ukrai­no­je), rū­pi­na­si ir kai­rie­ji, ir de­ši­nie­ji. Pri­si­me­nu, kaip Lie­tu­vos so­cial­de­mo­kra­tai vy­lė­si, kai Len­ki­jo­je rin­ki­mus lai­mė­jo kai­rie­ji: esą da­bar tai jau su­ras bend­rą kal­bą. Bet jau po pir­mo su­si­ti­ki­mo pa­aiš­kė­jo, kad Var­šu­vos po­zi­ci­ja Lie­tu­vos len­kų klau­si­mu ir pa­si­kei­tus val­džiai ne­si­kei­čia.

Lie­tu­vos po­li­to­lo­gai ir po­li­ti­kai, ku­rie ne­nuils­ta­mai ti­ki­na, kad dvi­gu­bos w įtei­si­ni­mas iš­gy­dys Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kius, tu­rė­tų at­sa­ky­ti sau į klau­si­mą: ko­dėl tai, kas tin­ka Lat­vi­jos len­kams, ne­tin­ka Lie­tu­vos len­kams? Ar tai reiš­kia, kad Len­ki­ja ma­žiau my­li Lat­vi­jo­je gy­ve­nan­čius tau­tie­čius? Be abe­jo, ne to­dėl. Ma­tyt, Len­ki­ja tu­ri sa­vo pla­ną, ko­dėl vie­naip trak­tuo­ja Lat­vi­ją, ki­taip – Lie­tu­vą. Ar Lie­tu­vai tai pri­im­ti­na? Ar Lie­tu­vai tai nau­din­ga, ar ati­tin­ka tai vals­ty­bės in­te­re­sus? Ne­gir­di­me net po­li­ti­kų svars­ty­mų.

Be­je, len­kai gy­ve­na ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir, pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jo­je, kur net ne­tu­ri tau­ti­nės ma­žu­mos sta­tu­so. Ta­čiau Len­ki­ja sau ne­lei­džia kal­bė­ti įsak­miu to­nu su Ber­ly­nu, kaip kal­ba su Vil­niu­mi. Len­kų ma­žu­mos rei­ka­lai net ne­įtrauk­ti į Vo­kie­ti­jos-Len­ki­jos ge­ros kai­my­nys­tės ir drau­giš­kų san­ty­kių su­tar­tį. Su­pran­ta­ma, stip­res­nė vals­ty­bė ga­li dik­tuo­ti sa­vo są­ly­gas. Ta­čiau ar Lie­tu­va pa­ti ne­pri­si­šau­kia to­kio trak­ta­vi­mo, kai pre­zi­den­tas žars­to ne­pa­ma­tuo­tus pa­ža­dus, o Vy­riau­sy­bės na­rys at­sip­ra­šo už de­mo­kra­tiš­kai iš­rink­tą par­la­men­tą, kad ne­priė­mė pa­lan­kaus Var­šu­vai įsta­ty­mo? To­dėl ga­li­ma su­pras­ti len­kus: ko­dėl taip ne­sielg­ti, jei lie­tu­viai lei­džia? Pa­tys pra­šo­mės spau­di­mo.

– Lie­tu­vo­je sa­ko­ma, kad pyks­ta­si Lie­tu­vos ir Vil­ni­jos po­li­ti­kai, bet pa­tys len­kai su lie­tu­viais bui­ti­niu lyg­me­niu gy­ve­na tai­kiai. Koks yra pa­pras­tų len­kų po­žiū­ris į Len­ki­jos lie­tu­vius?

