Vytautas Landsbergis: jūs parduodate savo vaikų sąmonę
Ar įma­no­ma ko­vo­ti su Ru­si­jos pro­pa­gan­da, jei pa­tys jai pa­si­duo­da­me? Apie tai – po­kal­bis LRT TE­LE­VI­ZI­JOS lai­do­je „Dė­me­sio cen­tre“ su Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo pir­mi­nin­ku pro­fe­so­riu­mi Vy­tau­tu Lands­ber­giu.

– To­kios sto­vyk­los, vai­kų vieš­na­gės Ru­si­jo­je vyks­ta ne pir­mą kar­tą. Ir kiek­vie­ną kar­tą po to kaž­kas vėl tu­ri aiš­kin­tis, at­sip­ra­ši­nė­ti, bet pra­ei­na me­tai, ki­ti ir vėl tas pats. Ne­gi mes nie­kaip ne­pa­si­mo­ko­me?

– Nie­kas ne­tu­ri aiš­kin­tis ir at­sip­ra­ši­nė­ti. Tie pro­pa­gan­dos ban­di­tai ne­siaiš­ki­na nie­kam, jie dir­ba sa­vo dar­bą, už­dir­ba ge­rus pi­ni­gus ir klai­di­na žmo­nes ar tie­siog kvai­li­na nuo ma­žens. O kaž­kas aiš­ki­na­si. Kas tu­ri aiš­kin­tis? Ar tė­vams tai ne­rū­pi, mo­ky­to­jams ne­rū­pi? Tai ta­da ne­ti­kę ir tė­vai, ne­ti­kę ir mo­ky­to­jai.

– Bet kar­tais tė­vai ne­sup­ran­ta. Jiems at­ro­do, štai, kul­tū­ri­niai mai­nai. Pa­ma­tys ša­lį. Prog­ra­ma gra­ži.

– Da­ly­kas ne tas, kaip tai bus pa­va­din­ta. Da­ly­kas tas, koks yra tiks­las ir re­zul­ta­tas. O kaip jūs žiū­ri­te į Ukrai­nos už­puo­li­mą? Kaip jūs ver­ti­na­te, kad du mi­li­jo­nai ukrai­nie­čių yra iš­va­ry­ti iš sa­vo na­mų? Ar jūs tiems vai­kams pa­pa­sa­ko­si­te ką nors? Tai ko jūs ten juos kvie­čia­te, kad jie pa­skui grį­žę sa­ky­tų, oi ko­kia gra­ži ša­lis, nie­ko blo­go ne­da­ro, su nie­kuo ne­ka­riau­ja. O juos lei­džia­ma su­kvai­lin­ti. Tai ne­leis­kit kvai­lin­ti, nes užaugs kvai­liai. Ir gal­būt pik­ti. Ir gal­būt jau eis prieš sa­vo ša­lį, jei­gu ten tas ge­ras dė­dė vėl pa­pro­tins ati­tin­ka­mai.

– Prog­ra­ma, kaip su­pran­tu, sa­vi­val­dy­bei bu­vo iš anks­to ži­no­ma. Ap­si­lan­ky­mas Ru­si­jos gink­luo­to­jų pa­jė­gų, tė­vy­nės ka­ro mu­zie­ju­je.

– O kaip ten pas juos par­ody­tas „Di­dy­sis Tė­vy­nės ka­ras“ ir Bal­ti­jos ša­lių li­ki­mas? Kas pra­dė­jo tą ka­rą? Ar ten par­odo, kad Sta­li­nas su Hit­le­riu su­si­ta­rė ir už­puo­lė kai­my­ni­nes ša­lis? Ar tai vai­kams pa­sa­ko­ja? Jei­gu ne­pa­sa­ko­ja, va­di­na­si, me­luo­ja. Tai kam jūs siun­čia­te vai­kus ten, kur jiems ma­ka­ro­nus ka­bins ir nuo­dys jų sme­ge­nis?

– Po­ne Lands­ber­gi, gal tuo­met prob­le­ma čia yra ta, kad vai­kai nė­ra pa­kan­ka­mai užim­ti čia, Lie­tu­vo­je, ir sa­vi­val­dy­bė su­si­vi­lio­jo pa­siū­ly­mu ap­si­lan­ky­ti?

– Tai ta sa­vi­val­dy­bė tu­ri sme­ge­nų ar ne? Tai tik toks klau­si­mas. Mums ne­kai­nuos, mes čia su­tau­py­sim. Jo­kios at­sa­ko­my­bės ne­tu­ri to­kia sa­vi­val­dy­bė, jei­gu jie taip pri­ima spren­di­mus. Gal ten ban­di­tai ko­kie tuos vai­kus pa­vi­lios, pa­mo­kys vog­ti, plėš­ti, mums ne­svar­bu, svar­bu juos užė­mė, mums gal­va ne­skau­da. Jei toks po­žiū­ris yra Lie­tu­vo­je, sa­vi­val­dy­bė­se, tuo­met rei­kia kal­bė­tis su to­mis sa­vi­val­dy­bė­mis.

– Ko­kią įta­ką tos sto­vyk­los tu­ri vai­kams?

