Vytautas Landsbergis: Lietuva žengia ir laimi
Va­sa­rio 16-ąją Lie­tu­vai šven­čiant vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį, šiai iš­kil­min­gai pro­gai skir­tuo­se ren­gi­niuo­se dėl li­gos ne­ga­lin­tis da­ly­vau­ti Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Lands­ber­gis per­da­vė krei­pi­mą­si į tau­tą. Ja­me – ra­gi­ni­mai va­ly­tis, bū­ti gar­bin­gais žmo­nė­mis, ta­da ir mū­sų Tė­vy­nė bus to­kia.

Vasario 16-osios tradiciją tapusią V. Landsbergio kalbą iš Signatarų namų balkono visuomenei perskaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius, nes profesorius pasiligojo ir guli ligoninėje.

Paradoksų šalis

V. Landsbergis kalbą pradėjo sveikinimu Lietuvai, pradėjusiai skaičiuoti antrąjį respublikos šimtmetį, išdidžiai, stebinančiais pasaulį mokslo technologijų atradimais. Jis taip pat išskyrė mūsų sportininkų laimėjimus. Mūsiškių nereikia išsukinėti per dopingų makalynes ir jie neina gėdingai lauk. „Lietuva žengia ir laimi“, – tvirtina profesorius.

Vis dėlto jis įžvelgia, kad esame paradoksų šalis, kur daugybė niekalo ir niekybės. „Valykimės. Dieve mano, nejau reikia tiek vogti?“, – piktinosi V. Landsbergis.

Kalboje jis ragina „susitvarkyti su ta aikšte“. „Ar ji tikrai mums per didelė? Ar nukirstas miškas gražiau už skriejantį raitelį?“, – klausia jis.

Kur gynėjai, ten – sostapilė

V. Landsbergis akcentavo, kad privalu gintis. „Piliečiai – pilėnai. Ką tik išgirdau šiomis dienomis mažo berniuko didelę mintį. Piliečiai yra tie, kurie turi pilį. Taip, vaikine, ne tik turi, bet ir gina ją. Ginsimės paskutinėje aukštumoje: kur gynėjai, ten – sostapilė.

Ten – tavo šalis. Dabar siūloma turėti ir ginti daugiau sostapilių, ne tik vieną lietuvišką. Tai būtų pamatų plovykla. Neturim daug laiko žaisti savimi kaip lėlėmis. Būsim stumiami ir blaškomi. Laikysimės tik būryje. Ar įmanoma atsilaikyti? Šimto metų ištvermė parodė, kad įmanoma. Nuolatos Lietuvos broliai kažkur joja. Saulė teka, mėnuo dega, upės nesustoja. Tu, dangau beribis, laimink mūsų žygį. Buvom baisiai suvaryti, bet sapnavom Vytį“, – rašo V. Landsbergis.

Kalboje jis sako, kad 1918 metais vasario 16-ąją dvidešimt Lietuvos tarybos narių susirinko pareikšti tautos ir šviesuomenės išpuoselėtą, subrandintą valią – teesie Lietuvos valstybė ir vėl, tebūnie ji nepriklausoma, demokratiniais pagrindais besitvarkanti, visų žmonių laisvai išrinkto Seimo vadovaujama šalis. „Su šia Vasario 16-osios idėja, viltimi ir samprata ėjome dar sykį į Kovo 11-ąją ir vėl skelbdami teisę būti Lietuva. Ir tokia Lietuva, kiek jos piliečiams pakaks proto ir atsakomybės.

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka.

Ir Dievas davė laisvę. Tada savanorių iškovotą, paskui – gintą sukilėlių, partizanų ir vėl jau taikiu būdu iškovotą Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją. Ją tereikėjo branginti, puoselėti, ginti jau kitais būdais. Ginti kaip kiekvieno paprasto žmogaus teises nomenklatūros niokojimui Lietuvoj.

Ginti kaip garbę ir teisingumą, neleisti, kad koks atsibastėlis tyčiotųsi, o nuosavi gudragalviai Tėvynės meilę pravardžiuotų idiotizmu. Čia, deja, per mažai gynėm. Nesukilo protestuoti visa Lietuva, tarytum pasidavė. Bet, aš manau, ji sukils. Būkim garbingi žmonės ir bus mūsų Tėvynė garbinga. Kai garbinga, tai ir teisinga. Tebūnie taip“, – ragino profesorius.