– Mėgs­ta­ma pa­leis­ti to­kias an­te­les: esą „pap­ras­ti“ žmo­nės vie­ni ki­tus my­li, tik po­li­ti­kai (Lie­tu­vo­je – „blo­gie­čiai“ tau­ti­nin­kai ar bjau­rūs „pa­trio­tai“) kir­ši­na tau­tas. Ti­kras vaiz­das kiek ki­toks. Kaip ir vi­sur, Len­ki­jo­je yra žmo­nių, ku­rie vi­siš­kai ne­si­do­mi po­li­ti­ka. Bet ne­si­do­min­čių po­li­ti­ka len­kų yra žy­miai ma­žiau, nei apo­li­tiš­kų lie­tu­vių. Taip yra ir­gi dėl dau­ge­lio prie­žas­čių, tarp ku­rių ne­ma­žą vaid­me­nį at­lie­ka ir Len­ki­jos spau­dos įvai­ro­vė, ku­rios nė­ra Lie­tu­vo­je, kur vi­si lai­kraš­čiai apy­ti­kriai vie­no­di sa­vo po­li­ti­ne li­ni­ja.

Pa­pras­tų len­kų po­žiū­rį ilius­truo­ju sa­vo pa­tir­ti­mi: kai dir­bau Len­ki­jos Moks­lų Aka­de­mi­jos ad­mi­nis­tra­ci­jo­je, vir­ši­nin­kas, iš­gir­dęs, kaip lif­te su vy­ru kal­buo­si lie­tu­viš­kai, pa­sa­kė: „Gir­dė­jau, kad lie­tu­viai yra na­cio­na­lis­tai, bet da­bar pats tuo įsi­ti­ki­nau“. Jam at­ro­dė, kad vie­šu­mo­je, gir­dint ki­tiems, kal­bė­ti ne len­kiš­kai yra ne­tak­tiš­ka, ne­man­da­gu, „na­cio­na­lis­tiš­ka“.

Len­kai, ku­rie taip jau­triai rea­guo­ja į Lie­tu­vos len­kų skun­dus dėl ta­ria­mos dis­kri­mi­na­ci­jos, sa­vo bend­ra­pi­lie­čiams tai­ko ki­to­kius pri­nci­pus. Ar ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti, kad Bals­to­gė­je, kur ma­žiau­siai kas penk­tas gy­ven­to­jas yra bal­ta­ru­sių kil­mės, vie­šu­mo­je ne­iš­gir­si­te bal­ta­ru­sių kal­bos? Na, ne­bent tur­gu­je, į ku­rį at­vyks­ta Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­nio gy­ven­to­jai. Įsi­vaiz­duo­ki­me, kad vie­ną die­ną Vil­niaus gat­vė­se, au­to­bu­suo­se ar par­duo­tu­vė­se nu­sto­ja skam­bė­ti len­kų kal­ba. Keis­ta bū­tų, ar ne? Bals­to­gė­je tai nie­kam ne­keis­ta. To­kia si­tua­ci­ja liu­di­ja ne tiek apie silp­ną bal­ta­ru­sių sa­vi­mo­nę, kiek gy­ven­to­jų dau­gu­mos po­žiū­rį, ku­ris nu­le­mia to­kį ma­žu­mos el­ge­sį. Pa­na­šiai yra ir „lie­tu­viš­kuo­se“ Sei­nuo­se, kur daug lie­tu­vių šei­mų su vai­kais vie­šo­je vie­to­je kal­ba­si len­kiš­kai.

„Būk tu koks no­ri lie­tu­vis ar ukrai­nie­tis, tik vie­šai „ne­si­ša­ko­ki“ – to­kia ei­li­nio sa­ve to­le­ran­tiš­ku lai­kan­čio len­ko nuo­sta­ta. To­dėl, pa­vyz­džiui, Su­val­kų li­go­ni­nė­je ne­iš­gir­si­te lie­tu­vio gy­dy­to­jo, bend­rau­jan­čio lie­tu­viš­kai su lie­tu­viu pa­cien­tu, nors Vil­niu­je len­kas gy­dy­to­jas su len­ku li­go­niu sa­va kal­ba bend­rau­ti ne­sid­ro­vi. Len­ki­jos vi­suo­me­nė lie­tu­vius, ukrai­nie­čius ar bal­ta­ru­sius no­riai pri­ima tik kaip folk­lo­rą, ku­li­na­ri­nį pa­vel­dą puo­se­lė­jan­čias bend­ruo­me­nes, bet Lie­tu­vos len­kų bend­ri­jai tai­ko vi­sai ki­to­kį mas­te­lį – jos po­li­ti­nė­mis as­pi­ra­ci­jo­mis di­džiuo­ja­ma­si ir jos net ska­ti­na­mos.