– Pa­klaus­ki­te tų vai­kų, už juos aš ne­ga­liu kal­bė­ti. Aš ma­nau, kad jie par­si­ve­ža ap­terš­tas sme­ge­nis. Di­des­nį ar ma­žes­nį su­klai­di­ni­mą dėl to, kas vyks­ta pa­sau­ly­je, ko­kios ša­lys su kuo bend­rau­ja, kaip bend­rau­ja, ka­riau­ja, ko­dėl ka­riau­ja, o gal ne­ka­riau­ja, tik žai­džia žai­di­mė­lius. Žai­džia žai­di­mė­lius kur per 10 tūkst. už­muš­tų. Ir šian­dien. Už­muš­ti 9 ukrai­nie­čių ka­riai, to­dėl, kad anie ten pa­skel­bė apie sa­vo vals­ty­bė­lę ir vėl puo­la... ma­tyt, vėl rei­kia nuo kaž­ko nu­kreip­ti dė­me­sį. Gal ma­no, kad va­ka­rie­čius jau pa­kan­ka­mai „su­dur­ni­no“, ga­li­ma vėl pra­dė­ti iš nau­jo sa­vo ag­re­si­ją prieš Ukrai­ną. Vyks­ta Ru­si­jos ir Ukrai­nos ka­ras. Jei­gu tu siun­ti vai­kus į Ru­si­ją, ku­riems aiš­kins, kad Ukrai­na už­puo­lė Ru­si­ją, mes tu­rim gin­tis, tai kam jūs vai­kus siun­čia­te į to­kias ne­są­mo­nes?

– Vai­kus į sto­vyk­las ga­li­me ne­siųs­ti. Bet kaip rea­guo­ti į pa­sta­ruo­ju me­tu su­įžu­lė­ju­sią Ru­si­jos pro­pa­gan­dą?

– Ma­to­te, tie, ku­rie pro­vo­kuo­ja, jie no­ri, kad bū­tų rea­guo­ja­ma. Jie kaip džiung­lių ban­der­lo­gai, ku­rie iš me­džių vir­šū­nių mė­to šiukš­les, nuo­grau­žas į nor­ma­lius gy­ven­to­jus apa­čio­je, kad tie gy­ven­to­jai apa­čio­je su­pyk­tų ir pra­dė­tų juos bar­ti, ta­da ban­der­lo­gai, ku­rie ke­tu­riom ka­bi­nė­ja­si po džiung­lių vir­šū­nes, jie bū­na la­bai pa­ten­kin­ti, kad juos pa­ste­bė­jo. Bet gar­bin­gi džiung­lių gy­ven­to­jai ne­pas­te­bi jų. Jie ei­na sau ir į įsi­dir­bi­nė­ji­mus ne­krei­pia dė­me­sio. Aš kar­tais sa­kau, kad su kvai­liu gin­čy­tis ne­rei­kia. Ir su me­la­giu ne­rei­kia. Jis tik to ir no­ri, kad bū­tų pa­nei­gi­nė­ja­mas jo me­las, kad pa­si­da­ry­tų gin­čas: o gal šiek tiek ir tie­sos yra? O gal ir tu me­luo­ji? Esa­me kaip ly­gus su ly­giu. Me­las yra me­las, o įro­di­nė­da­mas, kad me­las yra me­las tu pa­de­di me­la­giui, nes tu tu­ri kaž­ką įro­di­nė­ti. Tai yra me­lo im­pe­ri­ja ir siųs­ti vai­kus į tą me­lo im­pe­ri­ją, ma­nant, kad jie ne­už­si­krės, kad ne­par­si­veš ko­kios in­fek­ci­jos, jūs bū­tu­mė­te la­bai nai­vūs ar­ba ne­at­sa­kin­gi.

– Yra ne­ma­ža da­lis žmo­nių, su­vo­kian­čių, ką reiš­kia sto­vyk­los Ru­si­jo­je ir sa­vo vai­kų gal­būt ten nie­ka­da ne­leis­tų, bet ki­ta vi­suo­me­nės da­lis ne­ma­to ta­me nie­ko blo­go. Kaip ko­vo­ti su pro­pa­gan­da, ku­ri nu­kreip­ta į kul­tū­ros var­to­to­jus, tau­ti­nes ma­žu­mas?

– Rei­kia su jais ir kal­bė­tis, ar ti­krai nie­ko blo­go? Jei va­gių kom­pa­ni­ja vi­lio­ja ta­vo vai­ką, ei­nam pa­žai­sim čia to­kį žai­di­mą apie va­gis, ir tu ma­nai, ge­rai, te­gul žai­džia va­gis, už­puo­li­kus. Aš ma­nau, kad rei­kia ki­taip gal­vo­ti, rei­kia kal­bė­ti su to­kiais tė­vais ir sa­ky­ti, kad tai nė­ra „nie­ko to­kio“. Ta pu­sė tai tiks­lin­gai da­ro, kad tą vai­ką už­krės­tų.

Tu­ri žmo­nės tu­rė­ti šiek tiek sme­ge­nų. Jei­gu at­ei­na iš Ry­tų kai­my­nės sa­vi­val­dy­bė ir siū­lo drau­gys­tę, siū­lo do­va­nė­les, tai yra po­li­ti­ka. Jūs juos įvi­lio­ki­te, gal tuos vai­kus at­siųs­ki­te. Bus tie vai­kai kvai­les­ni po to. Ne­su­si­gau­dys kas, kaip, kur pa­sau­ly­je da­ro­si. O mes jums tar­si pa­mo­kė­sim. Bet jūs par­duo­da­te. Par­duo­da­te sa­vo vai­kų są­mo­nę. Jūs par­duo­da­te ir gal­būt sa­vo ša­lies at­ei­tį.