– Len­ki­ja ne taip se­niai įtei­si­no ga­li­my­bę sa­vo pi­lie­čiams įra­šus pa­suo­se ra­šy­ti no­ri­ma ne­vals­ty­bi­ne kal­ba. Jo­kio­se Va­ka­rų ša­ly­se to­kios pra­kti­kos nė­ra, ta­čiau Lie­tu­vo­je bū­tent Len­ki­ja pa­tei­kia­ma pa­vyz­džiu, jog tą įtei­si­nus, nie­ko blo­ga ne­nu­tin­ka. Kaip ma­no­te, ko­dėl Len­ki­ja su­da­rė to­kią ga­li­my­bę ir ko­dėl lie­tu­viai ja fak­tiš­kai ne­si­nau­do­ja?

– Ne­no­ro­mis per­ša­si min­tis, kad to­kia ga­li­my­bė su­da­ry­ta ne dėl rū­pes­čio Len­ki­jos lie­tu­viais, vo­kie­čiais ar bal­ta­ru­siais. Len­ki­jos vi­suo­me­nė bu­vo prieš­iš­ka to­kiam spren­di­mui ir nė vie­na Len­ki­jos tau­ti­nė bend­ri­ja to­kio rei­ka­la­vi­mo ne­kė­lė. Kai ku­rie po­li­ti­kai jau tuo­met ar­gu­men­ta­vo, kad Len­ki­ja, įtei­si­nu­si do­ku­men­tuo­se ga­li­my­bę ra­šy­ti ne­vals­ty­bi­ne kal­ba, tie­siog gaus ar­gu­men­tus pa­spaus­ti Lie­tu­vą pri­im­ti ana­lo­giš­ką spren­di­mą. Taip ir bu­vo. Len­ki­jo­je, be­je, to­kia ga­li­my­be pa­si­nau­do­jo ma­žiau nei 100 as­me­nų (iš ar­ti mi­li­jo­no ki­ta­tau­čių), tarp jų – ke­lio­li­ka lie­tu­vių, dau­giau­siai tų, ku­rie iš­vy­ko gy­ven­ti į Lie­tu­vą.

Kiek­vie­nas už sa­ve ga­li at­sa­ky­ti, ko­dėl ne­si­nau­do­ja to­kia ga­li­my­be. Ir vėl pa­si­telk­siu sa­vo pa­vyz­dį: per­nai gy­džiau­si Bals­to­gės li­go­ni­nė­je. Gy­dy­to­jas, pers­kai­tęs ma­no pa­var­dę, sa­ko: „Ge­rai jums, lie­tu­viams, ra­šo­te pa­var­des kaip no­ri­tės, Len­ki­ja jums pa­tai­kau­ja, o štai Lie­tu­vo­je len­kų pa­var­dės iš­krai­po­mos, su­lie­tu­vin­tos“.

Dėl Lie­tu­vos len­kų pa­var­džių – tai ne­tie­sa, bet bū­tent taip ma­no dau­gu­ma len­kų. At­sa­kiau, kad „gal mes, lie­tu­viai, ir ne­sa­me idea­lūs, bet Vil­niu­je len­kas su len­ku ti­krai ne­bi­jo len­kiš­kai kal­bė­tis, o štai jū­sų li­go­ni­nė­je ne­gir­dė­jau, kad bal­ta­ru­sis gy­dy­to­jas (o to­kių yra bent penk­ta­da­lis), su bal­ta­ru­siu pa­cien­tu sa­vo kal­ba kal­bė­tų­si“. Gal tai iš da­lies ir yra at­sa­ky­mas, ko­dėl Len­ki­jos lie­tu­viai ne­si­nau­do­ja to­kia ga­li­my­be. Žmo­nės pa­pras­čiau­siai pa­var­go nuo įtam­pos ir ne­be­no­ri, kad juos prie­kaiš­tin­gai baks­no­tų pirš­tais.

Aiš­ku­mo dė­lei: skir­tin­gai nei Lie­tu­vo­je, kur len­kų pa­var­dės ra­šo­mos len­kiš­ka for­ma, Len­ki­jos lie­tu­vių (bal­ta­ru­sių, ukrai­nie­čių ir ki­tų) pa­var­dės ir var­dai yra su­len­kin­ti. Va­lin­čius už­ra­šy­tas Wo­ly­niec, Liš­kaus­kas-Lisz­kows­ki, Vai­čiu­lis-Wojc­zu­lis, ir taip to­liau. Są­ly­gos ti­krai skir­tin­gos.

– Daž­nai siū­lo­ma dvi­ša­lių san­ty­kių for­mu­lė – par­ite­tas. Ką ma­no­te apie nuo­sta­tą, kad lie­tu­viams Len­ki­jo­je ir len­kams Lie­tu­vo­je rei­kia tie­siog su­da­ry­ti to­kias pa­čias są­ly­gas ir kal­bi­nes tei­ses?

– Tai ne­lo­giš­ka for­mu­lė, tu­rint ome­ny­je is­to­ri­nes, geog­ra­fi­nes ir de­mog­ra­fi­nes ap­lin­ky­bes. Be­veik 40 mi­li­jo­nų vals­ty­bė­je gy­ve­na ke­li tūks­tan­čiai lie­tu­vių. An­tra, lie­tu­viai gy­ve­na et­ni­nė­se lie­tu­viš­ko­se že­mė­se, da­bar jau, de­ja, vos ke­lio­li­ko­je pa­sie­nio kai­mų, o len­kai – Lie­tu­vos cen­tre, sos­ti­nė­je ir ap­link ją. Pri­si­me­nu iš­ki­lų len­kų po­li­ti­ką Ja­ce­ką Ku­ro­nį, ku­ris su­pra­to lie­tu­vių nuo­gąs­ta­vi­mus. „Jei­gu Var­šu­vo­je kas tre­čias gy­ven­to­jas bū­tų vo­kie­tis, o ap­link Var­šu­vą jų – an­tra tiek, tai esu įsi­ti­ki­nęs, kad len­kai pies­tu sto­tų prieš dvi­kal­bys­tę“ – sa­kęs jis.

An­tra, „pa­ri­te­ti­nin­kams“ de­rė­tų pra­dė­ti nuo sa­vęs. Dir­bant žur­na­lis­ti­nį dar­bą, ne kar­tą te­ko da­ly­vau­ti Lie­tu­vos-Len­ki­jos par­la­men­ti­nės asamb­lė­jos po­sė­džiuo­se ir su­si­dur­ti su Lie­tu­vos po­li­ti­kais, ku­rie apie tą par­ite­tą ir kal­ba. Jie, de­ja, sau to­kio pri­nci­po ne­tai­kė ir to­liau ne­tai­ko.

Kad ir dėl to, kas vyks­ta Berz­ny­ko ka­pi­nė­se, kur jau ke­lin­ti me­tai ty­čio­ja­ma­si iš Lie­tu­vos sa­va­no­rių at­mi­ni­mo. Įsi­vaiz­duo­ki­me, jei­gu taip Ra­sų ka­pi­nių pa­tvo­ry lie­tu­viai pa­sta­ty­tų „ti­krą“ Pil­suds­kio šir­dies pa­mink­lą? Ar­ba aps­ta­ty­tų Pil­suds­kį sa­vais pa­mink­lais, kal­ti­nan­čiais len­kų tau­tą ko­la­bo­ra­vi­mu su na­ciais ar bol­še­vi­kais? Bū­tų di­džiu­lis skan­da­las. O Lie­tu­va į Berz­ny­ko skan­da­lą ne­rea­guo­ja. Stra­te­gi­nė par­tne­rys­tė svar­biau, net sa­vi­gar­bos kai­na. O kaip at­ro­do ta stra­te­gi­nė par­tne­rys­tė iš ki­tos pu­sės?

Pri­si­me­nu vie­ną Lie­tu­vos-Len­ki­jos par­la­men­tų asamb­lė­jos po­sė­dį tuo lai­ko­tar­piu, kai Lie­tu­va ti­kė­jo­si bū­ti pa­kvies­ta į NA­TO. Taip at­si­ti­ko, kad tais me­tais Len­ki­jos lie­tu­viai tu­rė­jo daug prob­le­mų dėl lie­tu­viš­kų mo­kyk­lų fi­nan­sa­vi­mo, va­do­vė­lių lei­dy­bos ir pa­na­šių klau­si­mų. Da­lis „lie­tu­viš­ko­sios“ de­le­ga­ci­jos, dir­ban­čios Švie­ti­mo ko­mi­si­jo­je, na­rių tvir­tai pa­si­ry­žo pa­ko­vo­ti dėl Len­ki­jos lie­tu­vių rei­ka­lų ir par­en­gė nuo­tar­mę šiuo klau­si­mu.

Tuo­met at­ėjo su­si­ner­vi­nęs Lie­tu­vos asamb­lė­jos de­le­ga­ci­jos pir­mi­nin­kas ir lie­pė jos at­si­sa­ky­ti, ka­dan­gi Len­ki­jos de­le­ga­ci­ja par­eiš­kė, kad prieš­in­gu at­ve­ju ne­bal­suos už par­amą Lie­tu­vos na­rys­tei NA­TO. Aiš­ku, Lie­tu­vos de­le­ga­ci­ja pri­ėmė len­kų rei­ka­la­vi­mą. To­kių pa­vyz­džių ga­li­ma var­din­ti ir var­din­ti, toks šan­ta­žas bu­vo ir dėl vi­sų stra­te­gi­nių pro­jek­tų, ir Len­ki­jos po­li­ti­kai vi­sai to ne­slė­pia, vie­šai apie tai bu­vo ga­li­ma pers­kai­ty­ti spau­do­je.

Par­ite­tų klau­si­mą ga­li­ma tęs­ti, kal­bant ir apie Len­ki­jos dip­lo­ma­ti­nę tar­ny­bą. Da­ly­va­vau vie­na­me Len­ki­jos Sei­mo Po­lo­ni­jos ko­mi­te­to po­sė­dy­je, skir­ta­me Lie­tu­vos len­kų švie­ti­mo rei­ka­lams. Pa­kvies­tas Len­ki­jos kon­su­las Vil­niu­je dės­tė apie len­kiš­kų mo­kyk­lų po­rei­kius. Jis ži­no­jo pa­dė­tį iki smulk­me­nų – to­kių kaip, ku­rio­je mo­kyk­lo­je kiek trūks­ta ka­muo­lių.

O da­bar grįž­ki­me į mū­sų lie­tu­viš­ką kie­mą. Ga­li bū­ti su­nku pa­ti­kė­ti, bet Sei­nuo­se tu­rė­jo­me Lie­tu­vos kon­su­lą, ku­ris ne­da­ly­vau­da­vo Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės mi­nė­ji­me lie­tu­viš­ko­je Sei­nų „Ži­bu­rio“ mo­kyk­lo­je, ku­ri, sto­vi to­je pa­čio­je gat­vė­je kaip ir kon­su­la­tas. Už­tat kon­su­las ne­pra­leis­da­vo pro­gos vi­sur iš­gir­ti len­kiš­ką mo­kyk­lą,vei­kian­čią lie­tu­viš­ko­je ap­lin­ko­je, ku­ri, anot jo, yra pui­kus lie­tu­vių ir len­kų su­gy­ve­ni­mo pa­vyz­dys. Šio­je kon­su­lo iš­gir­to­je mo­kyk­lo­je lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kos vyks­ta kaip ne­pri­va­lo­mas pa­pil­do­mas da­ly­kas. Toks tad svei­kin­ti­nas lie­tu­vių ir len­kų su­gy­ve­ni­mo mo­de­lis.

– Šiais me­tais lei­di­ny­je „Et­niš­ku­mo stu­di­jos“ bu­vo pa­skelb­tas Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos dar­buo­to­jos Vio­le­tos Po­da­ge­ly­tės straips­nis „Ri­bų ženk­li­ni­mas ir at­skir­tis par­ibio et­ni­nė­je bend­ruo­me­nė­je“. Ja­me tei­gia­ma, kad Len­ki­jos lie­tu­vių „et­ni­nės ta­pa­ty­bės vei­kė­jai nau­do­da­mi jiems pla­čiai prie­ina­mus re­sur­sus ir so­cia­li­nės kon­tro­lės me­cha­niz­mus, be­si­re­mian­čius pa­ska­tų ir baus­mių lo­gi­ka, sie­kia pa­ska­tin­ti pri­si­tai­ky­mą prie nu­sta­ty­tų tiks­lų, [ir] įgy­ven­din­da­mi lie­tu­vy­bės iš­sau­go­ji­mo mi­si­ją, taip pat su­tvir­ti­na sa­vo mo­no­po­lis­ti­nę po­zi­ci­ją bend­ruo­me­nė­je ir et­ni­nės eko­no­mi­kos tva­ru­mą“. Pri­pa­žin­ki­me, skam­ba la­bai pa­na­šiai į LLRA veik­los mo­de­lį Pie­try­čių Lie­tu­vo­je. Kiek pa­grįs­ti to­kie aiš­ki­ni­mai? Ar Len­ki­jos lie­tu­viai uži­ma įta­kin­gas po­zi­ci­jas gy­ve­na­mų vie­to­vių sa­vi­val­do­je ir švie­ti­mo sis­te­mo­je?

– Net ne­si­no­ri ko­men­tuo­ti, nes šis dar­bas yra tie­siog ne­so­li­dus. Jū­sų klau­si­me ir yra at­sa­ky­mas. Ga­liu tik pa­tiks­lin­ti, kad nė vie­no­je Len­ki­jos sa­vi­val­dy­bė­je joks, au­to­rės žo­džiais, lie­tu­vių „et­ni­nės ta­pa­ty­bės vei­kė­jas“ ne­uži­ma jo­kio pos­to, tad ne­tu­ri jo­kių ga­li­my­bių nau­do­ti nei pa­ska­tų, nei baus­mių po­li­ti­kos jam ne­pri­ta­rian­čių­jų at­žvil­giu. Ky­la įspū­dis, kad dar prieš va­žiuo­da­ma į Puns­ką ar Sei­nus au­to­rė jau ži­no­jo ty­ri­mo te­zes ir tiks­lą – pa­dė­ti ly­gy­bės ženk­lą tarp Len­ki­jos lie­tu­vių ir Lie­tu­vos len­kų. Nors jo­kio pa­na­šu­mo nė­ra.

Len­ki­jos lie­tu­vių „et­ni­nės ta­pa­ty­bės vei­kė­jai“ ne­tu­ri nei po­li­ti­nės par­ti­jos, nei aukš­tų pos­tų val­džio­je, nei fi­nan­si­nių re­sur­sų. Ga­li­ma klaus­ti, koks ta­da bu­vo to­kio ty­ri­mo tiks­las? Su­men­kin­ti, su­nie­kin­ti tuos „et­ni­nės ta­pa­ty­bės vei­kė­jus“, ku­rie ne­no­ri „in­teg­ruo­tis“ (su­pras­ki­me, asi­mi­liuo­tis) per miš­rias šei­mas, ku­rie ma­no, kad ver­ta vai­ką leis­ti į lie­tu­viš­ką mo­kyk­lą. Ir čia vėl grįž­ki­me prie par­ite­to: ar įsi­vaiz­duo­ja­te, kad Len­ki­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos tar­nau­to­ja prie­itų prie ana­lo­giš­kų iš­va­dų apie Lie­tu­vos len­kų vei­kė­jus?

Jei­gu tai tik Vio­le­tos Po­da­ge­ly­tės ap­lai­du­mas ir ne­so­li­du­mas, tai dar pu­sė bė­dos, nes tik liu­di­ja jos ir jos va­do­vų ne­pro­fe­sio­na­lu­mą. Bet jei­gu tai pa­da­ry­ta są­mo­nin­gai, tu­ri­me prob­le­mą – ir mes, Len­ki­jos lie­tu­viai, ir Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja.

Nuotraukoje – liūdnai pagarsėjusios Berznyko kapinės, tapusios nelygiaverčiu lietuvių ir lenkų istorinės atminties formų kovos lauku.

– Pa­sta­ruo­ju me­tu bu­vo pa­si­ro­dę ke­li moks­lo dar­bai apie is­to­ri­nės at­min­ties di­le­mas Puns­ke ir Sei­nų kraš­te. Liūd­nai pa­gar­sė­jo Berz­ny­ko ka­pi­nės, ta­pu­sios ne­ly­gia­ver­čiu lie­tu­vių ir len­kų is­to­ri­nės at­min­ties for­mų ko­vos lau­ku. Lie­tu­vo­je is­to­ri­nės at­min­ties te­ma­ti­ka taip pat tam­pa ak­tua­li, pra­de­da­ma su­vok­ti, kad is­to­ri­ja yra in­for­ma­ci­nio ka­ro lau­kas. Ar eg­zis­tuo­ja toks su­pra­ti­mas Len­ki­jo­je ir kiek su­dė­tin­ga yra vie­šo­jo­je erd­vė­je iš­sau­go­ti ne­iš­kreip­tos is­to­ri­jos ženk­lus Len­ki­jos lie­tu­viams?

– Jau už­si­mi­niau apie vyk­do­mą lie­tu­vių ka­rių ka­pų nie­ki­ni­mą Berz­ny­ko ka­pi­nė­se, prob­le­mos ky­la ir pa­čia­me Sei­nų mies­te, kur lie­tu­viai ne­ga­li įam­žin­ti sa­vo pa­vel­do. Kar­tais de­mons­truo­ja­mas net ir ag­re­sy­vus po­žiū­ris į lie­tu­vius, jų is­to­ri­nę at­min­tį. Jei iš tie­sų kal­bė­tu­me apie drau­giš­ku­mą ar­ba bent pa­gar­bą lie­tu­viams, tai Sei­nų kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus ne­de­rė­tų va­din­ti vie­no ag­re­sy­viau­sių oku­puo­to Vil­niaus kraš­to len­kin­to­jų vys­ku­po Ro­mual­do Jalbr­zy­kovs­kio var­du. Ant Vys­ku­pų rū­mų lie­tu­viams ne­lei­džia­ma par­ašy­ti, kad čia gy­ve­no An­ta­nas Ba­ra­naus­kas, ta­čiau ka­bo dvi len­tos apie ar­ki­vys­ku­pą R. Jalbr­zy­kovs­kį.

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, ki­lo ini­cia­ty­va įam­žin­ti Lie­tu­vos sa­va­no­rių, žu­vu­sių 1920 me­tų ko­vo­se už Lie­tu­vos lais­vę, at­mi­ni­mą. Ta­čiau tuo pat me­tu pra­si­dė­jo len­kiš­kų pa­mink­lų sta­ty­bos ap­link šių ka­rių pa­lai­do­ji­mo vie­tą, o 2005 me­tais at­si­ra­do net ir Pa­ne­rių žu­dy­nėms skir­tas obe­lis­kas, ant ku­rio par­ašy­ta, kad tai pa­mink­las, skir­tas tūks­tan­čiams len­kų, ku­rie žu­vo lie­tu­viams bend­ra­dar­biau­jant su hit­le­ri­ne ar­mi­ja.

Ne­svar­bu, kad Berz­ny­kas nei kiek ne­su­si­jęs su Pa­ne­rių įvy­kiais – pa­mink­las pri­ki­ša­mai pa­sta­ty­tas sie­kiant įžeis­ti lie­tu­vius. Po po­ros me­tų pa­tvo­ry­je len­kai pa­sta­tė pa­mink­lą Lie­tu­vos sa­va­no­riams, ku­rie ne­va įžen­gė į Len­ki­jos te­ri­to­ri­ją su Rau­do­ną­ją ar­mi­ja.

Nuotraukoje – liūdnai pagarsėjusios Berznyko kapinės, tapusios nelygiaverčiu lietuvių ir lenkų istorinės atminties formų kovos lauku.

Tad sie­kia­ma vi­sais įma­no­mais bū­dais pa­nie­kin­ti ne tik Berz­ny­ke pa­lai­do­tus Lie­tu­vos sa­va­no­rius, bet ir pa­čią Lie­tu­vos is­to­ri­ją ir čia gy­ve­nan­čius lie­tu­vius. Ir šiuo klau­si­mu ne­gir­dė­ti Lie­tu­vos po­zi­ci­jos, su­si­rū­pi­ni­mo, kad nie­ki­na­ma Lie­tu­vos is­to­ri­ja. Ir ne tik lie­tu­vių po­li­ti­kai ne­si­rū­pi­na. Ga­li­ma ma­ny­ti, kad pro Berz­ny­ką pra­va­žiuo­ja ir J. Gied­rai­čio dia­lo­go fo­ru­mo da­ly­viai, pa­ke­liui į Kras­nag­rū­dos dva­re­ly­je vei­kian­tį „Pog­ra­ni­če“ (Par­ibio) cen­trą, kur sku­ba­ma ge­rin­ti lie­tu­vių-len­kų san­ty­kius. Kur jų reak­ci­ja? Gal­būt nu­ty­li­ma dėl ge­res­nių san­ty­kių? To­kiu at­ve­ju re­zul­ta­tų ne­ma­ty­ti, o sa­vi in­te­re­sai lie­ka ne­ap­gin­ti.

Be­je, pra­ėju­sį mė­ne­sį Kul­tū­ros pa­vel­do ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė Gra­ži­na Drė­mai­tė pa­ti­ki­no, kad len­kai su lie­tu­viais su­ta­ria, vie­ni ki­tų ka­pus pri­žiū­ri. Trum­pai pa­pa­sa­ko­jau, kaip at­ro­do ta drau­giš­ka „prie­žiū­ra“ Berz­ny­ke, ku­ria taip di­džiuo­ja­si po­nia G. Drė­mai­tė. Tai ir at­sa­ky­mas, ko­dėl Sei­nuo­se greit nu­ma­ri­na­mos vie­tos lie­tu­vių ini­cia­ty­vos iš­sau­go­ti lie­tu­viš­ką­jį pa­vel­dą. Su­si­du­ria­ma su ne­no­ru ir abe­jin­gu­mu ne tik iš Len­ki­jos, o pir­miau­siai – iš Lie­tu­vos vei­kė­jų pu­sės.